Ūkininku ne tampama, o gimstama

– Jolanta, iš pradžių šiek tiek papasakokite apie savo ūkį. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Savo ūkį įkūriau 2014 m., o prieš tai dirbau su savo tėvuku. Stebėjau, kaip jis dirba, mokiausi ir turėjau laiko įsitikinti, ar aš tinku tokiai veiklai, ar nebūsiu kažkam kliuvinys. Vadovauju augalininkystės ūkiui, kuriame auginame kviečius, rapsus, miežius, dobilus ir grikius, tačiau prieš tai dar teko pasimatuoti gyvenimą didmiestyje ir išbandyti ne vieną profesinę sritį.

– Kodėl ne iškart pradėjote darbuotis ūkyje, juk tėvai ūkininkavo?

– Taip jau susiklostė. Mano tėvai visada mus su sese mokė, kad turime įgyti aukštojo mokslo diplomus ir nukreipinėjo ne į žemės ūkio sektorių. Manau, tai lėmė sunki tėvų patirtis. Jie iš tos kartos ūkininkų, kurie savo veiklą pradėjo po kolūkių griūties, todėl kapstėsi sunkiai, alinančiai fiziškai dirbdami. Savo vaikams jie linkėjo lengvesnio duonos kąsnio, galvojo, kad gyvenant ir dirbant mieste mums viskas klostysis paprasčiau. Tėvai turėjo galimybių išleisti mokytis ir gyventi į miestą, todėl ir pasirinkau kryptį, kuria jie mane vedė. Beje, už tai esu jiems labai dėkinga – miestas ir studijos man davė labai platų suvokimą, patirtį ir pažintis. Mokytis ir siekti mokslo aš skatinu visus kaimo vaikus.

Visgi, esu absoliučiai kaimo vaikas, širdis mane traukia prie žemės, todėl toks scenarijus man netiko. Visada po studijų norėjau sugrįžti į kaimą ir čia dirbti. Galiausiai taip ir nutiko. Tiesiog manau, kad ūkininku gimstama, o ne tampama.

– Vien stipraus noro neužtenka. Kaip sekėsi įgyti reikiamų įgūdžių? Ar ir toliau nuolat mokotės, domitės naujovėmis?

– Bet kurioje srityje reikia nuolat mokytis ir tobulėti, o ypač žemės ūkyje, nes čia turi būti visų įmanomų sričių specialistas. Privalai nuolat domėtis, stebėti, ieškoti. Tai mes ir darome. Pradedant teisingų padargų ir apskritai technikos atsirinkimu pagal regiono dirvožemį ir ūkio darbo principus, baigiant augalų auginimo technologijomis, įvairiausiomis inovacijomis. Žemės ūkis labai sparčiai žengia į priekį, nuolat keičiasi, tad jei nesidomėsi, neišeisi iš savo komforto zonos, susidursi su įvairiais sunkumais. Negali tvarkytis ūkyje kaip prieš dvidešimt metų vien dėl klimato kaitos.

Mano pirmasis mokytojas buvo tėtis, kurio specialybė – agronomas. Jis mane išmokė bazinių ūkininkavimo dalykų, bet pastebiu, kad kai ką jau reikia keisti, reaguojant į rinkos pokyčius. Pavyzdžiui, tėtis aiškino, kad reikia daug tręšti, tada džiaugsiesi gausiu derliumi, bet kainos prasme šiandien tai nebūtinai yra geras sprendimas. Turiu taikytis pagal šiandienes tendencijas, nuolat mokytis, konsultuotis, domėtis užsienio šalių praktika, vykti į seminarus, gilintis į mokslinius tyrimus, kitaip nieko nebus. Griežtai negalime alinti žemės, negalime sau leisti klaidų ir ėjimo va bank.

– Kas ūkininkaujant yra sudėtingiausia, o kas maloniausia, teikia didžiausią prasmę?

– Atsakysiu nepopuliariai – nematau nieko sudėtingo. Visi sunkumai prasideda mūsų galvoje, kai nemokame arba nenorime susitaikyti su iššūkiais, kuriuos sukelia rinka ar gamta. Pavyzdžiui, per gausiai lyja – nieko nepadarysi, dangaus neužsiūsi, turi priimti realybę. Dabar daugelis kalba, kad nebus reikiamų trąšų arba jos kainuos kosminius pinigus. Požiūrio reikalas – ar sėdėti vietoje ir kraustytis iš proto, ar mąstyti blaiviai ir suvokti, kad jei rinkoje to produkto nėra, jo ir negausi. Tokiu atveju reikia orientuotis į kur kas mažesnį derlių ir pagal tai adaptuoti bei išspręsti finansinius įsipareigojimus, ūkio dydį ir kitus grandininės reakcijos komponentus. Žinoma, nepastovumas ir neužtikrintumas yra emociškai labai varginantis dalykas, bet reikia nepasiduoti emocijoms, pasižiūrėti į situaciją blaiviai ir imtis strateginio planavimo. Kad nebūtų taip sunku, būtina nepamiršti be kaltės jausmo skirti laiko sau, savo šeimai ir pomėgiams. Patikrintas dalykas – atitrūksti nuo ūkio ir, žiūrėk, jau randi sprendimą iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiamoje situacijoje.

Kas džiugina – tai gražūs, techniškai pažangūs, inovatyvūs ūkiai Lietuvoje. Gražu žiūrėti į mūzų blizgančius ūkius, žinoma, už tai dėkingi turime būti Europos Sąjungos (ES) paramai. Labai džiugiu, kad turime galimybių nuolat augti, stiprėti. Matau, kad tapome labai rimti Europos, gal net pasaulio žaidėjai.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais lig šiol teko susidurti?

– Šie metai mūsų ūkiui yra sudėtingiausi dėl geopolitinės situacijos – tikrai susiduriame su finansiniais iššūkiais. Koks jų tikrasis mastas, dar tik paaiškės, bet grūdų kainos tikrai per mažos, skaičiuojant, kiek tenka investuoti į sėklas, trąšas, degalus, augalų apsaugos priemones ir kt. Bet sprendimų yra, tik reikia nenusiminti, nenuleisti rankų ir nepatingėti jų paieškoti, taip pat pravartu pasikonsultuoti su specialistais. Šiais metais reikia labai atsirinkti įmones, su kuriomis galima dirbti toliau, kurios tikrai vertos partnerių vardo. Noriu padrąsinti sunkumų patiriančius ūkininkus nebijoti ginti savo pozicijų, nes „dugnas“ visada yra galimybė atsispirti.

– Ar optimizmas yra ūkininkaujant įgyta savybė? Kokių dar įgūdžių suteikė ši veikla?

– Aš esu žingeidus žmogus, man visuomet labai įdomu išbandyti naujus dalykus, įgyti žinių. Kiekvienoje verslo srityje yra ko išmokti, nes visos jos skirtingos. Dirbau inžinerinių tinklų projektavime, su nekilnojamuoju turtu, reklamoje, programavime. Visur sava specifika, iš visur išsinešiau tam tikrą žinių bagažą. Ko išmokau žemės ūkyje? Turbūt būtų lengviau išvardyti, ko neišmokau. Tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, administracinį darbą, jau buvau perpratusi, bet ūkininkaudama išmokau vairuoti traktorių, perpratau kitą techniką, agronomiją, esu aktyvi medijoje, kur dalijuosi ūkininko gyvenimo realybe. Tai kitose mano profesinėse srityse anksčiau nebuvo „čiupinėta“.

– Kurį laiką gyvenote ir dirbote Vilniuje. Kokius pagrindinius gyvenimo kaime privalumus įžvelgiate?

– Gamta ir laisvė. Tik išvažiavusi į laukus nusiraminu, išvėdinu galvą. To jausmo nepatirčiau mieste išėjusi į gatvę pasivaikščioti. Tačiau turiu pastebėti, kad šiais laikais miesto žmonės truputį romantizuoja gyvenimą kaime – galvoja, atsikraustys čia ir vaikščios basomis po rasotą žolę, kvėpuos grynu oru, klausysis paukščiukų čiulbėjimo. Realybė šiek tiek kitokia, nes kaime vyksta įvairi veikla. Pavyzdžiui, vakarais ir net naktimis burzgia grūdus vežantis transportas, purškiami laukai, melžiamos karvės su triukšmą skleidžiančiais aparatais, kažkur įrengta šaudykla. Kaime irgi verda gyvenimas su savo garsais, tik jie skiriasi nuo mieste girdimų statybų, viešojo transporto srauto, spūsčių ir kitų garsų. Patarčiau neromantizuoti kaimo ir priimti jį tokį, koks yra, nesistengti pakeisti pagal savo įsivaizdavimą.

– Visgi Lietuvoje ryškėja tendencija iš miestų keltis į regionus ir pradėti ūkininkauti. Kaip manote, kas tai lemia?

– Iš tiesų pastebiu tokią tendenciją, kad miesto žmonės nusiperka sodybą su pora hektarų žemės ir tada galvoja, ką su ja daryti. Taip nutinka dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, žinau atvejį, kai moterį mieste ėmė varginti sveikatos problemos, jautė, kad jai reikia kaimo ir kitos veiklos, o ne kasdien eiti į biurą. Vyrui palaikant, šeima persikėlė gyventi į kaimą. Karantino metu sodybas žmonės pirko kaip galimybę pabėgti iš miesto ir vėl jaustis laisvai. Turėdami žemės, visi ėmė šį tą sėti, sodinti, bet dalis šią veiklą metė ir sugrįžo atgal į miestus. Ar žmogus gali gyventi kaime ir užsiimti augalininkyste arba kita žemės ūkio sritimi, priklauso nuo jo prigimties. Nepriversi savęs per jėgą kapstytis žemėje, jei tavęs tai visiškai netraukia – kažką pasėsi neteisingai išdirbęs žemę, netinkamai prižiūrėsi ir niekas neužaugs. Tada beliks numoti ranka ir eiti nusipirkti į turgų. Kam tas vargas? Tikrai ne kiekvienam skirta gyventi kaime ir dirbti žemę.

– Ar jūsų ūkyje dirba visa šeima? Kaip sekasi rasti darbuotojų?

– Darbuotojų rasti vis sunkiau, todėl laikausi nuostatos, kad reikia investuoti į našią, patikimą, jei įmanoma, naują techniką, kuri atlieka kelių žmonių darbą. Skamba grubiai, tačiau bet koks žmogus negali dirbti šiuolaikiniuose ūkiuose, todėl rasti pagalbos vis sunkiau. Dar gajus mitas, kad reikia mokėti normalią algą ir bus darbuotojų, bet čia kaip su trąšomis – jei jų nėra rinkoje, tiesiog nėra iš kur paimti. Taip ir su žmonėmis – nėra, ir tiek. Ūkyje dirbame visa šeima. Tręšimui ir purškimams samdomės pagalbą, labai pasiteisino sėjos paslaugų nuoma iš ilgamečio ūkio partnerio, kuris pažįsta mūsų laukus ir pasiūlė geriausią sprendimą mūsų ūkiui. O kai javapjūtės darbų įkarštis, dirbame visi, net ir mūsų vaikai. Darbas vyksta šveicariško laikrodžio principu.

– Ar norėtumėte, kad ateityje vaikai perimtų jūsų ūkį?

– Pradėti ūkininkauti nuo nulio neverta, bet verta tęsti, perimti ūkį iš tėvų, senelių ar kitų giminaičių ir toliau vystyti veiklą. Šiuo požiūriu tampame panašūs į Daniją ar Vokietiją, kur naujų ūkių nebekuriama, yra tik paveldimi ar įsigyjami. Lietuvoje naujų ūkių kūrimosi laikas jau praėjęs, nebėra tam galimybių. Na, pavyzdžiui, aš sugalvoju, kad norėčiau ūkininkauti kokiame Biržų r. Iš kur gauti žemės, juk Lietuvoje didžioji dalis jau yra dirbama? Nebent liptum ant galvos kitiems ūkininkams, siūlytum brangiai pernuomoti jų žemę. Čia kyla ne tik etinis, bet ir finansinis klausimas. Už ką įsigyti technikos ir nuosavos žemės, kuri reikalinga norint pretenduoti į ES paramą? Nebent turi užsidirbęs solidžią sumą arba gali parduoti nekilnojamojo turto, kad turėtum pradinį kapitalą ūkiui. Tačiau net ir pradėjus, prireiks 3–5 metų, kol įsitvirtinsi, nes per šį laikotarpį tik mokysiesi iš savo klaidų. Ar pakaks ryžto ir atsparumo? Viskas daug paprasčiau, jei turi tėvų ar senelių, kurie jau dirba ūkyje, nes jie suinteresuoti tau padėti stotis ant kojų. Taigi, realistiška yra tęsti ūkinę veiklą, o ne ją pradėti.

– Kokie santykiai vyrauja tarp ūkininkų? Ar jaučiate didelę konkurenciją?

– Pasakysiu paprastai – kuo daugiau konkuruosime, tuo gilesnę duobę sau kasime. Reikia mąstyti ką darome ir kokiu bumerangu tai gali grįžti atgal. O grįžta visada. Ūkininkams draugauti yra visomis prasmėmis naudingiau – visada turi su kuo pasitarti, kam pasiguosti, kaip rasti bendrą sprendimą problemoms, ypač jeigu jos regioninio masto. Galų gale draugystė lemia pagalbą čia ir dabar. Nespėji nukulti – jau kolegos kombainas pas tave laukuose. Kažkas susirgo, nespėjo, sugedo – tavo sėjamoji važiuoja pas jį. Juk gyvenime nuolat kas nors nutinka, ir tik draugaudami mes būsime visi stipresni.

Jolantos GREINIENĖS nuotrauka

Projektą iš dalies finansuoja