Vilkdalgiai: nuo senųjų veislių iki šiuolaikinės selekcijos

Vilkdalgiai yra daugiamečiai šakniastiebiniai arba ir svogūniniai augalai. Lapai linijiški, keras kompaktiškas. Pagal aukštį ir žydėjimo laiką Amerikos vilkdalgių draugija (angl. American Iris Society) barzdotuosius vilkdalgius skirsto į 6 klases. Žiedų dydis svyruoja nuo 2,5 cm iki 25 cm (barzdotojo vilkdalgio žiedo sandara). Žydi V–VI mėnesiais. Vienas žiedas žydi apie 2–3 dienas, tačiau visas keras priklausomai nuo oro sąlygų gali žydėti net 3–4 savaites. Vaisius – tribriaunė pailga, ar apskrita dėžutė, kuri atsiveria sutrūkdama.

Vienas iš seniausių rašytinių šaltinių, kuriame minimas vilkdalgių auginimas – filosofo Teofrasto raštai (apie 300 m. pr. m. e.). Vėliau, 1753 m., Karlas Linėjus apibūdino 18 rūšių ir suskirstė jas į dvi grupes: barzdotieji ir bebarzdžiai.

Pasaulyje yra apie 300 vilkdalgių rūšių. Veislių skaičius nuolat kinta, kasmet sukuriama apie 1 000 veislių. Reikia pažymėti, kad senosios veislės išnyksta ar nebėra auginamos, o vilkdalgių registrai bei duomenų bazės vis dar turi spragų. Nepaisant to, pagal oficialius duomenis yra registruota apie 70 000 dekoratyvinių vilkdalgių veislių (Wang et al., 2025).

Lietuvoje pirmieji vilkdalgiai minimi 1799 m. S. B. Jundzilo sudarytame augalų sąraše. Manoma, kad tai galėjo būti Ž. E. Žilibero kolekcijos likučiai. Intensyvesnė vilkdalgių selekcija šalyje prasidėjo XX a. pradžioje, o vilkdalgių kolekciją Vilniaus universiteto botanikos sode pradėta kaupti 1992 m., įkūrus tuometinį Gėlininkystės skyrių. Nuo skyriaus įkūrimo iki šiandien kolekcijoje auga šios vilkdalgių veislės: vilkdalgis (Iris) 'Elizabeth Noble', vilkdalgis (Iris) 'Moonlight Madonna', vilkdalgis (Iris) 'Ola Kala' bei rūšys: sibirinis vilkdalgis (Iris sibirica L.)., geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.)., kardalapis vilkdalgis (Iris ensata Thunb.).  

Šiandien VU Botanikos sode auginama apie 43 vilkdalgių rūšys ir apie 251 veislė. Daugiausiai prie vilkdalgių selekcijos Lietuvoje prisidėjo šie selekcininkai: P. Balčikonis,  J. A. Liutkevičius,  Emilija ir Jonas – Evaldas Tarvidai, G. Klimaitis,  A. Gražys,  O. Griniuvienė, D. Žigarienė, P. Puidokas ir kiti. Net 38 lietuviškoms vilkdalgių veislėms yra suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Šis statusas reiškia, kad tam tikra vilkdalgių veislė yra pripažinta valstybės saugotinu genetiniu turtu, turinčiu išliekamąją vertę ir svarbą Lietuvos biologinei įvairovei bei genetiniam paveldui.

Vilkdalgiai auga ir natūraliai gamtoje. Lietuvoje apypelkiuose, šlapiuose miškuose, grioviuose auga geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.), kuris geriausiai auga užliejamame dirvožemyje. Taip pat drėgnose pievose galima sutikti retą į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą (1962 metais) ir mėlynai žiedais žydintį sibirinį vilkdalgį (Iris sibirica L.). Pagrindinės šios vilkdalgių rūšies nykimo priežastys yra augaviečių ekologinių sąlygų pokyčiai (augimviečių sausinimas, vandens lygio pokyčiai, pievų suarimas ar pievų apaugimas krūmais).

Šiuolaikinėje vilkdalgių selekcijoje didžiausias dėmesys skiriamas žiedų spalvai. Pastebimas susidomėjimas margais, raibiais, dryžuotais raštais (angl. broken color) bei taškuotomis ar dėmėtomis (angl. splashed) veislėmis. Be šių savybių, svarbiu selekcijos prioritetu yra ir klimato kaitai atsparių veislių kūrimas, siekiant užtikrinti augalų prisitaikymą prie kintančių klimato sąlygų.

Istoriškai reikšmingu selekcijos etapu laikomi barzdelių formų pakitimai. Dar XX a. viduryje selekcininkų vadintos 'barzdelių formų baisybės', tapo svarbia selekcijos dalimi. Reikšmingą indėlį šioje srityje padarė selekcininkas Lloydas Austinas kuris apie 1940 m., kryžmino vilkdalgius su netipinėmis barzdelių formomis ir sukūrė išskirtinių požymių veisles. Taip buvo suformuota nauja vilkdalgių selekcijos kryptis (angl. 'Space Age'), apimanti veisles su platėjančiais (ar 'šaukšto') formos barzdelėmis (angl. Flounced and Spooned Irises), bei 'raguotomis' barzdelėmis (angl. Horned Irises).

VU botanikos sodo informacija