Kas trukdo bendradarbiauti gyvulininkams ir grūdininkams?

Wageningeno universiteto tyrėja Femke Meulman sako, jog žemės ūkio srityje dirbantys verslininkai pastebi, kad daugelis teisės aktų ir reglamentų trukdo skirtingų sektorių bendradarbiavimui. Ką reikia padaryti, kad būtų pašalintos šios kliūtys?

Kartu su kolegomis iš Wageningeno socialinių ir ekonominių tyrimų bei Gyvūnų gamybos sistemų katedros grupės F. Meulman parengė ataskaitą apie žemės ūkio įmonių bendradarbiavimo socialinius aspektus. „Žiedinis žemės ūkis užtikrina tvaresnę ir ateičiai pritaikytą maisto sistemą. Išmaniai bendradarbiaudami, augalininkystės sektoriaus bei gyvulių augintojai gali prie to prisidėti, uždarydami vietos ciklus, gerindami dirvožemio sveikatą ir geriau atlaikydami išorės veiksnius. Šis tyrimas parodo, kaip bendradarbiavimas organizuojamas skirtinguose regionuose, ko reikia norint palengvinti bendradarbiavimą ir kokias kliūtis reikia įveikti“, - sako tyrėja.

Dar 2018 m. Nyderlandų Žemės ūkio, gamtos ir maisto kokybės ministerija paskelbė žiedinės žemdirbystės viziją, kurioje svarbų vaidmenį gali atlikti bendradarbiavimas tarp dirbamos žemės ir gyvulių augintojų, tad šiuo tyrimu mėginta aptikti svarbiausius tokios vizijos trukdžius.

Įvardijamas ir projekto tikslas – pritaikyti novatoriškas ūkininkavimo praktikas, kad būtų pasiektas žiedinis žemės ūkis. Šiuo tikslu reikia pagrindimo, kad būtų galima keisti teisės aktus ir reglamentus, gerinti komunikaciją ir investuoti. Wageningeno universitetas ir tyrimų skyrius šioje srityje padeda verslininkams, dalyvaujantiems kuriant teisinį pagrindimą. Be to, dalijamasi išvadomis ir sudaromas pagrindas teisės aktų ir reglamentų keitimui.

Kas lemia sėkmę?

F. Meulman ir jos kolegos apklausė 23 ūkininkus ir konsultantus, dalyvavusius penkiuose bandomuosiuose bendradarbiavimo projektuose: „Mes tyrėme, kas motyvuoja verslininkus bendradarbiauti, kokią naudą jie gauna iš bendradarbiavimo ir su kokiais iššūkiais susiduria tai darydami.“

Dalyviai bendradarbiavo siekdami įvairių tikslų, pavyzdžiui, gerinti sėjomainą ir dirvožemio kokybę, siekti ekonominės naudos arba laikytis aplinkosaugos taisyklių ir žemės naudojimo reikalavimų.

Tyrimas atskleidžia, kad socialiniai aspektai ypač svarbūs sėkmingam bendradarbiavimui. Vienas iš veiksnių yra tai, kad bendradarbiaujantys ūkininkai problemas sprendžia kartu. Tai skatina jų kolektyvinį išradingumą ir stiprina atsparumą iššūkiams, su kuriais jie susiduria. Kiti sėkmės veiksniai yra fizinis ir socialinis artumas bei teisingas sąnaudų ir naudos paskirstymas. Tokio bendradarbiavimo struktūra priklauso nuo regiono. Kai kurie verslininkai renkasi įforminti susitarimus sutartimis, o kiti visiškai pasikliauja abipusiu pasitikėjimu. Kiekvienas regionas turi savo požiūrį, o tai reiškia, kad bendradarbiavimas negali būti primestas pagal fiksuotą planą.

Rizika

Nepaisant aiškių privalumų, verslininkai susiduria ir su kliūtimis. Apklaustųjų dažniausiai minimos problemos buvo teisės aktai ir reglamentai, nes, jų manymu, jie riboja bendradarbiavimą.

Pavyzdžiui, žemdirbystės ir gyvulininkystės taisyklės nėra gerai suderintos, todėl sunku parengti bendrus planus.

Kita problema yra ta, kad vyriausybės administracinės sistemos nepalaiko bendradarbiavimo, todėl padidėja klaidų, papildomų išlaidų ir negautų subsidijų rizika.

Administracinės kliūtys

Ataskaitoje akcentuojama, kad būtų galima palengvinti dirbamos žemės ir gyvulininkystės sektorių bendradarbiavimą, jei politika aktyviai remtų tarpsektorines iniciatyvas, o ne joms trukdytų. Tam reikia teisės aktų ir subsidijų, kurios geriau atitiktų mišrius verslo modelius.

Bendradarbiavimas iš esmės yra orientuotas į ilgalaikį tvarumą. Tačiau ūkininkai pastebi, kad dabartiniai teisės aktai ir reglamentai pernelyg pabrėžia trumpalaikį pelną, todėl sunku įgyvendinti strategijas ir investicijas, kurios ilgainiui prisidėtų prie tvarumo. Taip pat reikia lankstesnių reglamentų, kurie leistų ūkininkams sudaryti vietos bendradarbiavimo susitarimus be nereikalingų administracinių kliūčių.

Pavyzdžiui, pieno ūkininkams turėtų būti lengviau keistis mėšlu su lauko kultūrų ūkininkais. Žemės ūkio verslininkų meistriškumas ir verslumas bei kolektyvinis partnerysčių išradingumas galėtų būti geriau pripažinti, jei būtų leidžiama taikyti labiau individualizuotus sprendimus. Kiekviena partnerystė galėtų nuspręsti, kaip siekti aplinkosaugos tikslų, kartu išlaikydama savo bendradarbiavimo modelį.

„Atlikę šiuos pokyčius, žemės ūkio verslininkai gali efektyviau bendradarbiauti ir prisidėti prie tvaresnės žiedinės maisto sistemos“, – sako F. Meulman.

Parengė Ričardas Čekutis