Nei bėgti, nei rėkti. Valstybė paliko ūkininkus be įvažiavimų į savo laukus

Daugiau nei dešimtmetį kelio į Vertimus asfaltavimo laukę kelių Jurbarko rajono kaimų gyventojai nusivylę: nors remontas vyksta sparčiai, o duobėtas žvyrkelis gal dar šiemet neabejotinai taps moderniu plentu, jis suprojektuotas neatsižvelgiant į žmonių poreikius. Daugelis ūkininkų netenka įvažiavimų į laukus, todėl bendruomenė skyla: vieni nori, kad darbai būtų baigiami kuo greičiau, kiti prakalbo apie tai, jog kol nuovažų į laukus nebus suprojektuota, asfaltavimą reikėtų stabdyti.

Vietoj nuovažų – vandens pilnas griovys

Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė Vaida Soročkienė tvirtina, jog šio sklypo savininkas patekti į savo žemę turės oru – kelininkai ją apkasė grioviais iš visų pusių.

Kelio Mikutaičiai–Vertimai rekonstrukcija prasidėjo dar pernai, žiemą darbai įsibėgėjo, bet jiems prasidėjus iškilo ir pirmosios problemos. Iškėlus kelio sankasą, vietiniai ūkininkai pamatė, jog įvažiuoti į laukus nebus pro kur.

„Iki rekonstrukcijos žvyrkelis buvo žemiau nei laukai, tai į juos patekti nebuvo jokio vargo, o darbams prasidėjus pamatėme, jog nebeliko ne tik mūsų įvažiavimų, bet ir nuovažų į anksčiau buvusius bendro naudojimo kelius. Kaip dabar pasieksime savo žemes, visai nebeaišku“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė Vaida Soročkienė.

Sustojusi prie sankryžos su Saulės gatve, kaimo bendruomenės pirmininkė žemėlapyje rodo lauką, padalintą į šešis sklypelius. Penki priklauso Soročkams, vienas – 90 arų ruoželis – kitam ūkininkui. Soročkai į savo sklypus galės įvažiuoti tik per patį tolimiausią, per kur įvažiuos kaimynas – sunku net įsivaizduoti, nes palei kelią – gilus griovys. „Mums sako, tegul daro servitutą. Bet kad ir servituto čia nėra kaip padaryti – kas norės, kad per visą jo sklypą eitų bendras kelias?“ – sako pašnekovė.

Be nuovažų į savo 5 ha lauką liko ir ūkininkė Daiva Samoškienė, gyvenanti prie pat kelio. Prasidėjus rekonstrukcijai, prie jos sodybos pralaida buvo palikta, tačiau nuovaža į sodybą ne praplatėjo, o susiaurėjo. Dabar ji tokia siaura, jog su kombainu bus sunku įvažiuoti. Samoškai dar tikisi, kad kelininkai nuovažą praplatins, nes kelio remontas tebevyksta.

Kaip teks įvažiuoti į miško sklypus, svarsto ir miško prie kelio turintis Vytautas Kimutis, ir kiti jo kaimynystėje miškus įsigiję šio krašto gyventojai. Pasak V. Kimučio, bent kas 500 metrų nuovaža į mišką turėtų būti – kaip kitaip reikės ištraukti medieną, įvažiuoti tvarkyti miško medynų?

Tačiau labiausiai ūkininkai stebėjosi, kad ten, kur nuovažų nereikia, jos buvo įrengtos – iškart dvi, abipus kelio, viena prieš kitą, ir dar ant paties posūkio. „Į šituos laukus žmonės važiuoja ne nuo kelio, o iš gyvenvietės pusės – kaip suprojektavo žemėtvarkininkai. Žiūrim ir svarstom: bent būtų tos nuovažos įrengtos „koridoriuose“, kad galėtų pasinaudoti keli žmonės, bet ne – abi skirtos įvažiuoti tik į vieno ūkininko lauką. Dar keisčiau, kad joms parinkta vieta ant posūkio – negi projektuotojai nesupranta, kad toks išvažiavimas iš lauko yra nesaugus?“ – stebėjosi Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė.

Žemėtvarkos projektas – niekinis?

Mįslė ūkininkams Kalinskams: čia nuovaža į žemę, kurią pirko iš valstybės, ar privažiavimas prie stulpo energetikams.

Be nuovažos į laukus liko ir ūkininkai Kalinskai, žemės sklypus pirkę iš valstybės.

„Ten buvo keliukas nuo labai seniai, dar nuo tarybinių laikų, – žmonės juo į malūną važinėjo, netoliese stovėjo gateris. To keliuko niekas nepanaikino, bet nuo kelio jį skiria kelių metrų gylio griovys. Jei kažkaip bandysime patys pasidaryti nuovažą, kelias taps nesaugus“, – svarstė ūkininkas Jurgis Kalinskas, tvirtai tikėjęs, jog įstatymo garantuotas privažiavimas prie lauko jam priklauso. Todėl pamatęs, jog vietoj įvažiavimo atsirado vandens pilnas griovys, ūkininkas pagalvojo, jog projektuotojai suklydo. Juo labiau jog netoliese, prie elektros stulpo, buvo padaryta kažkas lyg ir panašaus į nuovažą, tik gerokai žemiau nei laukas ir kelias.

„Automobilių kelių direkcijai išsiunčiau raštą, kuriame nurodžiau, jog tokia nuovaža naudotis nebus patogu, be to, sunki žemės ūkio technika, kuria važinėjame į laukus, ardys kelio sankasą. Kito įvažiavimo į laukus neturiu, todėl raštu paprašiau įrengti nuovažą toje pat vietoje, kur ji anksčiau buvo“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė J. Kalinskas.

Atsakymas ūkininko nenudžiugino ir jokios vilties nesuteikė. „Jie mums parašė, jog nuovažos yra suprojektuotos esamų, legaliai įrengtų ir įregistruotų nuovažų vietose. Naujos nuovažos įrengiamos tik į sodybas ar į susisiekimui suformuotus laisvus žemės koridorius. Į mano sklypus, kuriuos pirkau iš valstybės, nuovažų neprojektavo, nes jų nebuvo kadastrinėje kelio byloje. Bet juk kito įvažiavimo į sklypus nėra!“ – piktinosi ūkininkas J. Kalinskas.

Miško savininkas Vytautas Kimutis įsitikinęs, jog nuovažos į mišką turėjo būti įrengtos bent jau ten, kur iškirstos valdas skiriančios linijos.

Parašęs raštą Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Jurbarko skyriui, ūkininkas gavo patvirtinimą, jog žemėtvarkos projekte įvažiavimas į jo sklypus numatytas nuo 18 metrų pločio vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelio Mikutaičiai–Vertimai.

NŽT Jurbarko skyriaus vedėjas Artūras Baltrušaitis ūkininkui pasiūlė kreiptis į kelią prižiūrinčią įmonę, nes NŽT „nėra įgaliota spręsti klausimus dėl kelių, kaip inžinierinių statinių, skirtų transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, projektavimo privačiuose žemės sklypuose, jų tiesimo, kelio nuovažų įrengimo ar hidrotechninių pralaidų rekonstrukcijos, jų modernizavimo ar su tuo susijusių statybos darbų atlikimo.“

„Mūsų valstybei pasijutau nereikalingas. Kai pirkau žemę, įvažiavimas man buvo garantuotas. Dabar man aiškina, kad nuovažų nebuvo kelio kadastrinėje byloje. Bet juk ne aš jas ten turėjau įtraukti? Valstybinių institucijų darbuotojai tarpusavyje nesuderino veiksmų, neatliko pareigų, o dabar siuntinėja vieni pas kitus ir sako, jog nėra atsakingi?“ – stebėjosi J. Kalinskas.

Ūkininkas bandė įtikinti Valstybinės statybos inspekcijos darbuotojus, kad rekonstrukciją reikia stabdyti, nes nutiestas kelias bus nesaugus, jei ūkininkai liks be nuovažų – juk į laukus vis tiek kažkaip jiems reikės patekti. Tačiau ir iš ten gavo atsakymą, jog pagrindo stabdyti darbus nėra. J. Kalinskas nesmagiai juokavo, jog kelias tiesiamas greičiau, nei per valdiškas institucijas „vaikšto“ popieriai – paprastam žmogui neįmanoma pasiekti, kad jo problemą kas nors imtųsi spręsti.

Pasijuto reketuojami valstybės

Nuo šių metų pradžios iš Vertimų į visas įmanomas valdiškas institucijas jau iškeliavo dešimtys raštų, tačiau pagalbos Jurbarko ūkininkai iš nieko nesulaukė.

Atsiliepė tik Automobilių kelių direkcija, visiems išsiuntinėjusi kone tą patį raštą. Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento direktorius Aivaras Vilkelis cituoja ūkininkams Kelių techninį reglamentą, numatantį, jog „nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus.“

To paties reglamento nustatyta tvarka nurodo, kad jei nuovažos nėra numatytos naujai rengiamuose kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose projektuose, jos įrengiamos ūkinių objektų savininkų lėšomis. A. Vilkelis Vertimų ūkininkams maloniai pranešė, jog dėl prisijungimo prie valstybinės reikšmės kelio techninių ir projektavimo sąlygų gavimo jie turėtų kreiptis į Kelių direkciją.

Dvi nuovažos ties kelio posūkiu įrengtos be reikalo ir veda į laukus, kuriems suprojektuoti kiti įvažiavimai.

„Nenorint įsirengti nuovažas savomis lėšomis, patekimas į sklypą organizuojamas artimiausiais rajoniniais keliais ar nuovažomis derinant servitutus patekimui į sklypą“, – rašoma Kelių direkcijos rašte ir primenama, jog nuovažos priklauso Kelių direkcijai, todėl už savavališką jų įrengimą taikoma administracinė atsakomybė.

„Išsiaiškinome, kaip viskas turėtų būti: prašome išduoti projektavimo sąlygas, tada samdome projektuotojus, ieškome rangovų, sumokame ir atiduodame nuovažą valstybei. Tas kainuotų nei daug, nei mažai – apie 4–5 tūkst. eurų. Net pardavusi 1 ha žemės, aš tos nuovažos neįsirengčiau, nes žemė mūsų krašte gerokai pigesnė“, – piktinosi V. Soročkienė.

Vertimų apylinkių ūkininkai sutrikę: kelias tiesiamas jiems, tačiau žmonių poreikiai valstybei neįdomūs. Kaimo bendruomenės pirmininkė stebisi, jog 2013 metais atliktas projektas metų metus gulėjo valdininkų stalčiuose, bet niekas nesugalvojo jo parodyti žmonėms, kurie tuo keliu važinės.

„Mums aiškina, jog derinti nepriklausė. Projektuotojai pažiūrėjo į „kosmosą“ ir suprojektavo kelią pagal kažkokius registrų žemėlapius, nei čia buvę, nei matę, nei domėjęsi, kaip mes gyvename, ko mums reikia. Žmogus Lietuvoje tapo tuščia vieta. Bet jei mes čia negyvensime, kam tas kelias bus reikalingas? Ves į dar vieną dykynę“, – svarstė J. Kalinskas, vis dar su viltimi žvelgiantis į kelią rekonstruojančius darbininkus.

Visi tikisi, jog kažkas, kas mūsų valstybėje turi svarų žodį, supras, jog kitų kelių į laukus nėra ir tereikia laikytis to paties techninio reglamento, kuriuo mojuoja Kelių direkcijos valdininkai. Jame juodu ant balto parašyta, jog rajoniniuose keliuose nuovažos gali būti įrengiamos kas 100 metrų. Jei valstybė skiria milijonus eurų keliui remontuoti, tai turi ir pasirūpinti, kad šis kelias tarnautų žmonėms, kurie juo naudosis.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-05-25