Vanduo Lietuvoje tampa aukso vertės

Iš požeminių sluoksnių

Kaip nurodo Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) prie Aplinkos ministerijos, beveik 100 proc. Lietuvos geriamojo vandens gaunama iš požeminių sluoksnių. Taigi, Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio šalių, galinčių pasigirti tokiu švariu ir kokybišku vandeniu. Šis faktas tampa dar svarbesnis žinant, kad kai kuriose pasaulio vietose švarus vanduo sunkiai prieinamas arba stipriai užterštas, o kai kur jau kyla konfliktų dėl vandens išteklių.

Mokslininkai nustatė, kad seniausias Europoje požeminis vanduo slūgso Lietuvoje, 1 100 m gylyje, o jo amžius yra 1 157 000 metų. Įdomu tai, kad požeminio vandens judėjimas vyksta itin lėtai – neretai vos 1 m per metus. Kodėl? Nes vandeniui tenka keliauti per tankias uolienas ir jų mikroplyšius bei poras. Dėl šios priežasties vanduo lieka izoliuotas milijonus metų ir išlaiko unikalią savo sudėtį, o jį atradę mokslininkai gauna retą galimybę pažvelgti į tolimąją Žemės praeitį. Todėl, kaip teigia mokslininkai, įsipylus stiklinę vandens, būtina prisiminti, kad mes turime vieną seniausių gamtos turtų. „Nematomas, po mūsų kojomis esantis požeminis vanduo yra paslėptas lobis, kuris kasdien praturtina mūsų gyvenimą. Nors jo nepastebime, tai nereiškia, kad neturėtume galvoti apie jo svarbą ir saugojimą“, – pažymi Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai.

Užfiksavo pokyčius

Teigiama, kad žmonijai vanduo yra brangesnis už auksą. Kasmet dėl blogų higienos sąlygų ir prasto vandens tiekimo pasaulyje miršta daugiau kaip 2 mln. vaikų, ketvirtadalis besivystančių šalių gyventojų skursta ir gyvena sveikatai kenksmingoje aplinkoje. Mūsų šalis kol kas turi apsčiai gėlo vandens išteklių ir yra bene vienintelė Europos valstybė, gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Geriamasis vanduo išgaunamas iš devyniolikos sekliau ar giliau slūgsančių vandeningųjų sluoksnių. Centralizuotas šio vandens tiekimo sistemas turi ne tik didieji miestai ir rajonų centrai, bet ir daugelis miestelių bei kaimo gyvenviečių. Tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, analizuodama atliktus laboratorinius tyrimus, pastebi, kad dalis mūsų šalies gyventojų vis dar naudoja šachtinių šulinių vandenį, kuris dažnu atveju nėra saugus. Tam įtakos turi netinkama šulinio vieta, įrengimas ir priežiūra. Todėl itin svarbu, kad šulinių vanduo būtų tikrinamas reguliariai, o gyventojai, esant galimybei, galėtų jungtis prie centralizuotų vandens tinklų.

LGT Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vedėja Rasa Radienė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad LGT, vykdydama požeminio vandens stebėseną pagal naująją Valstybinę 2024–2029 m. aplinkos monitoringo programą, praėjusiais metais užfiksavo ne vieną reikšmingą pokytį – nuo natūralių požeminio vandens kokybės gamtinių svyravimų iki ženklų, rodančių žmogaus veiklos poveikį.

„Šie pokyčiai ir vertinimai grindžiami kasdieniais vandens lygio matavimais ir požeminio vandens cheminės sudėties tyrimais. Lygiai matuojami automatiniais davikliais 65 gręžiniuose – 20 jų kasdien perduoda duomenis nuotoliniu būdu, kiti duomenys yra nuskaitomi atvykus į vietą kartą per metus. Požeminio vandens cheminės sudėties tyrimams mėginiai buvo paimti iš 86 gręžinių ir 34 šaltinių visoje Lietuvos teritorijoje. Į monitoringo programą buvo įtraukta ir požeminio vandens stebėsena karstiniame Biržų ir Pasvalio regione, kur dėl intensyvaus gręžinių įrengimo gali padidėti požeminių įgriuvų rizika. Čia pradėtas atskiras vertinimas – buvo apžiūrėta 30 gręžinių, paimti mėginiai, stebimos ilgesnio laikotarpio vandens cheminės sudėties kitimo tendencijos“, – pažymėjo R. Radienė.

Atlikti tyrimai

Ji teigė, kad, siekiant nustatyti vandens cheminę sudėtį, tyrimai atlikti 120 stebėjimo taškų. Nustatyta, kad daugumoje vietų požeminis vanduo išlieka natūraliai švarus – tai gėlas, mažai mineralizuotas vanduo, kuriame vyrauja kalcio, magnio, hidrokarbonatų jonai, o organinės medžiagos koncentracija yra maža.

