Nuo žuvų ligų – tik valgomoji druska

Tvenkinių žuvų augintojai skambina pavojaus varpais: iš visų priemonių, prisidedančių prie žuvų ligų profilaktikos, gydymo, beliko iš esmės vienintelė patikima – valgomosios druskos tirpalas. Negesintų kalkių ir chlorkalkių kokybė per pastarąjį dešimtmetį visiškai suprastėjo, o žuvų augintojams įprastą kalio permanganatą leidžiama naudoti tik ekologiniuose žuvininkystės ūkiuose.

Kalio permanganatas – už borto

„Padėtis beviltiška. Į tvenkinius įeinančių upokšnių pakrantės ir upelių baseinai, iš kurių suteka drenažo bei polaidžių vanduo, per pastarąjį dešimtmetį pasipuošė šimtais ir net tūkstančiais privačių tvenkinukų.

Atrodytų puiku, valio, bet yra vienas dalykas: ne tik dalis privačių, bet ir dauguma valstybinių vandens telkinių buvo ir yra žuvinami ne Lietuvoje, o dažniausiai Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, net Čekijoje ar Vengrijoje nežinia kur ir kaip užaugintomis žuvimis. Žuvys net per karantiną keliauja pas apsišaukėlius privatininkus, turinčius kelis mažytėlius tvenkinukus ar statinėles. Dažnai, tik įvažiavus per sieną, lenkiški popieriai numetami ir žuvys tampa lietuviškos, užaugintos kokioje nors, sakykime, Domeikavoje. Nors dažniausiai tokioms lenkiškoms žuvytėms popierių paprasčiausiai neprireikia. Iš tokių ,,superpatirtį“ turinčių, jokių mokesčių nemokančių žuvų augintojų dėl drastiškos reklamos žuvytės ir žuvys sėkmingai paskirstomos po visą Lietuvą. Dėl bendros rinkos, beatodairiškos ir nemokšiškos Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų bei Veterinarijos tarnybos politikos, virusinės, bakterinės ir parazitinės žuvų ligos, jau nekalbant apie Lietuvai svetimą žuvų genofondą, pasklinda po visų upelių baseinus. Todėl ir tvenkinius reikia periodiškai dezinfekuoti ir valyti, žuvis gydyti, o tam iš esmės beliko vienintelė tinkama priemonė – valgomoji druska“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo vieno didžiausių Lietuvoje žuvininkystės ūkių – AB „Išlaužo žuvis“ vadovas Darius Svirskis.

Jo teigimu, šiemet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) žuvininkams uždraudė naudoti anksčiau įprastą priemonę – kalio permanganatą, tačiau šį preparatą dar gali naudoti ekologiniai žuvininkystės ūkiai, o priežasties niekas aiškiai nenurodo.

Pasak bendrovės vadovo, prieš kelias dienas žuvininkų seminare tai tarsi paaiškino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesorius Artūras Stimbirys. Jis tikino, jog nė vienas kalio permanganato gamintojas neaparašė šio preparato tirpalo maksimalios leidžiamos koncentracijos ir nenurodė, kiek jis galėtų pakenkti žmogui. ,,Bet turbūt ir ne kiekviena žmonių naudojamo muilo rūšis turi tokius sertifikatus ar naudojimo instrukcijas ar normas?

Iš tikrųjų tai geras produktas, naudingas, bet prisigalvota pertek­linių reikalavimų. Lietuviai nori būti novatoriai ką nors uždrausdami, – piktinosi D. Svirskis. – Kalio permanganatą naudoti žmonėms, vaikams, ekologinėje žuvininkystėje galima, o mums, paprastiems tvenkinių žuvų augintojams, – negalima. Mes turime jį naudoti nebent tik vogčiomis, jeigu rūpinamės savo žuvų sveikata. Tai geriausia, nekalčiausia įrankių, talpyklų dezinfekcijos priemonė, padedanti išvengti ir bakterijų, ir žuvų ektoparazitų, bet jos naudoti kažkodėl negalime.“

Nepatvirtintas teisės aktais

VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas Ernestas Griška „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles, patvirtintas žemės ūkio ministro įsakymu, kalio permanganatas gali būti naudojamas ektoparazitams naikinti prieš įžuvinant ekologiškus tvenkinius arba išgaudžius žuvis iš jų. Tam žuvys laikomos voniose, pagamintose iš kalio permanganato (10 g/kub. m), ne ilgiau negu 20 minučių.

„Tačiau naudoti kalio permanganato neekologiškuose tvenkiniuose su juose esančiomis gyvomis žuvimis negalima“, – pridūrė jis. E. Griška teigė domėjęsis, kaip yra kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, tačiau jam nepavyko aptikti, kad kalio permanganatas būtų naudojamas žuvų ligų profilaktikai.

E. Griškos teigimu, šiais metais VMVT Nacionalinei akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijai pateikė išaiškinimą, kodėl ribojamas kalio permanganato naudojimas. „Žuvų augintojai buvo įpratę šią medžiagą naudoti gyvoms ir neekologiškoms žuvims nuo ektoparazitų, bet tai yra draudžiama ES teisės aktais. Kalio permanganato niekas gyvoms žuvims nenaudoja ir kitose ES valstybėse. Ši medžiaga negerai kiekvienam gyvam organizmui. Taigi, kalio permanganato naudojimas gyvoms žuvims arba joms nuo ektoparazitų valyti nėra patvirtintas teisės aktais“, – darė išvadą VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas. Pasak jo, kalio permanganatas žuvininkystės ūkiuose gali būti plačiau naudojamas tik dezinfekuojant žuvininkystės talpyklas bei įrankius.

Kelia nuostabą

„Ūkininko patarėjas“ „pasikuitė“ interneto platybėse ir aptiko, kad anksčiau kai kuriuose Lietuvoje patvirtintuose dokumentuose kalio permanganatas buvo rekomenduojamas. Pavyzdžiui, 2007 m. žemės ūkio ministro įsakyme „Dėl žuvų ligų profilaktikos Lietuvos žuvininkystės ūkiuose 2007–2010 m. programos“ kalio permanganatas yra minimas tarp kitų tvenkinių dezinfekavimo priemonių – natrio hipochlorito, sodos, druskos ir chlorkalkių.

Nuo įsakymo prabėgo geras dešimtmetis, tačiau šių metų vasarį buvo išleistas ES finansuotas 66 puslapių leidinys „Žuvų sveikata, ligos, jų prevencija ir gydymas“, kurio 5 skyriuje nurodoma: „Kalio permanganatas (potassium permanganate (KMnO₄) padeda kovoti su ektoparazitais ir žiaunų bei odos bakterinėmis infekcijomis.“ 6.10 poskyryje rašoma: „Kalio permanganatas (…) naudojamas vandenyje ir apdorojant žuvininkystės talpyklas bei įrankius“. Ir nė žodžio apie kokius nors draudimus...

D. Svirskio nuomone, ES politikai prigalvoja panašių ribojimų Rytų ir Vidurio Europos valstybėms vedami savų interesų. „Pas mus tvenkiniuose auginamų karpių ir kitų žuvų ten niekas nepažįsta ir nevalgo, tad nori, kad kuo daugiau į mūsų regioną būtų eksportuojama jų auginamų upėtakių ar lašišų, kuriems gydyti ir dezinfekcijai ten įteisinta dešimtys ar net šimtai įvairiausių preparatų ir net antibiotikų“, – svarstė „Išlaužo žuvies“ vadovas ir pridūrė, kad panašia politika buvo vadovaujamasi mokant ES paramos lėšas už Lietuvos ūkininkų pasitraukimą iš ūkinės veiklos.

Tvenkinių žuvininkystės ekspertas Vytautas Andriuškevičius nusistebėjo, kad kalio permanganatą leidžiama naudoti tik ekologiniams žuvininkystės ūkiams, o kitiems – ne. „Tokie dalykai stebina. Juk šis preparatas laisvai parduodamas vaistinėse, jį leidžiama naudoti žmogui, gydyti net kūdikių žaizdeles, o žuvų augintojams – ne. Turėtų būti priešingai, reikėtų riboti šią priemonę ekologiniams ūkiams, kur negalima naudoti jokių cheminių preparatų, – svarstė jis. – Jei tarnyba nurodo, kad nėra įstatymų, kurių pagrindu būtų galima šią medžiagą leisti naudoti visiems, pati galėtų tai įtvirtinti, nelaukdama leidimų iš Europos.“

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto ichtiologas dr. Tomas Virbickas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad tvenkinių dezinfekavimas yra pagrindinė žuvų ligų profilaktikos priemonė. Šios ligos žmogui nepavojingos, tačiau, atsiradus parazitų, žaibiškai išplinta žuvų ūkiuose, kur žuvų tankis yra didelis, ir gali pražudyti visą populiaciją, todėl „tvenkinių dezinfekcija yra vienintelis išsigelbėjimas žuvų augintojams“.

Iš kalkių – tik prisiminimas

Pagrindinė tvenkinių dezinfekavimo priemonė Lietuvoje lieka negesintos kalkės, tačiau, kaip teigė „Išlaužo žuvies“ vadovas, šiandien tai jau ne tos efektyvios kalkės, prie kurių įpratę Lietuvos tvenkininių žuvų augintojai. Jos dabar atvežamos daugiausia iš Lenkijos ir yra dešimteriopai silpnesnės, nors kainuoja panašiai, kaip ir neleistinos, ir, atrodo, dar nesugadintos iš Baltarusijos. „Pastaruosius keletą metų Europoje nėra tikrų negesintų kalkių. Kuo labiau kalkės iškaitintos, tuo geresnį rezultatą jos duoda. Dabar parduodamos kalkės yra arba visiškai neišdegtos, arba išdegtos tik dėl vaizdo. Todėl, norint gauti tą patį rezultatą, reikia 10–12 kartų didesnės normos“, – pastebėjo D. Svirskis.

Pasak jo, dabar Lietuvoje jau mažai kas suvokia, kas yra išdegtos kalkės. „Anksčiau noriai naudodavome kalkes, kurias pirkdavome iš Akmenės cemento gamyklos, o dabartinės lenkiškos yra sertifikuotos, nurodomos kaip kokybiškos, bet mes, jų naudotojai, žinome, kaip yra iš tikrųjų“, – atviravo D. Svirskis. Anot jo, didžioji dalis žmonių to jau nesupranta, todėl jiems lengva įsiūlyti niekalą. Iš tikrųjų kalkės turi išsaugoti antibakterinę pusiausvyrą, panaikinti vandens telkinio žydėjimą.

Pašnekovo teigimu, anksčiau 80 ha telkiniui reikėdavo 10 tonų kalkių. Toks kiekis visiškai panaikindavo vandens žydėjimą, sugrąžindavo deguonies pusiausvyrą ir per dvi savaites būdavo išsprendžiamos visos problemos. Dabar galima kas antrą dieną pilti po 28 tonas kalkių, o poveikio jokio nėra. „Tai jau nebe išdegtos kalkės, o visiškai kita medžiaga, nelabai kuo besiskirianti nuo molio, nors kasama gretimuose karjeruose, kaip ir molis“, – aiškino D. Svirskis.

Anot jo, dabartinės kalkės mikroorganizmų nesunaikina. Žemės ūkio dirvoje jos kažką gal ir padaro per 10–12 metų, bet veikia panašiai kaip molis-buferis. „Mūsų tvenkinių gruntas yra molinis, tad pilti vadinamąsias neišdegtas kalkes yra tas pats, kas pripildyti molio“, – ironizavo „Išlaužo žuvies“ vadovas.

Jo teigimu, išskirtiniais atvejais dar leidžiama naudoti chlorkalkes, bet ir jų, dabar atvežamų iš Rumunijos, poveikis yra 4–10 kartų mažesnis, negu turėtų būti. „Jos visiškai nelaiko chloro, o yra dešimteriopai brangesnės už negesintas kalkes, todėl turėtų būti ir dešimteriopai naudingesnės, – svarstė D. Svirskis. – Jau neįmanoma gauti chlorkalkių, kurios išskirtų chlorą. Dabar jose yra tik chloro pėdsakų. Prieš 2–3 metus dar gaudavome gerų chlorkalkių, bet dabar – nei negesintų kalkių, nei chlorkalkių.“

Kitų nekaltų medžiagų nuo žuvų ligų, anot D. Svirskio, tvenkinių turėtojai paprasčiausiai nežino. Natrio hidrochloridas – leistina medžiaga, bet yra stabili ir neveiksminga šarminėje absoliučios daugumos tvenkinių terpėje. Kad būtų veiksminga, tvenkinio pH turi būti žemesnis už 7, o normalaus tvenkinio pH yra ne mažesnis kaip 8.

„Tikiuosi, kad mus išgirs naujasis žemės ūkio ministras ir tai nebus vien mūsų pamosikavimas rankomis, – vylėsi D. Svirskis. w– Antraip ir toliau ES lėšomis pirksime rumuniškas chlorkalkes be chloro, lenkiškas klintis kaip išdegtas kalkes, o Lietuvos privatūs ir valstybiniai vandens telkiniai bus įžuvinti lenkiškomis žuvytėmis, kaip, beje, ir beveik visi Lietuvos sodai, miestų bei parkų želdynai lenkiškomis gėlytėmis ir medeliais iš lietuviškų medelynų... Mes vieni to nepajėgsime išspręsti. Tam reikia valstybės politikos.“

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas

Redakcijos nuotraukos

2020-12-05