Palikti gimtąjį Kyjivą ukrainietei prilygtų tėvynės išdavystei

Jau mėnuo, kai nuožmi Rusijos karo mašina niokoja Ukrainą, žudydama civilius gyventojus, bombarduodama gyvenamuosius pastatus, gydymo įstaigas, pramonės objektus, kultūros židinius – naikindama viską, kas buvo kuriama dešimtmečius ir šimtmečius. 22 metų ukrainietė Olha Oltarževska „Ūkininko patarėjo“ skaitytojams pasakoja, ką jai teko išgyventi rūsyje Kyjive, kur ji nuo pražūties slepiasi su savo šeima, kitais žmonėmis ir augintiniais.

Tenkinasi minimaliomis sąlygomis

„Na, kaip sekasi? Ar buvo ramu šią naktį? Tokiais žodžiais jau kelios savaitės prasideda kiekvienas mano rytas. Tai savotiška ataskaita, kurią siunčiame vieni kitiems, pranešame apie savo būklę ir sužinome, kaip sekasi artimiesiems, draugams. Su draugais susisiekiu kiekvieną dieną. Negaliu prisiskambinti, nes rūsyje nėra tinklo, bet mes stengiamės susirašinėti žinutėmis ir feisbuke“, – apie karo pakeistą kasdienybę „Ūkininko patarėjui“ pasakoja O. Oltarževska.

Slėptuvėje, esančioje po namu, Olha glaudžiasi su jaunesne seserimi, tėvais ir kitais žmonėmis. Kad turėtų bent šiokių tokių patogumų, žmonės iš butų į slėptuvę susinešė lovas ir čiužinius, tačiau rūsyje šalta, todėl užmigti pavyksta tik trumpam. Nepaisant nepatogumų, Olha labai džiaugiasi ir tokiomis sąlygomis, kurias ji vadina palyginti geromis, nes daugybė žmonių kitose slėptuvėse neturi net kur atsigulti. Sudėtinga ir su asmens higiena, nusiprausti po dušu pavyksta kartą per kelias dienas ar savaitę. „Sėdime rūsyje visą parą ir tenkinamės minimaliomis gyvenimo sąlygomis. Valgome iš vieno puodo, keliese miegame ant vieno čiužinio. Išeiname tik tada, kai reikia į tualetą. Yra labai didelė rizika išeiti iš namų ir negrįžti, nes kartais pavojaus sirenos pasigirsta netinkamu laiku, kai gali nesuspėti pasislėpti“, – kalba ukrainietė.

Rūsyje, kuriame gyvena Olha ir kiti ukrainiečiai, žmonių skaičius nuolat kinta – vidutiniškai kasdien būna apie dešimt. Kartu su žmonėmis glaudžiasi ir jų keturkojai augintiniai. „Paskutiniu metu mūsų rūsyje gyvena 11 žmonių ir 5 gyvūnai. Žmonės nuolat keičiasi, nes apsistojusieji su mažais vaikais kiekvieną vakarą girdėdami sprogimus ir valydamiesi nuo lubų ant galvų byrantį tinką nepajėgia ištverti tokios įtampos. Stengdamiesi išsigelbėti nuo pražūties, jie vyksta į kitas, saugesnes vietas, bent jau į Vinicą“, – apie prieglobstį, kuriame nėra ramybės, pasakoja Olha. 

Mergina gyvena Kyjivo pakraštyje, vos už kelių kilometrų nuo Buchos, netoli nuo Gostomelio ir Irpino miestų, todėl kai rusų kariuomenė žvėriškai šaudė į vaikų namus, darželius ir ligonines, būdami rūsyje jie girdėjo mirtį ir sunaikinimą atnešusius sprogimus.

Maisto dar pakanka

Vienas gerų dalykų gyvenant slėptuvėje tai, kad dar netrūksta maisto. „Kol kas turime pakankamai ir nereikia eiti apsipirkti. Valgome košes, makaronus, sriubas. Iš esmės viską, kas įprasta, tik su mažiau ingredientų. Pradėjome valgyti mažiau mėsos ir šviežių daržovių, nes jų sunkiau nusipirkti, pieno produktų taip pat labai mažai, tačiau parduotuvių lentynose visada galima rasti „olandiško“  sūrio“, – sako Olha, pridurdama, kad sudėtinga gauti ir vaistų, ypač onkologiniams ligoniams bei tiems, kuriems reikia lęšių akims.

Anot ŪP pašnekovės, situacija Kyjive sąlyginai stabili, gatvėse daug patikros punktų, einant į parduotuvę, ją pakeliui sustabdė net kelis kartus ir paprašė parodyti asmens dokumentus, sostinės gynybai pasiruošę ukrainiečiai labai rimtai žiūri į savo darbą. To negalima pasakyti apie Mariupolį. „Draugė sulaukė skambučio iš mamos, kuri yra šio miesto slėptuvėje. Ji prašė kuo plačiau paskleisti visomis kalbomis, kas vyksta Mariupolyje, kad atkreiptų užsienio žiniasklaidos dėmesį. Ten viskas labai blogai. Sugriauti visi žalieji koridoriai. Nėra vandens, maisto, slėptuvėse sėdintys žmonės vemia, geria techninį vandenį, kai kurie miršta nuo dehidratacijos, nes visus humanitarinės pagalbos konvojus, vykstančius į Mariupolį, apšaudo. Nukauti rusų kariai guli tiesiog gatvėse, jų nesusirenka ir nepalaidoja“, – baisisi okupantų išpuoliais mergina. Olha pabrėžė, jog nors ir labai sunku, visi stengiasi išlikti emociškai ramūs, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.

Skleidžiama absurdiška propaganda

Ukrainiečiai priversti gintis ne tik nuo okupantų bombų, bet ir pačios absurdiškiausios dezinformacijos bei propagandos. „Blogiausia, kad dabar Rusija kariauja ne tik mūšio lauke, bet ir informaciniame fronte. Ir jei jau sulaukėme paramos iš 128 valstybių, kurios teigia, kad Rusija pradėjo karą, tai didžioji dalis Rusijos gyventojų mano, kad Putinas mus nuo kažko gelbsti. Ukraina yra labai draugiška šalis ir mums nereikia šio naikinančio išganymo.

Rusai žiniasklaidą naudoja kaip propagandos įrankį ir nieko daugiau. Jie parašė straipsnį, kad Lvive vaikai kiekvieną dieną priešais mokyklą degina Rusijos vėliavas, kitur rašo, kad mes pusryčiams valgome rusų vaikų galvas, kad Ukrainos teritorijoje pažeidžiame rusakalbių žmonių teises ir bandome sušaudyti tuos, kurie nori išvykti iš šalies. Dar sako, jog mūsų Prezidentas yra narkomanas, nors dėl jo suvargusios išvaizdos kalta nemiga ir rūpestis dėl šalies likimo, mūsų prezidentas yra labai drąsus“, – įsitikinusi O. Oltarževska.

Užpultos šalies gyventojai stebi visiškai kitokią situaciją, jie su siaubu akyse mato gatvėse šaudomus vaikus, moteris, dvasininkus, netgi gyvūnus. „Jie mūsų šalyje norėjo susprogdinti atominę elektrinę, bombarduoja ligonines, darželius, numetė bombą net ant kapinių“, – baisisi okupacinės kariuomenės žiaurumu mergina.

Iš laimingo gyvenimo liko šipuliai

Prieš prasidedant karui, Olha gyveno laimingą gyvenimą, kuriame nebuvo vietos sielvartui. Mergina studijavo prestižiniame Nacionaliniame Kyjivo Taraso Ševčenkos universitete, grojo muzikos instrumentais, buvo pradėjusi lankyti ispanų kalbos kursus, dirbo tekstų rašytoja ir buvo įgijusi viešųjų ryšių specialistės bakalauro diplomą, ruošėsi rašyti magistro darbą apie strateginę komunikaciją. Prasidėjęs karas sužlugdė ir daugelį metų merginos puoselėtą svajonę – Norvegijoje pamatyti Šiaurės pašvaistę. Bilietai jau buvo nupirkti, tačiau užklupus karui, skrydis buvo atšauktas. Svajonė, bent artimiausiu metu, ir liks svajone.

Kita kryptimi pasuko ir Olhos tėvų gyvenimai. Tėvas Taraso Ševčenkos universiteto socialinės komunikacijos mokslų daktaras, profesorius Dmytro Oltarževskyi akademinį darbą iškeitė į savanorystę. Jis vakarais 9 km ruože patruliuoja rajono gatvėse ir kontroliuoja, kad toje teritorijoje nevaikščiotų svetimi žmonės. Motina Oleksandra Oltarževska iki karo dirbo žurnalo „Teatras ir koncertas“ redaktore bei aktyviai dalyvavo Kyjivo teatro gyvenime. Jautri moteris, sunkiai išgyvenanti karo siaubą, puolė į depresiją, nuo kurios vaduojasi savanoriaudama. Ukrainietė verda sriubą vietiniams kariams.

Pati Olha taip pat savanoriauja, tik informaciniame fronte. Turėjusi patirties su vietine žiniasklaida, pasikeitus aplinkybėms, perėjo prie tarptautinės. Ji rašo straipsnius įvairioms žiniasklaidos priemonėms, filmuoja ir transliuoja vaizdo įrašus. Jos jaunesnioji sesutė Aleksandra supranta, kas vyksta. Visa šeima stengiasi su ja palaikyti labai artimą nuoširdų ryšį, kad ji kuo mažiau jaudintųsi ir jaustųsi saugi. 

Palaiko tikėjimas pergale 

„Prasidėjus karui, iš pradžių kilo panika. Pirmos trys valandos buvo labai baisios. Gniuždė pirmieji garsai ir nesuvokimas, kas aplink vyksta. O taip pat jausmas, kad visai šalia vyksta kažkas nesuvokiamai baisaus. 21-ąją karo dieną įvyko emocinis lūžis. Daugelis pajutome nusivylimą, apatiją ir kitus karo poveikio simptomus. Visus apėmė didelė baimė dėl ateities, ėmė gniaužti nežinia ir neaiškumas. Kiekvieną valandą kamuoja neatsakyti klausimai – ką reikės daryti po karo, ar išliks mūsų namai, kaip atstatysime šalį“, – nerimu dalijosi Olha.

Ukrainietė tikina, kad kol kas iš miesto niekur bėgti jos šeima nesiruošia. Pirma, tai labai rizikinga, antra, kaimynai pas juos atsivedė savo vaikus. Trečia – turi daug gyvūnų ir negali bei nenori jų palikti likimo valiai. „Todėl turime likti čia“, – sako mergina, nepaisydama to, kad Rusijos teroristai jau apšaudė Antonovo gamyklą, kurioje surenkami lėktuvai, prekybos centrą „Lavina“ ir gyvenamąjį kompleksą „Sirecki Sady“. Tris objektus, esančius visai netoli jos namų, atsidūrusių apšaudytų objektų viduryje.

Kas palaiko šiomis pragariškomis dienomis ir suteikia jėgų ištverti visus sunkumus? „Mane geriausiai motyvuoja tikėjimas pergale, kuri, neabejoju netrukus ateis. Jei karo metu palikčiau savo šalį, visas likusio gyvenimo dienas jausčiausi išdavike“, – tvirtai kalba ukrainietė Olha ir priduria, kad jų šeima labai myli Baltijos šalis, o prieš trejus metus Naujuosius metus sutiko ir atšventė Vilniuje, lankėsi Trakuose. „Tikimės sugrįžti ir vėl keliauti, kai Ukrainoje bus taika“, – optimizmu trykšta karštai savo šalį mylinti jaunoji ukrainietė.

Olhos OLTARŽEVSKOS nuotraukos

2022.03.25