„Vis dėlto maždaug 20 proc. vietų užfiksuoti žmogaus veiklos pėdsakai – padidėję nitratų, amonio ar fosfatų kiekiai. Pavyzdžiui, Arimaičių šaltinyje nitratų koncentracija viršijo leistiną 50 mg/l ribą, o Balbieriškio šaltinyje fosfatų kiekis siekė 1,34 mg/l. Riba yra 0,7 mg/l“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Pasak LGT Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vedėjos, požeminio vandens sudėtis labai priklauso nuo geologinių sąlygų, todėl kai kuriose vietovėse gamtinės anomalijos yra neišvengiamos.

Šiaurės Lietuvoje, Biržų ir Pasvalio regionuose, kur arti žemės paviršiaus paplitę gipsinių uolienų sluoksniai, požeminis vanduo pasižymi itin didele sulfatų koncentracija (600–1 200 mg/l) ir mineralizacija, siekiančia iki 2,3 g/l, t. y. viršijančia geriamojo vandens reikalavimus. Tokie rezultatai fiksuoti Karajimiškio poste, Salomėjos ir Smardonės šaltiniuose, Iciūnuose bei Baltajame šaltinyje.

Pietų Lietuvoje esančių Darsūniškio ir Druskelės šaltinių vandens cheminę sudėtį lemia giliau slūgstantys mineraliniai vandenys – jame randama daug chloridų (iki 1 300 mg/l) ir natrio (iki 680 mg/l). Pajūrio ir pelkėtose vietovėse požeminis vanduo turi daug organinės medžiagos. Pvz., monitoringo gręžiniuose, esančiuose Kintuose, Rūgaliuose (Šilutės r.) ir Margiuose (Varėnos r.) permanganato skaičius viršijo 50 mg/l, leistina jo riba yra 5 mg/l. „Nors anomalios cheminės sudėties gruntinis vanduo nėra tinkamas kasdien gerti ar naudoti buityje, tol, kol jame nėra žmogaus veiklos sukeltų cheminės sudėties pokyčių ar pavojingų cheminių medžiagų, jis kokybės požiūriu vertinamas kaip geros cheminės būklės požeminis vanduo“, – akcentavo R. Radienė.

Atliko pirmą kartą

LGT Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vedėja informavo, kad 2024-aisiais pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktas vaistinių medžiagų likučių tyrimas požeminiame vandenyje. Tyrimai buvo atlikti 39-iose vietose. Požeminio vandens mėginiai imti iš skirtingose Lietuvos vietovėse esančių natūralių šaltinių, valstybinio monitoringo gręžinių, atvirų ir priekrantinių vandenviečių gręžinių bei potencialių taršos objektų – sąvartynų ir valymo įrenginių monitoringo gręžinių, kur tikėtina didesnė taršos tikimybė. Vaistų likučių rasta Matuizų, Varėnos, Kleboniškių, Jankiškių vandenvietėse, Utenos šaltinyje, prie Kariotiškių sąvartyno, šalia valymo įrenginių Vilniuje ir Lazdijuose. R. Radienė paaiškino, kad vaistų likučiai į aplinką dažniausiai patenka kartu su nuotekomis, iš valymo įrenginių ir iš sąvartynų, į kuriuos patenka nepanaudoti produktai, taip pat nepakankamai gerai išvalytas nuotekas naudojant laistymui žemės ūkyje.

6-iose tyrimo vietose požeminiame vandenyje buvo rasta karbemazepino (prieštraukulinis vaistas). Jo koncentracija vandenviečių vandenyje buvo 0,007–0,008 µg/l, Utenos šaltinio – 0,013 µg/l, maksimali norma – 0,085 µg/l – buvo Lazdijų nuotekų valymo įrenginių aplinkoje. Varėnos vandenvietėje aptikta diatrizoato (kontrastinės medžiagos, naudojamos rentgeno tyrimo metu) – 0,055 μg/l, o pakartotinio tyrimo metu – 0,045 μg/l. Jankiškių vandenvietėje nustatyta benzotriazolo koncentracija siekė 0,23 μg/l, pakartojus tyrimą – 0,11 μg/l. Didžiausia iš visų identifikuotų junginių buvo ibuprofeno koncentracija – 0,45 μg/l, nustatyta šalia uždaryto Kariotiškių sąvartyno. Vilniaus valymo įrenginių aplinkoje aptikta 0,039 μg/l diklofenako.

„Nors šių medžiagų koncentracijoms kol kas nėra nustatytų normų, tyrimų rezultatai rodo, kad žmonių gyvensenos pėdsakai gali pasiekti ir požeminį vandenį, ypač tose vietose, kur jis lengvai pažeidžiamas“, – ŪP paaiškino R. Radienė.

Autorės ir redakcijos nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja