Žlungantis vabzdžių miltų verslas: žmonėms neįsiūlė – tiks žuvims?

Mitybos revoliucija žlugo

IPIFF yra ne pelno siekianti ES skėtinė organizacija, atstovaujanti vabzdžių gamybos sektoriui. Jos misija – skatinti vabzdžių ir iš vabzdžių gautų produktų naudojimą kaip tvarų aukštos kokybės mitybos šaltinį maistui ir pašarams.

Ispanijoje gyvenanti žurnalistė ir tyrėja, filosofijos dr. Louisa Gairn balandžio 8-ąją paskelbtame straipsnyje išsamiai apibūdino vabzdžių auginimo verslo žlugimo priežastis. Jos teigimu, šis verslas buvo pristatytas kaip pažangos, klimato išganymo ir naujos maisto eros vėliavnešys. Iš tiesų tai tik dar vienas ideologinis projektas, kuris negali išsilaikyti be subsidijų, reguliacinio stūmimo ir moralinio teroro prieš žmogaus skonį. Kol investuotojų pinigai liejosi, buvo kalbama apie mitybos revoliuciją. Dabar, kai atėjo sąskaitų apmokėjimo metas, staiga prireikė privalomų tų produktų vartojimo normų. Pasak žurnalistės, tai – ne verslas, o dirbtinai palaikoma lėšų įsisavinimo schema, kuri be politinio ramento judėti negali.

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininko pavaduotojas Matas Skamarakas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad „vabzdžių baltymų sektoriaus siūlymai įvesti privalomas jų naudojimo kvotas akvakultūroje reiškia paprastą dalyką – rinką pakeisti direktyva. Kai produktui reikia ne konkurencijos, o privalomo vartojimo normų, kyla rimtų klausimų dėl jo realaus konkurencingumo. Tokie sprendimai reikštų didesnius kaštus visai grandinei – nuo pašarų gamintojų iki vartotojų – ir iš esmės perkeltų verslo riziką visuomenei. Tai jau ne inovacijų skatinimas, o dirbtinis paklausos kūrimas. Svarbu pabrėžti, kad Lietuva šiuo metu laikosi nuosaikios pozicijos – veikla yra leidžiama ir reglamentuojama, tačiau privalomos kvotos nėra taikomos. Tai rodo aiškų pasirinkimą – sudaryti sąlygas naujovėms, bet jų neprimesti.“

Pasak KRK pirmininko pavaduotojo, klausimas šiandien yra ne apie vabzdžius, o apie principą – ar rinka dar veikia, ar ją vis dažniau pakeičia reguliaciniai sprendimai? Yra vilties, kad Lietuvoje neatsitiks taip, kaip Kanadoje. L. Gairn savo straipsnyje išskiria tenykštį atvejį – Kanados valdžia rėmė bendrovę „Aspire Food Group“, kuri statė milžinišką svirplių auginimo objektą Ontarijo provincijoje. 2021 m. pavasarį bendrovė gavo 8,5 mln. Kanados dolerių automatizuotam svirplių auginimo objektui statyti. 2025 m. pradžioje negrąžinta skola Kanados žemės ūkio ministerijai dar sudarė 7,5 mln. Kanados dolerių, o pati bendrovė jau buvo gilioje finansinėje duobėje. Kitaip tariant, „pažangus“ valstybinis „ateities maisto“ projektas baigėsi labai senamadiškai – skolomis.

Dotacijos su verslu nesuderinamos

Žiniasklaidoje pasirodė plačiai komentuota publikacija apie „Aspire Food Group“ fiasko, kurioje buvo pabrėžta paprasta šio verslo kliūtis – yuck factor, tai yra šleikštulio veiksnys, pasibjaurėjimo barjeras. Vienas vertinimų skambėjo taip: „Didžiausia kliūtis yra ne technologija, ne rinkodara, o pats žmogaus atmetimo jausmas.“ Galima pristatyti vabzdžių miltus kaip „aukštos kokybės baltymus“, galima juos apkarstyti klimato šūkiais, galima net pritempti prie sveikatingumo sąvokos, tačiau kai normalus žmogus pamato, kas jam siūloma, dažnas atsako ne akademine diskusija, o netgi necenzūrine leksika.

