Penkeri metai su euru: ar vis dar ilgimės lito?

Nuo 2015 m., kai Lietuva įsivedė bendrąją ES valiutą, per 5 metus daugiau jokia ES šalis savo nacionalinių pinigų nė negalvoja atsisakyti, o lenkai pagrasino – jeigu bus spaudžiami zlotus keisti eurais, verčiau išstos iš ES kaip britai. Euro zonos plėtra nutrūko. Kas būtų geriau ne tik mūsų ūkininkams – su euru, bet be maisto produktų lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kaip dabar, ar nacionalinė valiuta ir PVM lengvata būtiniausiam savoje šalyje išaugintam maistui, taip kaip Lenkijoje? 

Psichologinis šantažas

Per euro agitacinę kampaniją 2013–2014 metais Lietuvos banko valdyba ir komercinių skandinaviškų bankų patarėjai gąsdino, kad lietuviai susilauks nemalonumų iš Europos Komisijos, jeigu mūsų šalis 2015-aisiais neįsives bendrosios ES valiutos, nes per 2003 m. referendumą Lietuva pasižadėjo ir įsipareigojo priklausyti ne tik Europos Sąjungai, bet ir euro zonai. Tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius net psichologiniu šantažu bandė palenkti visuomenę, kad ji pritartų Lietuvos narystei euro zonoje: 2014 m. sausio mėnesį pareiškė atsistatydinsiąs, jeigu Lietuva 2015 m. dar neturės euro. Nuo to laiko euro zona nepagausėjo daugiau nė viena nauja nare.

Politinis projektas

Nei čekams, nei vengrams, bulgarams ar rumunams Europos centrinis bankas Frankfurte prie Maino nepriekaištauja dėl kronų (korunų) ir forintų, levų ir lėjų. Danai ir švedai atmetė eurą prie balsadėžių per referendumus, o britai, kurie netrukus išstos ir iš ES, iškart išsireikalavo, kad jiems niekada net nereikėtų rinktis: savi svarai su karalienės Elžbietos II atvaizdu ar beveidžiai eurai. Sociologinių apklausų  duomenimis, tik 6 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų pritartų eurui.

Lietuvos narystė euro zonoje buvo politinis, o ne finansinis projektas. 2011 m., kai  euro zona braškėjo per visas siūles dėl Graikijos priešbankrotinės būsenos, Briuseliui reikėjo žūtbūt įrodyti, kad euras stiprus. Surado tris euro entuziastes – Baltijos šalis. Lietuva stojo į euro zoną, kad mūsų Vyriausybė galėtų pigiau skolintis tarptautinėse kapitalo rinkose, o gyventojai kitose valstybėse negaištų laiko pinigų keityklose. Bet tik vos devyniolikoje euro zonos valstybių. JAV dolerio, Kinijos juanio ir Rusijos rublio zonose lietuviams vis viena tenka patuštinti kišenes valiutų keitimo mokesčiams.

Nauda bankams

„2014 m. laikiausi nuostatos, kad nevertėtų skubėti į euro zoną. Perdedama  stebuklinga euro galia apsaugoti šalį nuo valiutų svyravimų. Sudėjus laimėjimus ir nuostolius įsivedus eurą, paaiškėja, kad nauda iš bendrosios valiutos tik vidutiniška.  Sumažėjo verslo, vartojimo ir būsto paskolų palūkanos. Komerciniai bankai išsijuosę  skolino pinigus apgaulingai patraukliomis palūkanomis susiviliojusioms jaunoms šeimoms, norinčioms įsigyti pirmąjį būstą, ir įmonėms, kurioms pritrūko apyvartinių lėšų. Klientų indėlių bankuose smarkiai padaugėjo. Bet lietuviškos prekių, ypač  maisto produktų, kainos artimos ES vidurkiui, o mažas mūsų žmonių darbo užmokestis dar vis tolokai atsilieka nuo ES standartų“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas.

Šakės ir kastuvas

Pasak parlamentaro, ir darbo našumas nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje nepadidėjo. „Vokietijos, Prancūzijos pramonė naudoja pačias moderniausias technologijas, o  pagrindiniai lietuvių darbo įrankiai tokie patys, kaip prieš šimtą metų – šakės ir kastuvas. Dėl istorinių aplinkybių Lietuvos ūkininkų pajamos mažesnės negu Airijos ar Olandijos žemdirbių. Tai ankstesnės žemės ūkio politikos, ypač sovietinės, kurią pajuto Lietuvos kaimas, pasekmė. Su euru ar be jo maisto PVM lengvata nepagerintų  ūkininkų gyvenimo. Tik prekybininkų kišenės pastorėtų. Išsireikalavęs padorių europinių tiesioginių išmokų, mūsų žemės ūkis laimėtų daugiau“, – pabrėžė prof. K. Glaveckas.

Lakmuso popierėlis

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas jonavietis Rimantas Kubiliūnas mato tik vieną euro privalumą.

