Ūkininkui praturtėti iš padegimų nepavyko

Atsibodo mokėti

Draudikams bei teisėsaugininkams negalėjo nesukelti įtarimų, kai Žemutinės Saksonijos ūkininko valdose nuolat kas nors užsidegdavo. Pirmasis gaisras užfiksuotas 1996-aisiais, tačiau po to jo ūkis liepsnojo dar penkis kartus: 1997 m., 2001 m., 2006 m., 2009 m. (didelis gaisras veršelių tvarte) ir 2010 m. (kilo du gaisrai ūkininko gyvenamajame ir komerciniame pastate), praneša portalas „Land und Forst“.

Pirmų trijų gaisrų atveju ekspertai kaip priežastį nurodė techninius gedimus, o draudimo bendrovė tvarkingai išmokėdavo kompensacijas. Tačiau jau 2006 m. gaisras buvo klasifikuojamas kaip galimai įvykdytas padegimas, o 2009 m. gaisras tapo lūžio tašku: užsidegė tvartas ir minėtas ūkininkas gavo beveik 600 000 eurų kompensaciją.

Kantrybė trūko

2012 m. Oldenburgo prokuratūra nusprendė pradėti tyrimą dėl padegimo ir sukčiavimo. Ūkininkas stojo prieš teismą, jam pateikti kaltinimai dėl tyčinio gaisro sukėlimo.

Nepaisant surinktų įkalčių bei įtarimų, baudžiamojoje byloje nepavyko pakankamai įtikinamai įrodyti, kad ūkininkas ar jo žmona buvo šių gaisrų kaltininkai, todėl jis buvo išteisintas. Šis sprendimas galėjo padėti tašką visoje istorijoje, tačiau draudikas atkakliai siekė susigrąžinti sumokėtas lėšas, nes teismo verdiktas jo netenkino, o ir ten skambėję argumentai neįtikino.

Be to, kaip praneša portalas procontra-online.de, 2010 metais kilus naujiems gaisrams, draudimo bendrovei galutinai trūko kantrybė: ji atsisakė mokėti kompensacijas. Ūkininkas nenurimo ir kreipėsi į teismą, tačiau ieškiniai dėl šio sprendimo buvo atmesti.

Kitoks verdiktas

Draudikai taip pat kreipėsi į teismą jau su civiliniu ieškiniu, o civilinėje byloje Oldenburgo Aukštesnysis apygardos teismas užėmė jau visiškai kitokią poziciją. Teisėjai, analizuodami įkalčius, nustatė, kad daugybė netiesioginių ir netiesioginių įrodymų nedviprasmiškai rodo ūkininko kaltę. Jų verdiktas buvo vienareikšmiškas: ūkininkas 2009 m. pats užsakė tvarto padegimą, o šiame reikale dar dalyvavo trečiasis asmuo.

Ankstesnės to paties ūkininko istorijos taip pat pasirodė esančios svarbios šioje byloje. Teismas atsižvelgė į jo ankstesnius pranešimus kitoms draudimo bendrovėms apie neva įvykusias eismo nelaimes – jos visos buvo fiktyvios.

Teisėjai nustatė ir nusprendė, kad tvarto padegimas buvo nesąžiningos veiklos pasekmė ir kad ūkininkas tokiu būdu sukčiavo, mėgindamas gauti draudimo lėšas (Vokietijos baudžiamojo kodekso 265 straipsnis).

Pamokanti istorija

2025 m. kovo 20 d. sprendimu teismas įpareigojo ūkininką grąžinti visą 600 000 eurų sumą ir palūkanas, kurios nuo to laiko išaugo iki nemažos sumos, gerokai viršijančios pradinę kompensaciją. Sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Šio bylos eiga bei baigtis leidžia daryti kelias išvadas: išteisinimas baudžiamojoje byloje neapsaugo nuo civilinės atsakomybės, o draudimo bendrovės gali susigrąžinti išmoka net ir praėjus keleriems metams po įvykio, jeigu teismas pripažįsta bendrovės klientą sukčiumi.

Parengė Ričardas Čekutis