Apie tokio verslo „gyvybingumą“ savo nuomonės neslėpė ir buvęs Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus: „Mane labiau domina ekonominiai aspektai. Tad mintis labai paprasta – rinkoje produktas yra vartojamas pagal tai, ar jis patinka žmonėms, ar ne. O dotacijos su verslu sunkiai suderinamos. Jeigu imsime dotuoti viską, kas kažkam patinka, tada bus tokia planinė ekonomika, kokia jau buvo Sovietų Sąjungoje. Sprendžiant iš to, kad bandoma politiškai spausti ir priimti politinius sprendimus, jog tas produktas būtų priverstinai įtrauktas į pašarus žuvims, iš to akivaizdu, kad laisvojoje rinkoje jis paklausos neturi. Jeigu turėtų paklausą, būtų pigesnis, geresnis, tai verslininkai jį patys pirktų ir juo šertų žuvis. Todėl akivaizdu, kas kažkas yra negerai su šiais produktais, todėl reikalingas politinis spaudimas priversti juos naudoti, o jau tada atsirastų grėsmė – vartotojams pabrangtų žuvys.“

Iš tikrųjų, visa vabzdžių industrijos reklama metų metus buvo statoma ant prielaidos, kad žmogų galima perauklėti. Kad jo skonis yra tik socialinis konstruktas, kurį galima perrašyti reklama, mokymais, maisto ženklinimu ir moraliniu reketu. Tai grynai leftistinis požiūris į žmogų – jį reikia „atnaujinti“, „perprogramuoti“, „perauklėti“, „pastūmėti“ į teisingą pasirinkimą ir priversti elgtis „teisingai“. O jeigu jis nesutinka, vadinasi, yra atsilikęs, neatsakingas prieš gamtą, emociškai nebrandus arba nepakankamai susipažinęs su „mokslu“. Ši schema pažįstama iš daugybės kitų ideologinių eksperimentų. Vabzdžių verslas tėra dar viena to paties modelio atmaina.

Dar įdomiau tai, kad net ten, kur vabzdžių auginimo pramonė buvo reklamuojama kaip tariamai tobula žiedinės ekonomikos forma, realybė pasirodė daug primityvesnė. Naujienų agentūros „Reuters“ 2025 m. analizėje buvo atvirai pasakyta, kad vabzdžių auginimas nėra jokia vadinamoji stebuklinga kulka (angl. silver bullet) – vienu šūviu visas problemas išsprendžiantis sprendimas. Toje analizėje pabrėžta, kad buvo pervertinta ir galimybė šerti vabzdžius menkavertėmis atliekomis, o pats pramoninis modelis pasirodė gerokai sudėtingesnis ir brangesnis, nei buvo teigiama.

„Šiukšlės“ persiduotų žuvims

Dar blogiau – paaiškėjo, kad daugeliu atvejų vabzdžiai šeriami ne mistinėmis „šiukšlėmis“, o gana vertingomis pašarinėmis medžiagomis, tad dalis tariamo ekologinio stebuklo tiesiog neegzistuoja. Pramoniniu būdu auginami vabzdžiai reikalauja specifinės, subalansuotos dietos (dažniausiai sudarytos grūdų, sojų ar kukurūzų pagrindu), kad jie augtų pakankamai greitai ir būtų saugūs vartoti. Naudojant tikras šiukšles, kyla didelė taršos, sunkiųjų metalų patekimo į vartotojų organizmus rizika.

Apie tokią riziką ir jos tolesnes pasekmes žuvims savo įžvalgomis pasidalijo AB „Išlaužo žuvis“ direktorius Darius Svirskis. Jis ŪP pasakojo: „Blogybė būtų ne patys vabzdžių miltai, o kuo tie vabzdžiai buvo šerti. Jeigu jie būtų šerti natūraliu ir geru pašaru, tai viskas dar ne taip jau ir blogai. Bet greičiausiai jie būtų maitinti visu šlamštu ir be jokio atsekamumo. Ir visa tai gautų mūsų žuvys. Pirmiausia, kol nėra pašarų gamybos atsekamumo, net negalime apie tai šnekėti. Dažniausiai tik kombinuotaisiais pašarais šeriamų vabzdžių produktai būna brangūs, tad tai turės įtakos žuvų kainai. Be to, ir pačių pašarų sudėtis visiškai neaiški. Jie gali būti šeriami ir toksiška mėsa, o milčiai – visiškai neaišku kuo. Tai, ką ės vabzdžiai, bus perduota ir žuvims.“

D. Svirskis akcentavo, kad tai yra svarbiausia. „Mes žuvis šeriame natūraliais pašarais – grūdais, todėl mūsų, kaip žuvų augintojų, visiškai nedomina kombinuotieji pašarai su vabzdžių priedais. Esame švarūs, su maisto produktų atsekamumu. O minėtas lobistų iniciatyvas vertiname skeptiškai“, – teigė redakcijos pašnekovas.

Žuvininkams vabzdžių miltų nereikia

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 8 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.