Žemaitės ir arabo šeima tvirtai įsikūrė Pagryžuvyje

Meilei niekas netrukdo

„Vaikai prie visai kitokio gyvenimo Lietuvoje greitai priprato, susirado draugų, jiems nesunkiai sekėsi ir lietuvių kalbą išmokti. Vyriausioji dukra Maja dabar – jau ketvirto kurso studentė, studijuoja veterinariją. Jai visuomet patiko gyvuliukai. Gal ateityje šalia namų įkursime ir kokį avių ūkį“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo L. Abada.

L. Abados gyvenimas, prasidėjęs nedidelėje Pagryžuvio gyvenvietėje Kelmės r., likimui lėmus, buvo pasisukęs į svečią šalį ir didmiestį.

Dvidešimtmetė Lina su Kaune gyvenusia žydų šeima išvyko į Izraelį, Haifos miestą, kuris labiausiai nustebino gausybe žmonių ir milžiniškomis spūstimis. Lietuvaitė ten prižiūrėjo seną moterį, kuriai mirus, ir toliau pasiliko šeimoje. Kauno žydų šeima Haifoje turėjo savo restoraną, vėliau atidarė piceriją, o L. Abadą įdarbino barmene.

Būtent picerijoje lietuvaitė pirmą kartą ir pamatė Faisalą – simpatišką vyriškį, užsukusį pavalgyti. Jauni žmonės netruko suprasti, kad paprastas bendravimas perauga į kur kas rimtesnius jausmus. Nei lietuvaitės Linos, nei Izraelio arabo beduino Faisalo meilei netrukdė skirtingos kalbos ir tikėjimai, odos spalva. Tačiau pora vis vien neišvengė išbandymų. Sūnaus pasirinkimo nesuprato Faisalo tėvai, nenorėjo priimti Linos – europietės, katalikės, žmogaus iš kito pasaulio. Bet supratę, kad vienas be kito gyventi negali, jauni žmonės parvyko į Lietuvą ir įregistravo civilinę santuoką. Grįžę į Izraelį, apsigyveno tame pačiame kaime, kaip ir Faisalo tėvai, tačiau apie santuoką jiems pasakė tik po trejų metų...

Pagarba valstybei, kurioje gyvena

L. ir F. Abados, gyvendami Izraelyje, susilaukė trijų vaikų: dukrų Majos ir Mišelės bei sūnaus Danieliaus. Vaikai kalbėjo tik žydų kalba, nes lankė žydų darželį ir mokyklą. Vyriausioji dukra mokėjo kalbėti ir arabiškai. Pati L. Abada žydų kalbą išmoko gerai, bet arabiškai – tik supranta.

Sutuoktiniai stengėsi gerbti valstybę, kurioje gyveno, todėl ir mokėsi jos kalbos. Vyras tarnavo ir Izraelio kariuomenėje.

Grįžus į Lietuvą, tiek vaikams, tiek Faisalui teko mokytis lietuvių kalbos. Pasak ŪP pašnekovės, vaikams sekėsi lengviau, o vyras iki šiol gėdijasi kalbėti lietuviškai, nors viską ir supranta, nebent kalbama greitai ar žemaitiška tarme. „Jam vis nedrąsu, kad ką nors pasakys neteisingai ir sukels juoką. Todėl lietuviškai kalba tik tada, kai labai reikia, pavyzdžiui, kai manęs nėra, o norinčius įsigyti picos klientus reikia aptarnauti“, – sakė L. Abada.

Vyriausioji dukra Maja – baigianti aukštąją mokyklą studentė. Mišelė nuo šio rudens pradės studijuoti odontologiją. Danielius lankys dešimtą klasę.

Nuo pieninių avių iki picų kepimo

Grįžę į Lietuvą, sutuoktiniai pradėjo laikyti pienines avis. Yra turėję iki trijų dešimčių avių būrį, dabar pasiliko tik dvi ėriavedes. F. Abada nevalgo kiaulienos, o aviena, kaip ir paukštiena, tinka jo maistui. Moteris yra bandžiusi iš avių pieno pasigaminti jogurtų. Šeima yra laikiusi ir vištų.

„Nors avis ganydavome prie namų, neramu būdavo, kad vilkai neįsisuktų. Kaime yra pasitaikę užklydusių, avis išpjovusių plėšrūnų. Mūsų avys nenukentėjo, bet baimė niekur nedingo“, – sakė redakcijos pašnekovė. Galbūt ateityje avių būrys vėl padidės, nes rimtų ketinimų Pagryžuvyje įkurti avių ūkį turi dukra Maja, kai baigs veterinarijos studijas.

Sutuoktiniams patinka gaminti maistą. Iš Izraelio parsivežtame specialiame puode kepdavo picas, dalyvaudavo ir kaimo bendruomenės renginiuose, mokyklos mugėse. Paskatinti bendruomenės, Kelmės vietos veiklos grupės atstovų, prieš ketverius metus parašė projektą ir įkūrė asociaciją „Gryžuvos skoniai“.

„Autobusiuke įrengtoje virtuvėje, profesionalioje krosnyje kepame tik picas. Išskirtinumas yra tai, kad žmonės patys gali picų sudėtines dalis pasirinkti, susidėlioti. Tešlos kamuoliukus esame iš anksto pasiruošę – visa kita užtrunka apie 5–6 min., ir klientai jau gali mėgautis ką tik iškepta pica“, – pasakojo L. Abada.

Picų kepėjai būna pripjaustę skirtingos mėsos, sūrių, daržovių, pievagrybių ir pan., kad tiktų įvairiems skoniams. Patys namuose dažnai išsikepa picos paplotėlių tik su baltu sūriu, alyvuogių aliejumi ir žolelėmis iš Faisalo tėviškės.

„Mūsų verslas orientuotas į vasaros sezonus, renginius“, – sakė ŪP pašnekovė. Ateityje L. Abada svarsto netoli namų esančiame žemės sklype auginti svarainius arba kokias nors uogas. Moteris domėjosi tokio ūkininkavimo galimybėmis, lankė ne vienus kursus. Yra užsiregistravusi į mokymus, kuriuose bus supažindinama, kaip iš obuolių išspaudų pasigaminti traškučių. „Dar nesu apsisprendusi, ką pasirinkti. Dabar svarbiausia pasirūpinti vaikų išsimokslinimu“, – sakė redakcijos pašnekovė.

Apsilanko ir Faisalo tėviškėje

Nors L. ir F. Abados su šeima yra tvirtai nusprendę visą tolesnį gyvenimą praleisti Lietuvoje, Pagryžuvyje, šeima apsilanko ir Izraelyje.

„Ten tebegyvena vyro tėvai, artimieji su šeimomis. Labai artimas jų bendravimas ne tik su artimiausiais šeimos nariais, bet ir su dėdėmis, pusbroliais. Ten būdami stengiamės kuo dažniau pasimatyti“, – sakė moteris.

Nuo žemaitės tėviškės Pagryžuvyje iki vyro gimtųjų namų šiaurinėje Izraelio pusėje – apie 4 tūkst. km. Bet šiais laikais skrydis lėktuvu į vieną pusę trunka tik apie 4 val.

Linos ABADOS ir Aldonos ANCIKEVIČIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.