Vidinę ramybę gamtoje atradusi Greta Bukantytė

Savęs paieškos ir lėto gyvenimo siekiamybė

Greta pasakoja, kad jos gyvenimas sekė įprasta vaga, kaip ir visų kitų. Pabaigusi mokyklą ji stojo į universitetą, kur studijavo kultūros vadybą, po to gydomuosius masažus. Baigusi mokslus bandė siekti karjeros abiejose srityse, iš pradžių dirbo su renginiais ir koncertais, o vėliau perėjo prie gydomųjų masažų.

„Darbas su žmogumi, jų skausmais privertė ieškoti priežasčių, kas žmogų daro pavargusį ir nelaimingą. Klientai dažnai garsiai pasvajodavo, kaip norėtų, jog laikas sustotų, kaip svajoja ilgiau pabūti ramybės būsenoje.

Poilsiui po darbo Greta keliaudavo į artimiausius Vilniaus užmiesčio parkus, dažnai likdavo nakvynei prie laužo po atviru dangumi. Neįtikėtina gamtos galia greitai grąžindavo jėgas, suteikdavo neįtikėtiną ramybės, laisvės ir pasitenkinimo pojūtį. „Manyje nubusdavo nuotykių ieškotoja: užkurti ugnį su titnago skeltuku, išdrožti iš medžio įrankį ar žygiuoti kilometrus ieškant pačios jaukiausios vietos nakvynei aukščiausio kalno viršūnėje būdavo tikras nuotykis. Susidomėjau valgomais augalais, gebėjimu išgyventi su minimaliu kiekiu daiktų, stebėjau savo kūno ištvermės galimybes šaltyje ir karštyje. Teko stipriai apgalvoti, kaip suderinti savo pomėgius ir darbą.“

Gretos galvoje užgimė pirmosios svajonės apie savą sklypą ir daug lėšų nereikalaujančio būsto įsirengimą gamtos apsuptyje. „Mąsčiau apie jurtą, bet Vilniuje, per Kaziuko mugę, Bernardinų bažnyčios kieme įžengiau į tipį ir pamačiau būrį žmonių mušant būgnus, drauge dainuojant. Ėmiau ieškoti žmogaus, kuriam tipis priklausė ir pas jį nukeliavau. Taip prasidėjo mano pažintis su vienu iš „Pabusk Kaimas“ įkūrėju Ričardu Urbonavičiumi. Kelerius metus mokiausi ne tik tipio gamybos, bet ir grįžimo prie protėvių šaknų prasmės pajautimo: meilės savo prigimčiai, Lietuvai bei suvokimo, kad visko, ką mes turime čia – pakanka“.

Iki šiolei daug užsienio šalių aplankiusiai Gretai kirbėdavo jausmas, kad išvykusi iš Lietuvos ji praleidžią kažką svarbaus. „Jaučiausi, kad tiek daug keliavau svetur, o vietinės paslaptys dar neįmintos. Nereikia keliauti toli, kad patirčiau atradimo džiaugsmą, išmokau, kad laiku pasėjus sėklas, gali išaugti savas švarus maistas, dainuoti drauge aplink ugnį gali jausti kaip didžiausią turtą, o šeima – apskritai yra visos laimės pagrindas“.

„Ričardas mokė, kad upė yra gyva. Ji atplukdo dovanas ir nuplukdo miesto dulkes. Atvykdama mokytis visuomet pirmiausia šokdavau į Šventosios upę ir tik tuomet pradėdavom pokalbį“, – apie gyvenimo pokyčius pasakoja Greta.

Kelionės išmokė išgyvenimo

Gretos gyvenime didelę reikšmę turėjo kelionės. Mokykloje buvusi svajonė keliauti autostopu išsipildė iškart po studijų, kuomet dviese iškeliavus į Europą buvo aplankytos beveik visos jos šalys. Tokio pobūdžio kelionės moko išgyvenimo įgūdžių, kaip apskaičiuoti geriamo vandens kiekio poreikį, mokėti skaityti žemėlapį, tinkamai suplanuoti būsimą nakvynę palapinėje gamtoje. Tuomet ji dar neįsivaizdavo, į ką ši kelionių aistra išsivystys.

Migruojančio žmogaus būstas – tipis

„Tipis – tai paskui migruojančius gyvūnus keliaujančio žmogaus (dažniausiai žinoma Šiaurės Amerikos ir Didžiųjų lygumų indėno) būstas. Svarbu paminėti, kad panašiame būste gyveno ne tik indėnai, bet ir artimesnių kraštų gentys (Altajaus kalnuose), o ir mūsų protėviai – Tytuvėnuose, prie Giliaus ežero esančiame stende galima paskaityti apie toje vietoje buvusį tipį. Tipio konstrukcija: tam tikra tvarka suremtos 11–15 spygliuočių medžių kartys. Siekiant tausoti gamtą naudojami nudžiūvę arba retinamo miško medžiai. Kartys uždengiamos medžiaga. Originaliai šis indėniškas būstas yra siuvamas iš bizono odos, tačiau šiais laikas yra naudojami alternatyvūs audiniai. Tipio centre įrengiama ugniavietė, viduje pakabinama speciali trapecinė užuolaida, kuri dalyvauja dūmų traukoje, todėl viduje esant palankioms oro sąlygoms yra visiškai nejaučiami dūmai. Esant dideliam vėjui arba lietui, reikia uždaryti arba atverti dūmų angą, tai reikalauja žmogaus įsitraukimo, taigi gyvenimas tipyje yra gyvas ir aktyvus procesas. Konstrukcija praktiškai nėra pakitusi nuo indėnų laikų. Viskas yra labai primityvu, paprasta, tačiau tobulai veikia“, – su tipiu supažindina Greta, – „Tipį galima įrengti pagal savo poreikį, tai privatus žmogaus pasirinkimas. Pagrindinis aspektas yra teisingas ugniavietės įrengimas – kad ji būtų saugi. Tipyje gyvenimas verda aplink ugnį, tradiciškai yra vaikštoma pagal saulės judėjimo kryptį, o statant tipį jo įėjimas visada nukreiptas į rytus. Pagal papročius rytai yra siejami su gyvybės pradžia, prasidėjimu“.

Tipio reikšmė

Tipio reikšmė yra suprantama ir kaip gyvenamasis būstas, ir kai kas daugiau: už to slypi gilesnis žmogaus ir gamtos ryšys. Tai pojūčių ir išgyvenimo įgūdžių lavinimo mokykla, o taip pat galimybė turėti sausą, šiltą erdvę gamtoje, kur per naktį galima klausytis paukščių ir girdėti vėją su lietumi.

Gretai buvo asmeniškai svarbu susipažinti su gyvenimo tipyje ypatumais: „Savo pačios pasisiūtame tipyje gyvenau pusę metų. Drauge apsigyveno ežiukas, kuris kasnakt ateidavo ieškoti maisto ir vandens“. Šią žiemą moteris išbandė nakvynę tipyje prie –20 ir –36 laipsnių šalčio. Ji džiaugiasi, kad tokiems ekstremaliems patyrimams atsiranda bendraminčių.

„Šiais laikais tipis naudojamas vis plačiau: kakavos ceremonijoms vesti, festivaliuose tampa jaukia poilsio zona, tipiuose vyksta paskaitos, jogos užsiėmimai. Išpuoštas lemputėmis tipis nuomojamas vestuvėms, o sujungus du ar kelis tipius galima išgauti kitokią, nematytą, netradicinę erdvę įvairioms progoms“, – apie tipių reikšmę ir panaudojimą pasakoja Greta – „Svarbu paminėti, kad tipis yra tapęs simboliu, kviečiančiu atsigręžti į gamtos išsaugojimą, todėl vis dažniau iškyla protestuose prieš besaikį miškų kirtimą.“

„Mūsų siūtus tipius galima rasti įvairiuose lauko darželiuose, vaikų stovyklose, kaimo turizmo sodybose, pas privačius žmones. Beveik visi pastatyti Lietuvoje, įvairiuose gamtos kampeliuose“, – džiaugiasi Greta.

Greta kviečia atsigręžti į savo poilsio poreikį, atrasti išsiilgtą vidinę ramybę ir ja dalintis su aplinkiniais: „Jei kokiame renginyje pamatysite tipį, linkėčiau išdrįsti užeiti į jį ir apžiūrėti, pamatyti kaip atrodo vidus, pabūti prie ugnies ir bent trumpam užmiršus rūpesčius pasiklausyti nuostabaus ugnies spragsėjimo.“

Viktorija MĖČAJŪTĖ / „Bičiulis“