Visockų namuose, kur tebesklando prieškario dvasia ir kyla daug prisiminimų

Atminties klodai

Šį namą su Dovile ir jos dukra Birute aplankėme prieš daugiau nei metus, kai buvo atvykusios į Kupiškį jų senelio ir prosenelio pedagogo, visuomenininko Vinco Eiduko, buvusio Kupiškio progimnazijos direktoriaus, klasės atidarymo proga Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.

Šį namą paveldėtojai išnuomojo dėl karo į Lietuvą pasitraukusioms kelioms ukrainietėms. Dabar čia apsistojusios moterys sutiko įsileisti į namus ir viską apžiūrėti.

Tai buvo savotiškas performansas, kurį būtų galima pavadinti „Tas jaunų dienų saldus gyvenimas („La dolce vita“ itališkai).“

Lyg koks padaužų vaikų būrys bėgte perbėgome visus kambarius, užlipome ant aukšto. Visą tą laiką Dovilė entuziastingai, greitakalbe ir neslėpdama emocijų pasakojo apie savo patirtį su tėvais ir močiute čia lankantis vaikystės ir vėlesniais metais.

Pirmame kambaryje tebestovi senas stalas ir bufetas, kuriame Dovilė rado ir seną arbatos servizą, iš kurio ji ne kartą gėrė arbatą. Karo sumaišties metais šis servizas, norint jį išsaugoti, buvo užkastas į žemę, o vėliau iš ten vėl atkeliavo į savo įprastą vietą bufete.

Antras kambarys, anot Dovilės, buvo vaikų.

„Kai buvau maža, šis kambarys man atrodė toks didelis, o dabar vos galime apsisukti. Kambariuose ant sienų sukabintos fotografijos gal šimto metų senumo. Štai fotografija su šunimi, kiek pamenu, visą laiką čia kabėjo. Taip pat ir namo šeimininkų vestuvinė nuotrauka, jų šeimininkės mokytojų seminarijos baigimo vinjetė. Kilimėlis ant sienos, atrodo, siuvinėtas pačios ponios Visockienės. Ją visuomet vadindavome ponia. Senajai komodai irgi gal šimtas metų“, – konstatavo Dovilė.

Plačiau skaitykite rugpjūčio 7 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ / „Kupiškėnų mintys“