Zoologijos muziejuje pristatoma dryžoji prielipa

Dryžoji prielipa – ešeržuvių (Perciforemes) būrio, prielipinių (Echeneididae) šeimos, paprastųjų prielipų (Echeneis) genties žuvis. Genties pavadinimo Echeneis kilmė: graikų kalboje echein reiškia laikyti, nays – laivas. Antikinėje Graikijoje jūrininkai nemėgo prielipų ir jų bijojo. Sklandė mitai ir legendos, esą prielipos, turėdamos magiškų mistinių galių, neleidžia laivams pajudėti iš vietos, gali juos sulaikyti ir net nuskandinti. Plinijus Jaunesnysis prielipas apkaltino dėl mūšio baigties, kuriame Marko Antonijaus ir Kleopatros laivynai pralaimėjo Augusto, vėliau tapusio Romos imperatoriumi, laivynui. Imperatorių Kaligulą taip pat sulaikė lipčiai, kurie neleido jo laivui pajudėti iš vietos, nepaisydami 400 irklininkų pastangų. Tačiau tai tik mitai, kuriuos kuria įdomi ir bauginanti prielipų išvaizda, ir paslaptingas gyvenimo būdas. Dryžoji prielipa dar vadinama ryklių, laibąja arba baltapilve prielipa. Maksimalus ilgis siekia 110 cm, įprastinis – 66 cm, maksimalus svoris – 2,3 kg.

Išskirtinis požymis, būdingas tik prielipoms, – galvos srityje esantis siurbtukas, išsivystęs iš labai pakitusio nugarinio peleko. Šis pailgo disko formos, dantytu, lyg bato padas, paviršiumi (16–28 plokštelės) prisisiurbimo organas geba prilipti prie šeimininko kūno. Įtempiant ir atleidžiant raumenis, disko krašteliai ir gūbreliai pakeliami arba atpalaiduojami – sukuriamas vakuumas, ir žuvis jau pateisina prielipos pavadinimą.

Dryžosios prielipos ilgis 11–12 kartų didesnis nei jos plotis ir 5 kartus didesnis nei galvos ilgis. Kūnas laibas, žandikauliai išsikišę. Išilgai kūno tęsiasi tamsiai rudos spalvos juosta, siaurėjanti link uodegos. Krūtininiai ir pilviniai pelekai tamsūs, nugarinis ir analinis – juodi, su šviesesniu kontūru, pilvas – tamsiai rudos spalvos. Vyriškosios ir moteriškosios lyties individus išoriškai sunku atskirti.

Įprastai dryžosios prielipos plaukioja grupėmis, tvirtai prisisiurbę prie ryklių, rajų, rifinių ešerių, delfinų, jūrinių vėžlių ar jūrinių žinduolių. Jos gali prilipti ne tik prie laivų ar stambių vandens gyvūnų – ne išimtis ir narai. Siurbtukas stipriai ir gan skausmingai prilimpa ir prie žmogaus kūno. Dryžųjų prielipų išlikimas priklauso nuo stambių jūrų gyvūnų, kurie joms suteikia apsaugą, maisto likučius ir tarnauja kaip transporto priemonė – naudodamosi siurbtuku žuvys prisitvirtina prie šeimininko kūno. Ši simbiozė ypač naudinga prielipoms, nes jos yra prastos plaukikės ir net neturi plaukimo pūslės. Dėl tokio keliavimo būdo prielipos pelnė „keliautojų autostopu“ vardą.

Be maisto likučių, prielipos minta ir smulkiais parazitiniais vėžiagyviais, esančiais ant šeimininko kūno, taip pat kartais laisvai gyvenančiais smulkiais krabais, žuvelėmis ar kalmarais. Prielipos dažnai plaukioja sekliuose pakrančių vandenyse arba prie koralinių rifų.

Dryžuotųjų prielipų dauginimosi sezonas prasideda pavasarį arba vasaros pradžioje, tačiau Viduržemio jūroje jis vyksta rudenį. Ikreliai ir sperma tuo pačiu laiku išleidžiami į vandenį, kur įvyksta apvaisinimas. Ikreliai dideli, pelaginiai, sferiniai. Gana tvirtas dangalas apsaugo ikrelius nuo išdžiūvimo ir kitų pavojų. Net išplauti į krantą, jie išlieka gyvybingi. Išsiritusios 4,7–7,5 mm ilgio lervutės turi didelį trynio maišelį, bepigmentines akis, neišsivysčiusį kūną. Užtrunka maždaug metus, kol žuvytė pasiekia 3 cm ilgį ir, turėdama išsivysčiusį siurbtuką, jau gali prilipti prie stambesnių vandenynų gyventojų. Viršutiniame žandikaulyje išsivysto smulkūs, o apatiniame – žymiai stambesni dantukai. Dryžoji prielipa subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.

Dryžoji prielipa yra įprasta visuose šiltuose atogrąžų ir paatogrąžio platumų vandenyse. Vakarų Atlante ji aptinkama nuo Kanados iki Urugvajaus, taip pat Rytų Atlante, Viduržemio jūroje, Ramiajame ir Indijos vandenynuose. Dažnai dryžoji prielipa sutinkama laisvai plaukiojanti sekliuose pakrančių vandenyse ar prie koralinių rifų, 20–50 metrų gylyje.

Dryžoji prielipa svarbi ir žmonių gyvenime. Kai kuriose Australijos ir Kinijos dalyse, Zanzibare ir Mozambike prielipos naudojamos kaip žvejybos priemonė – ant uodegos stiebelio užrišama virvė, ir žuvis paleidžiama į vandenį, kur ji greitai suranda ir prilimpa prie vandens gyvūno. Žvejys įtempia į valtį prielipą kartu su naujuoju jos šeimininku.

Nuo 2012 metų Tarptautinės raudonosios knygos sąrašuose (IUCN Red List) dryžoji prielipa (Echeneis naucrates) įrašyta kaip mažai pažeidžiama rūšis (LC).

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus informacija