V. Janulevičius. Ekonomika rytiniame flange: paskutiniai lengvi metai prieš rimtą testą

Iš pirmo žvilgsnio – ramu.

Tačiau po šiuo paviršiumi slypi tai, ką ekonomistai šiandien įvardija atsargiai: 2025-ieji bus paskutiniai metai, kai mus vis dar neša ankstesnių sprendimų ir netikėtų veiksnių sukurti impulsai. Pandemijos investicijos, imigracijos banga, infliacijos paskatintas vartojimas, itin dosni fiskalinė politika ir II pensijų pakopos išmokų įliejimas suteikė ekonomikai amortizacijos pagalvę. Tačiau šios pagalvės nėra nei struktūrinės, nei ilgalaikės. Jų efektas blėsta.

Naujausi Valstybės duomenų agentūros skaičiai tai tik patvirtina. Trečiąjį ketvirtį BVP, pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką, sumažėjo 0,02 proc. ir siekė 22,2 mlrd. eurų. Realus metinis augimas dar išlieka 2,8 proc., tačiau struktūra nėra džiuginanti: pramonė ir transportas traukiasi, eksportas mažėja 1,2 proc., o namų ūkių vartojimas krinta 0,7 proc. Per devynis mėnesius BVP pasiekė 61,7 mlrd. eurų – tai reiškia, kad verslo bendruomenės puoselėta svajonė priartėti prie 100 mlrd. BVP tolsta, o augimas vis labiau priklausys nuo struktūrinių sprendimų, o ne nuo ciklinių srovių.

Naujausi darbo rinkos duomenys taip pat rodo pamažu augančią įtampą. Lapkritį nedarbo ir užimtumo komponentai pakilo po 0,3 balo – atitinkamai iki 99,8 ir 100,4, o tai reiškia, kad nedarbo prognozės išlieka šiek tiek pesimistiškos. Registruoto nedarbo rodiklis augo dar labiau – 1,7 balo iki 102 ir šiemet jau viršija pernykščio laikotarpio lygį. Užimtumo komponentas išlieka stabilus (102,3 balo), tačiau jo augimo dinamika lėtesnė nei ankstesniais metais. Artimiausių trijų mėnesių prognozės žada tam tikrą stabilumą – nedarbas turėtų šiek tiek mažėti, užimtumas didėti, tačiau bendras vaizdas aiškus: darbo rinka nebėra tokia stipri kaip 2022–2023 m. cikle, ir tai dera su lėtesne bendros ekonomikos trajektorija.

Tai ryškiausiai matyti energetikos srityje. Statistiškai Lietuva atrodo esanti tarp mažesnių elektros kainų šalių Europoje, bet pramonė gyvena visai kitokioje realybėje: daugelis įmonių įstrigusios fiksuotų elektros sutarčių ir tinklo dedamųjų struktūroje, kuri realiai reiškia mokėjimą už praeitį, o ne už šiandieną. Tuo metu Vokietija, pripažinusi konkurencingo tarifo būtinybę, juda link politinio sprendimo dėl stabilaus pramonės elektros krepšelio. Tokie ir panašūs sprendimai ir nulems, kas įgis pranašumą, taip pat kapitalo prieigos klausimai, kurie mus vis dar kaip nieką kitą tempia žemyn.

Tai veda prie platesnės pramonės būklės aptarimo. Naujausi duomenys rodo, kad euro zonos gamyba po ilgo sąstingio imasi spartaus augimo planų ir galvoja apie naujas atsargas, tačiau Lietuvos pramonė į šią fazę žengia su pertekline energetine ir struktūrine našta. Gamybos atsigavimas Lietuvoje bus (jeigu bus) ne savaime suprantamas ir natūralus, o priklausys nuo gebėjimo greitai spręsti sąnaudų ir investicijų klausimus.

Būtent čia vis dar išlieka labai rimta pramonės susitraukimo rizika. Iki šiol Lietuva augo visomis kryptimis – didėjo užimtumas (per pastaruosius metus augti ėmė nedarbas), nepaisant dėl geopolitikos trūkinėjusių grandinių, plėtėsi eksporto bazė, nesusitraukė logistika ir itin didelį proveržį demonstravo paslaugų sektorius.

Tačiau kai 2026 m. išseks RRF efektas (kuris Lietuvoje nepalyginti silpnesnis nei pas kaimynus), o 2027–2028 m. brangs skolos aptarnavimas ir baigsis gynybos išimtys fiskalinėse taisyklėse, mūsų plėtros perspektyvos taps ribotos. Ir turime jau dabar skubiai rinktis: žengti į aukštesnės pridėtinės vertės pramonę arba susidurti su stagnuojančia struktūra. Pardavinėti žaliavas ir darbo jėgą, ar gaminti galutinį produktą. Būti tik nesunkiai pakeičiama logistinė grandinės dalimi, ar tapti gamybos grandinės svariu pagrindu.

Nesame turtinga išteklių šalis ir jau tikrai nebesame pigios darbo jėgos šalis. Todėl mūsų pasirinkimai labai riboti. Kaip ir pokyčiams skirtas laikas.

Vienas iš sektorių, kur Lietuva turi realų potencialą, yra gynybos pramonė. Europa juda į naują industrializacijos etapą, kuriame kapitalo srautai bent dešimtmetį bus nukreipti į amuniciją, dvigubos paskirties technologijas, komponentų gamybą ir tiekimo grandinių atkūrimą. Tai esminė sisteminė transformacija. Ar mes jai bent jau adekvačiai ruošiamės – vis dar klausimas.

Lietuva turi reikšmingų kompetencijų optikoje, lazeriuose, elektronikoje, mechanikoje, inžinerijoje. Tačiau šių privalumų išnaudojimas priklausys nuo to, ar gebėsime sukurti leidimų, infrastruktūros ir energetikos aplinką, kuri konkuruotų ne tarpusavyje Baltijos šalyse, o su didžiosiomis ES ekonomikomis.

Jeigu šio lango neišnaudosime dabar, vėliau jis gali būti tiesiog užimtas kitų.

Geopolitinis kontekstas dar labiau sustiprina ekonominę dimensiją. NATO generalinis sekretorius  Markas Rutte neseniai priminė: „Naujausios Rusijos raketos Madridą ar Londoną pasieks tik penkiomis–dešimčia minučių vėliau nei Taliną ar Vilnių. Iš tikrųjų mes visi gyvename rytiniame flange.“

Ši pastaba nėra retorika – ji apibrėžia Europos ekonomikos realybę. Saugojimo atstumas šiandien yra matuojamas ne šimtais kilometrų, o minutėmis. Todėl konkurencingumas tampa nebe vien sąnaudų funkcija – tai yra atsparumo funkcija. Energetika, logistika, investicijos ir pramonės politika tampa nacionalinio saugumo dalimi, o ne atskiromis politikos šakomis.

Šalys, kurios tai supranta – Lenkija, Estija, Suomija – jau persiorientavo. Jos nebėra rinkos sekėjos – jos pačios kuria savo konkurencinį profilį. Todėl jų 2027–2028 m. perspektyvos šiandien atrodo solidesnės, nei buvo prieš trejus metus.

Lietuva turi galimybę žengti tuo pačiu keliu. Tačiau ši galimybė nėra atvira neribotą laiką. Priešingai, laikrodis tiksi.

Todėl tikrasis klausimas nėra, ar 2026-ieji bus sėkmingi. Jie bus. Klausimas yra, ar turime pakankamai politinės ir institucinės drąsos priimti sprendimus, kurie nėra trumpalaikiai ir nėra populiarūs, bet yra būtini. Lietuva per pastaruosius trejus metus matė nekasdienius veiksnius – pandemijos injekcijas, imigracijos bangą, RRF pagalvę, spartų vartojimą. Šių veiksnių efektas nyksta.

Todėl esminė dilema yra ši: ar gebėsime pereiti nuo išorinių impulsų prie vidaus variklio? Ar galime kurti augimą, kurio pagrindas – konkurencinga energetika, patikimas tranzitas, moderni pramonės struktūra ir gynybos pramonės pajėgumai? Ar galų gale atsakysime kaip nors į migracijos poreikio, elektros energijos kaštų, prieigos prie kapitalo, eksporto skatinimo, realistiškos užsienio politikos, tvarumo ir kitus iššūkius? Nes dabar mes vis keliame klausimus ir blaškomės tarp įvairaus spektro atsakymų. Vieną dieną rašome vienas taisykles, kitą dieną – kitas, ir tai tikrai nedaro mūsų stipresniais.

Dar pridedu mokesčių politikos klausimą. Norėtųsi išgirsti tvirtą atsakymą, kad pokyčiai baigėsi ir galime pradėti dirbti, aiškiai jausdami žemę po kojomis.

Tai nėra nei optimizmas, nei pesimizmas. Tai – atsakomybės apibrėžimas. O atsakomybė, kaip ir konkurencingumas, nėra suteikiama. Ji pasirenkama.

LPK informacija