Vokiečiai demonstruos, kaip pinigus sukišti į pelkes

Europos Komisija išnagrinėjo Vokietijos pelkių auginimo programą, remdamasi ES valstybės pagalbos taisyklėmis, ir nusprendė, jog šalis gali gauti iki 1,3 mlrd. eurų subsidijų, kurios būtų skirtos nusausintų durpynų bei pelkių savininkams ir valdytojams. Jiems tereikia įsipareigoti atkurti kažkada žemės ūkio reikmėms nusausintas pelkes, balandžio 14 d. nusprendė EK.

Oficialiai skelbiamas šios priemonės tikslas – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą naudojant durpynus kaip CO2 absorbentus. Reglamentu skatinamos priemonės, skirtos nuolatiniam ir visapusiškam durpynų atkūrimui ir vėlesniam jų panaudojimui vadinamajai „pelkių kultūrai“.

Pavyzdžiui, „Deutsche Welle“ konstatuoja, jog Vokietijoje degradavusių durpynų plotas siekia net 90 proc., o buvę durpynai Skandinavijoje ir Baltijos šalyse daugiausia naudojami miškininkystei. Tačiau Nyderlanduose, Lenkijoje ir Vokietijoje didelės šių nusausintų plotų dalys dabar yra dirbamos žemės. Buvę durpynai sudaro apie 7 proc. Vokietijos žemės ūkio paskirties žemės ir dabar esą generuoja 37 proc. visų žemės ūkio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Kur keliaus pinigai?

EK neslepia, jog tokios „inovacijos“ skirtos skatinti pelkių plotų didinimą visoje Europoje. Tačiau kur konkrečiai nukeliaus ES mokesčių mokėtojų pinigai? Kas susižers pelną už pelkių atkūrimą?

Kaip skelbia agrarheute.de, pirmiausia bus subsidijuojamos vadinamųjų „parengiamųjų konsultavimo paslaugų“ išlaidos, tuomet – investicijos pačiame pelkės atkūrimo įgyvendinimo etape.

Dalis šių pinigų bus skirta ir kompensacijoms už patirtą ekonominę žalą, padarytą dėl pakartotinio ūkininko pasėlių teritorijos užtvindymo vandeniu. Labiausiai miglotai skamba ši būsimų išlaidų eilutė: „subsidijos pelkių kultūrų kūrimui“.

Pagalba gali būti teikiama tiesioginių subsidijų forma. Ji esą padengs iki 100 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

Siekiant paskatinti pakartotinį savo pasėlių užtvindymą, dotacijų gavėjai, kurie nuspręs dalyvauti tokioje „veikloje“ per vienerius metus, galės gauti 20 proc. premiją. Planuojama, kad schema galios iki 2029 m. gruodžio 31 dienos.

Ūkininkai vertina skeptiškai

Tačiau ūkininkų manymu, dėl aukšto vandens lygio atnaujintuose durpinguose dirvožemiuose negalima ganyti karvių, išlaikyti pievų ar auginti įvairių pasėlių ariamoje žemėje.

Jie įsitikinę, jog pelkių atkūrimas yra negrįžtamas reiškinys ir po tokios „procedūros“ apie žemės ūkį tokiose vietose teks pamiršti.

Net trys Vokietijos žemės savininkų asociacijos dar pernai ragino Federalinės kanceliarijos vadovą Thorsteną Frei „ryžtingai ginti tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmenimis gamtos atkūrimo reglamento panaikinimą arba bent jau esminį peržiūrėjimą“. Vokietijos ūkininkų asociacija, Šeimos ūkių ir miškininkystės asociacija bei Miškų savininkų asociacija pritarė aštuonių Vokietijos žemių ministrų reikalavimui naikinti prieš metus priimtą vadinamąjį „Gamtos atkūrimo įstatymą“, kuris ne tiek saugo gamtą, kiek naikina ūkius ir skatina biurokratiją.

Tačiau žemės savininkų bei ūkininkų reikalavimams griežtai priešinasi įvairių pakraipų „žalieji“, turintys didelę įtaką šalies politikos sluoksniuose. Todėl ūkininkų nuomonės nepaisoma, o prieštaraujantys pelkių atkūrimo iniciatyvoms nuolat marginalizuojami.

Nepaisant „žaliojo kurso“ entuziastų pastangų, ES gamtos atkūrimo įstatymų spaudimas atkurti durpynus ir paversti dirbamą žemę pelkėmis kelia ūkininkų pasipriešinimą dėl žemės ūkio verslo gyvybingumo ir aprūpinimo maistu saugumo.

Pagrindiniai ūkininkų argumentai:

• Produktyvios žemės praradimas: tūkstančių hektarų durpynų ir dirbamos žemės pavertimas šlapynėmis ūkininkų laikomas didele grėsme jų pragyvenimui, dėl kurios prarandama vertinga žemės ūkio paskirties žemė.
• Ekonominės paramos trūkumas: ūkininkai teigia, kad atkūrimo įgaliojimai yra neveiksmingi dėl nepakankamos finansinės paramos.
• Potvynių rizika: žemių užtvindymo procesas įvardinamas kaip pavojus, galintis sukelti potvynius aplinkinėje dirbamoje žemėje arba padidinti jų tikimybę.
• Susilpnėję paramos mechanizmai: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ūkininkai kritikavo 2026 m. pertvarkytą tvaraus ūkininkavimo skatinimo priemonę (SFI), teigdamos, kad ji nesuteikia tinkamų paskatų tvarkyti kraštovaizdžius, įskaitant specializuotas pievas.
• Reguliavimo spaudimas: ūkininkai paragino taikyti lėtesnį atkūrimo procesą, kad sumažintų neigiamą poveikį jų pajamoms, o taip pat išsakė nerimą dėl didėsiančio biurokratinio reguliavimo.

„Žaliojo kurso“ keliu

Vadinamasis „Gamtos atkūrimo“ įstatymas Briuselyje buvo suderintas ir priimtas dar 2023 metais.

Tuo metu Europos vadovų taryba susitarė, kad valstybės narės įdiegs atkūrimo priemones, kuriomis iki 2030 m. būtų atkurta bent 30 proc. sausumos, pakrančių, gėlavandenių ir jūrų ekosistemų buveinių, kurių būklė nėra gera.

Tačiau valstybės narės iki 2040 m. turi nustatyti atkūrimo priemones bent 60 proc., o iki 2050 m. – bent 90 proc. kiekvienos buveinių grupės ploto, kurio būklė nėra gera.

Tačiau tame pačiame Tarybos posėdyje buvo konstatuota, jog „trūksta duomenų apie kai kurių buveinių būklę, todėl sunku kiekybiškai įvertinti jų pagerėjimą...“. Todėl „valstybės narės susitarė, kad kiekybinės atkūrimo priemonės bus taikomos tik toms vietovėms, kurių buveinių būklė yra žinoma“.

Kitaip sakant, „žaliojo kurso“ apologetai patys pripažino, jog neturi objektyvių duomenų ir savo politiką ūkininkams primetinėja „iš oro“.

Parengė Ričardas Čekutis