 „Jis tarsi lakmuso popierėlis. Kai turėjome litą, atrodė, kad labai „turtingi“ esame. Lietuvoje pradėjus cirkuliuoti eurams, pajutome, kokie mes skurdžiai. Viskas pabrango 3,5 karto. Pieno, mėsos perdirbėjams, žemės ūkio technikos pardavėjams  euras naudingas. O ūkininkams – peilis po kaklu. Kuo toliau, tuo mažiau ES paramos sulaukiame. Pusę mums skiriamų tiesioginių išmokų ir struktūrinių fondų lėšų Briuselis susigrąžina žaliajai Europai sukurti. Mus baudžia už „šiltnamio dujomis orą gadinančių“ karvių fermas ir kitus „agrarinius aplinkos taršos šaltinius“, nors didesnės aplinkosauginės atsakomybės iš Lietuvos ūkininkų galima būtų reikalauti nebent tada, jeigu gyvulių bandas padidintume 2,5 karto. Tos maisto PVM lengvatos net nepačiupinėtume. Prekybos tinklus Lietuvoje valdo šeimyniniai klanai. Lengvatinis PVM būtų jiems, o ne tautai“, – tikino Jonavos r. ūkininkas.

Jokios būtinybės

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ generalinis sekretorius, ekonomistas Ričardas Garuolis nė neabejoja, kad Lietuvai nebuvo jokios būtinybės priklausyti euro zonai.

„Aiškiai primestas Lietuvai sprendimas. Lenkams labiausiai turime pavydėti jų savarankiškumo. Mūsų pietiniai kaimynai atkakliai gina savo monetarinę politiką. Ne tik todėl, kad zlotas yra svarbus Lenkijos valstybingumo simbolis. Varšuva pati kontroliuoja savo grynųjų apyvartinių pinigų kiekį, palūkanų normas ir valiutos kursą. Lenkija prisispausdina zlotų, sumažina jų kursą užsienio valiutų atžvilgiu. Lenkiškos prekės atpinga, todėl kaimyninių šalių (nuo Vokietijos, Čekijos iki Lietuvos) gyventojai plūsta į Lenkiją apsipirkti ne tik per didžiąsias metų šventes, o Lenkijos vyriausybė sėkmingai sutvarko šalies biudžetą“, – „Ūkininko patarėjui“  aiškino R. Garuolis.

Skolos gniaužia kvapą

Ekonomisto teigimu, kol nebuvo euro, ES šalys buvo mažiau prasiskolinusios. „Dabar jų skolos gniaužia kvapą. Dėl to rankas trina tarptautinių finansinių paslaugų bendrovių valdytojai. Jie skolina ne įmonėms, o valstybėms, ir iš to gyvena. Italijos valstybės skola – beveik pustrečio trilijono eurų. Visus italus (nuo senelių iki kūdikių) slegia po 39 tūkst. eurų valstybės skolos, o kiekvieną Italijos šeimą –  daugiau nei 93 tūkst. eurų. Bet Italijoje bankų palūkanos daug mažesnės negu Lietuvoje, nors turėtų būti priešingai. Palūkanos – mokestis už riziką netekti paskolinto kapitalo. O Lietuvos ekonomika stiprėja, taigi bankininkams nėra dėl ko būgštauti“, – svarstė R. Garuolis.

Nepalankios aplinkybės

Lietuvos valdžios išsvajotoji žemė, euro zona, 2015 m. jau nebuvo tokia patraukli kaip 1999 m., kai buvo sukurta (dar be popierinių ir metalinių grynųjų pinigų). Euras netapo pagrindine pasaulio rezervine valiuta, nepavijo ir neaplenkė JAV dolerio, iš visų jėgų stengiasi nepraleisti į priekį kinų juanio. Net Kremlius savo draugams iš Europos Sąjungos už paslaugas moka doleriais.

Euro vietininkas Lietuvoje

Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ

^{Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė}

Litas tebuvo tik euro vietininkas Lietuvoje. Ir iki euro mūsų valdžia galėjo vien sudarinėti biudžetą, taisyti mokesčius ar stengtis neįklimpti į dar didesnes valstybės skolas. Monetarinės politikos Lietuva neturėjo, nes litas visą laiką buvo susietas iš pradžių su JAV doleriu, paskui su euru.

Per 2009 m. pasaulinę krizę euras, kurio tada, deja, dar neturėjome, būtų stabilizavęs  Lietuvos ekonomiką, sutaupęs gyventojų, įmonių ir pačios valstybės lėšų. Nebūtų prireikę karštligiškų naktinių reformų ir skolintis kapitalo rinkose už beveik 10 proc. siekiančias palūkanas. Be to, gyvenant šalia nenuspėjamos, agresyvios Rusijos, labai svarbios euro zonos suteikiamos saugumo garantijos.

Dauguma mūsų piliečių eurą sieja tik su padidėjusiomis maisto produktų ir buitinių prekių kainomis. Bet buvo ir nemažai priežasčių kainoms kilti, dėl kurių euras niekuo dėtas. Augo ekonomika, darbo užmokestis didėjo po 10 proc. per metus. Žmonės galėjo daugiau išlaidauti, todėl prekybininkams buvo lengviau pasiteisinti, kodėl brangsta vaisiai, daržovės, o kirpėjams – kodėl klientai turi daugiau mokėti už šukuosenas.

Kainos didėjo ir Latvijoje, Estijoje. O Lenkijoje maistas brango sparčiau negu Lietuvoje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas