Žymėtojo dyzelino sistema: ar būtini pokyčiai?

Perdėtas reguliavimas

Raseinių r. ūkininkas Juozas Survila socialiniame tinkle pasidalijo mintimis, kad žymėtasis dyzelinas šiandien jau yra labiau atgyvena nei moderni sistema. „Šiandien ūkininkas gauna žymėtojo dyzelino kvotą pagal deklaruotus plotus. Paprastai tariant – valstybė paskaičiuoja, kiek degalų „priklauso“ ūkininkavimui. Patys degalai nuo paprasto dyzelino skiriasi tik dviem dalykais: spalva ir mažesne kaina dėl taikomo mažesnio akcizo. Akcizas dyzelinui siekia apie 53 ct/l, o kartu mažėja ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) dedamoji, nes PVM skaičiuojamas nuo mažesnės kainos. Kitaip tariant – jei ūkininkui priklauso 10 000 l kvota, jis gauna apie 5 300 Eur akcizo lengvatą. Ir čia atsiranda natūralus klausimas – jeigu valstybė jau dabar tiksliai žino, kokia lengvata priklauso ūkininkui, kam apskritai reikia dažyti dyzeliną? Kodėl tos sumos tiesiog nepervedus ūkininkui ir neatsisakius pačios žymėtųjų degalų sistemos?“ – svarstė J. Survila.

Anot ūkininko, visa dabartinė sistema paremta ydinga, pasitikėjimą institucija neskatinančia logika, žymint, ribojant, nes kažkas galbūt bandys sukčiauti, kontroliuojant, tikrinant. „Valstybės santykis su ūkininku ilgainiui turi pereiti nuo įtarumo prie pasitikėjimo logikos. Ypač kai didžioji dalis ūkininkų dirba skaidriai, investuoja milžiniškus pinigus į techniką ir veikia visiškai legaliai, įvertinus žaliojo kurso reikalavimus, pasitikėjimas turėjo atsirasti seniai. Šiandien sutaupytas litras degalų ūkininkui realiai nieko nekeičia. Pagal siūlomą modelį sutaupyti degalai virstų tiesiogine finansine nauda. Kuo mažiau sudegini – tuo daugiau lengvatos lieka. Kompensacija ūkininką turėtų pasiekti laiku. Jei valstybė jau apskaičiavo lengvatą, ji turėtų būti išmokama iškart, o ne „kabėti sistemoje“. Logiška riba – iki liepos 1 d. Kokią riziką matau tame? Degalų kontrabandą. Bet sunku įsivaizduoti šiuolaikinį ūkį, kuris piltų neaiškios kilmės dyzeliną į techniką, kainuojančią dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų. Aišku, yra viena svarbi sąlyga – mažesnė kontrolė negali būti pakeista nauja perteklinės biurokratijos forma. Nebūtų logikos naikinti vieną reguliavimą ir jo vietoje sukurti tris naujus“, – nuomonę dėstė J. Survila.

Esama sistema tenkina

Pakruojo r. ūkininkas Simonas Butkus „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad, jei dyzelinas nebūtų žymimas, atsirastų ir tokių žemės savininkų, kurie deklaruotų plotus, siekdami gauti degalų, o vėliau juos naudotų ne pagal paskirtį – piltų į lengvuosius automobilius. „Dabartinė sistema yra gera. Ji – nusistovėjusi. Darant kažkokias pertvarkas, išlaidas patirtų valstybė“, – tvirtino S. Butkus. Vis dėlto jis teigė manąs, kad jei valstybė keistų sistemą ir degalų nežymėtų, o ūkininkams apskaičiuotą akcizo lengvatą į jų sąskaitas pervestų iki liepos 1 d., toks modelis būtų priimtinas. Tačiau, anot jo, labai svarbu, kad pinigai ūkininkus pasiektų laiku. Jei nebūtų aišku, kada išmoka bus pervesta, ūkiams pritrūktų apyvartinių lėšų. „Šiuo metu dyzelinas yra stipriai pabrangęs, maždaug 40–50 ct/l. Vidutiniam 100 ha ūkiui, sunaudojančiam 10 t degalų, vien dėl šio pabrangimo tenka patirti beveik 5 tūkst. Eur papildomų išlaidų. O jei dar gaunamą akcizo lengvatos sumą „užsišaldyti“? Tai reikėtų turėti apie 10 tūkst. Eur. Todėl, jei iš karto, deklaravus plotus, šie pinigai nebūtų pervedami į sąskaitas, būtų sudėtinga“, – ŪP aiškino pašnekovas.

To paties rajono ūkininkui Albinui Navickui esama sistema tinka, nes prie jos jau yra įpratęs. „O jei sistema keistųsi ir akcizo lengvata būtų „įmetama“ į ūkininko sąskaitą, kas nustatytų, kokia suma priklauso kiekvienu momentu? Reikėtų kažkokios apskaitos, pagal kurią viskas būtų skaičiuojama. Kažkas turėtų tai administruoti: ar robotas, ar žmogus. Čia yra daugiau dalykų. Juk degalų kaina kone kasdien keičiasi“, – kalbėjo A. Navickas. Jis tikino, kad šiuo metu ši problema ūkininkams nėra pati svarbiausia, nes yra daug svarbesnių sričių, kuriose valstybė turėtų pasitempti.

Nesibaigianti diskusija

Šilutės r. ūkininkaujantis Kęstutis Andrijauskas prisimena, kad siūlymas svarstyti šią problemą buvo pateiktas prieš daugiau nei dešimtmetį. „Akivaizdus atsakymas – piktnaudžiavimo atvejai, kad su žymėtuoju dyzelinu nevažinėtų tie, kam jis nepriklauso, kad degalai būtų naudojami tik žemės ūkio veiklai. Todėl jokie mūsų įtikinėjimai nenulems politikų sprendimų, kad dyzelinas nebūtų žymimas. Šie klausimai yra keliami dėl to, kad rinkimai – ne „už kalnų“ ir galimai kai kas nori pasipuikuoti. Tai – daugiau populizmas. Jei dyzelinas nebūtų žymimas, kontrolė gultų ant kontrolierių pečių. Kaip jie patikrintų, kaip sukontroliuotų, kurie automobiliai nedalyvaus žemės ūkio veikloje?“ – kalbėjo K. Andrijauskas.

Šakių r. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) pirmininko, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) viceprezidento Petro Puskunigio teigimu, šia tema galima daug filosofuoti. „Dabartinė tvarka nėra išgalvota Lietuvos, ji nukopijuota nuo Europos Sąjungos (ES) senbuvių, kur dyzelinas yra dažomas tokiomis pačiomis spalvomis. Pvz., Vokietijoje viskas yra taip pat, taikoma labai griežta apskaita ir kontrolė. Niekas nedrįsta degalų naudoti ne pagal paskirtį. Jei jie yra skirti kūrenimui, naudojami tik kūrenimui, jei žemės ūkio technikai – tik žemės ūkio technikai. Į lengvuosius automobilius žymėtojo dyzelino jie nepila. Mūsų šalyje keisti kažką dėl to, kad būtų keičiama, man atrodo, neverta“, – ŪP dėstė P. Puskunigis. Jo nuomone, jei ši sistema būtų keičiama, tai padaryti nebūtų paprasta, ypač dabar, kai matyti, jog pajudinus kažkokį klausimą galima pasiekti priešingą rezultatą. „Daug ką galima modernizuoti, pertvarkyti. Tokį pasiūlymą būtų verta svarstyti. Tačiau kyla klausimas, ar pavyks“, – abejonių neslėpė redakcijos pašnekovas.

Problemos sprendimo būdai

LŽŪBA generalinis direktorius Sigitas Puodžiukas atkreipė dėmesį į nusistovėjusį kai kurių valstybės institucijų požiūrį ir santykį su žemdirbiais, grindžiamą nepasitikėjimo logika – esą kažkas galimai bandys sukčiauti. Nesvarbu, ar kalbama apie aplinkosauginius reikalavimus, ES ir valstybės paramą, kitas sritis, ne išimtis ir lengvatinis žymėtasis dyzelinas. „Valstybė, siekdama užkirsti kelią galimam sukčiavimui ir sekdama vakarietiškais pavyzdžiais, ėmėsi „dažyti“ dyzeliną, naudojamą žemės ūkyje. Žymus amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmenas yra pasakęs, kad „vyriausybės siūlomas problemos sprendimas paprastai būna toks pat blogas, kaip ir pati problema“. Taigi, dyzelino žymėjimas sukūrė papildomus reikalavimus degalų gamintojams ir perdėtą reguliavimą žemdirbiams bei pardavėjams. Šiandienė sistema labiau orientuota į degalų spalvos, o ne į dyzelino panaudojimo kontrolę. Todėl pats metas valstybei pereiti prie realaus, o ne deklaruojamo administracinės naštos mažinimo ir santykius su žemdirbiais grįsti pasitikėjimo principu“, – ŪP kalbėjo S. Puodžiukas.

LŽŪBA generalinis direktorius sakė, kad pavyzdžiu galėtų būti Europos Komisija (EK), kuri, siekdama sumažinti administracinę naštą, liepos 3 d. priėmė patikslintus Europos tvarumo atskaitomybės standartus. „Kokie galimi keliamos problemos sprendimo būdai? Yra siūlančių, kad valstybė, žinodama, kiek lengvatos priklauso žemdirbiui pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, tiesiog perveda pinigus į jo sąskaitą ir nutraukia dyzelino „dažymą“. Deja, toks sprendimas nebūtų tinkamas, nes tai gali būti traktuojama, kaip valstybės parama, o tokiu atveju įsijungtų derinimo su EK mechanizmas. Kitas būdas – tai iš esmės jau veikiantis mechanizmas, t. y. tiesiog atsisakyti dyzelino žymėjimo, o žemdirbiai lengvatinėmis sąlygomis, tai numato Akcizų įstatymas, turėtų gauti įprastą dyzeliną pagal ŽŪDC pateiktus duomenis jiems einamųjų metų liepos 1 d. išduotą leidimą ir žemės ūkio veiklos subjekto naudotojo kortelę. Taip būtų paprasčiau, sumažėtų biurokratijos ir papildomos kontrolės. Toms pačioms degalinėms supaprastėtų administravimas. Na ir galbūt keltų mažiau emocijų tiems, kurie, išgirdę žodžius žymėtasis dyzelinas, galvoja, kad žemdirbiai – privilegijuotoji klasė, kuriai specialiai dažomas dyzelinas“, – konkrečius problemos sprendimo būdus įvardijo S. Puodžiukas.

Mokestinė esmė

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. liepos 14 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.