Ž. Mauricas. Iranas – ant lūžio slenksčio: kai „duonos ir žaidimų“ nebeužtenka

Irane, kurį nuo 1979 metų valdo teokratinis režimas, jau kone mėnesį vyksta masiniai gyventojų protestai. Juos paskatino itin prasta Irano ekonominė padėtis, aukšta infliacija (apie 50 proc.) bei stiprėjantys žmogaus teisių suvaržymai. Tai rodo, kad net ir ilgaamžiai režimai tampa pažeidžiami tuomet, kai ekonominė realybė pradeda neatitikti žmonių lūkesčių, o valstybė tampa vis mažiau pajėgi užtikrinti bent minimalų stabilumą.

Žibalo į liepsnojančią nepasitenkinimo teokratiniu režimu ugnį dabar šliūkštelėjo ir kritusios naftos kainos, sugriežtintos ekonominės sankcijos bei sumenkusi Irano geopolitinė įtaka regione – Sirijoje, Libane ir Gazos Ruože. Autoritariniai režimai dažnai remiasi galios projekcija į išorę, tačiau ekonomikai silpstant, tokias ambicijas išlaikyti sudėtinga, o visuomenė pamato, kad prioritetai yra nukreipti ne į žmonių gerovę, o režimo išlikimą.

Irano gyventojams labiausiai pikta ir skaudu yra matyti kitoje Persijos įlankos pusėje klestinčias ir pasiturinčias kaimynes, kurių BVP vienam gyventojui rodikliai yra apie 10 kartų didesni nei Irano. Be to, pagal šį rodiklį Iraną lenkia visos jo kaimynės, išskyrus talibų režimo valdomą Afganistaną ir skurdųjį Pakistaną. Tokie kontrastai visuomenei – ne tik ekonominis palyginimas, bet ir moralinis klausimas, kodėl valstybė, turinti išteklių ir potencialą, lieka tarp paskutiniųjų.

Silpna ekonomika lemia tai, kad Iranas praranda ekonominę įtaką regione. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos ekonomika yra tris su puse karto didesnė nei Irano, nors dar prieš 15 metų Irano ekonomika buvo didesnė nei Saudo Arabijos. Įdomu tai, kad Irano ekonomika šiuo metu yra mažesnė nei vos 10 milijonų gyventojų turinčių Jungtinių Arabų Emyratų (Irane gyvena 90 mln. gyventojų) ar vos 10 milijonų gyventojų turinčio Izraelio.

Artimiausios perspektyvos Irano režimui nieko gero nežada. Naftos kainos turėtų išlikti žemos, ekonomiškai silpstanti ir į karą Ukrainoje įklimpusi Rusija yra nepajėgi padėti Irano režimui (ji menkai tepadėjo Sirijos ir Venesuelos režimams), o Kinija, kuri perka apie 90 proc. Irano naftos, demonstruoja santūrumą ir yra užsiėmusi savais reikalais.

Taigi, yra nemaža tikimybė, kad Irane papūs pokyčių vėjai, ypač turint omenyje, kad didžioji dauguma Irano gyventojų nepalaiko esamo režimo. Jei (ar kai) Irane subyrės autoritarinis režimas, kyla natūralus klausimas: kuri šalis bus kita eilėje?

Komentaro autorius – „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas