Pienininkai užvertė ministrą klausimais, bet pasigedo atsakymų

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vienijami ūkininkai naują dešimtmetį pradeda pilni optimizmo, nusiteikimo rimtam darbui ir tikėdami, kad šalies pieno gamybos sektoriuje pavyks kažką pakeisti. Jie neplanuoja revoliucijų, bet jei pajėgtų pakeisti nors vieną sraigtelį pieno kainų rate, tai jaustųsi didvyriais. Taip sako asociacijos pirmininkė, Kupiškio r. pieno ūkio šeimininkė Renata Vilimienė.

Priversti prašyti pagalbos

Metų pradžią LVPŪA valdybos nariai, atstovaujantieji įvairių šalies regionų pieno gamintojams, pradėjo susitikimu su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu.

„Nors ne visada mūsų nuomonės sutampa, bet turime vilties, kad ministerija imsis profesionalaus ir iniciatyvaus vaidmens, kad pieno klausimai judėtų į priekį ir užkirstų kelią smulkiųjų ir vidutinių ūkių naikinimui“, – susitikime sakė R. Vilimienė.

Tarp susirinkime aptartų pienininkams aktualių ir be galo svarbių temų – vadinamasis Pieno įstatymas, jo dabartis ir ateitis. R. Vilimienė pabrėžė, kad jau keletą metų gyvenama su įstatymu, kuris diskriminuoja smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Gaudami nesąžiningą pieno kainą šeimos ūkiai privalo parduoti karves ir eiti prašyti išmaldos iš valstybės. Ir taip nutikę ne dėl to, kad ūkininkas nenori ar tingi dirbti, o todėl, kad, dirbdamas nuo aušros iki sutemų, be poilsio dienų, išgyventi negali. Tai nėra normalu. Asociacijos valdybos narė Alma Donielienė išdėstė, kokia yra problema su Pieno įstatyme įtvirtintu nesąžiningu grupių nustatymu, kai pienas superkamas iš ūkio kas antrą dieną. Ministras A. Palionis pripažino, kad taip neturi būti, kad įstatymas taikomas netinkamai. Deja, sprendimo iki šiol nėra.

Reikalavimai vienodi, kaina – ne

LVPŪA valdyba kėlė klausimą trišalei prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) veikiančiai Pieno tarybai. Pastaroji nutarė, kad galima ir toliau dirbti tokia tvarka, kokia yra. Pasak A. Donielienės, Pieno tarybos sudėtyje yra 6 pieno perdirbėjų atstovai, 3 kooperatyvų atstovai, 6 valstybės institucijų atstovai ir tik 3 atstovai, kurie turi tiesioginį ryšį su pieno gamyba. „Taigi liko ta pati tvarka, kuri nepalanki ant išlikimo ribos nustumtiems smulkiesiems ir vidutiniams pieno ūkiams“, – įsitikinusi A. Donielienė. Jos nuomone, esama tvarka labai paranki kooperuotiems pieno supirkėjams ir perdirbėjams, kai jie žaliavą pasiima kas antrą dieną, sutaupydami logistikos kaštų, o ūkininkui elektros sąnaudos juk nekompensuojamos.

A. Donielienė įsitikinusi, jog LVPŪA visada kovoja už tai, kad pieno supirkimo kaina turi būti viena, nes reikalavimai superkamam pienui yra visiems vienodi. Ministras A. Palionis pritarė, kad superkamo pieno, atitinkančio vienodus žaliavos kokybei keliamus reikalavimus, kaina turi būti viena.

ŽŪM vadovas pasidalijo Vokietijos ūkininkų patirtimi, kai siekiant, kad pienas būtų patrauklesnis pieno supirkėjams, į karvių šėrimo racionus įmaišoma linų sėmenų. Taip gaunamas pienas, papildytas omega 3 rūgštimis, ir toks pienas turi labai didelę paklausą. „Galbūt ir Lietuvoje reikėtų tai išbandyti?“ – retoriškai klausė ministras.

Reziumuojant šį klausimą, ŽŪM darbuotojai informavo, kad renkama darbo grupė šiam 2015 m. priimtam ir penkerius metus kontroversiškai vertinamam Pieno įstatymui tobulinti. LVPŪA valdybos nariai ministerijoje uždavė retorinį klausimą: kas šiame įstatyme yra negerai, kad jį reikia keisti? Jei yra negerumų, apie kuriuos pienininkai kalba jau keletą metų, tai kodėl iki šiol tas įstatymas tebėra veiksnus? Jei jame viskas gerai, tai kam jį keisti?

Siūlo tręšimo „nepririšti“ prie datos

Asociacijos atstovė Regina Bernatonienė iškėlė keletą ūkininkams aktualių klausimų dėl mėšlo ir srutų tvarkymo bei aplinkosaugos reikalavimų. Atsižvelgdami į Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, patvirtinto aplinkos ir žemės ūkio ministrų 2005 m. liepos 14 d. įsakymu „Dėl Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“, kiekvienais metais rudenį ir pavasarį tręšimo laikas kilnojamas ministro įsakymu, atsižvelgiant į konkrečias hidrometeorologines sąlygas, bet tai sukelia daug nepatogumų, nes kiekvieną kartą reikia kreiptis, prašyti ir gaišti laiką. Pasak R. Bernatonienės, LVPŪA siūlo, kad tręšimas mėšlu ir srutomis nebūtų „prisirišti“ prie datos, bet priklausytų nuo oro temperatūros. Siūloma tręšimo laiko pradžią ir pabaigą skelbti ŽŪM tinklalapyje, atsižvelgiant į regionų specifiką. Toks klausimo sprendimas suteiktų žemdirbiams laisvę – vadovaudamiesi orų prognozėmis, jie galėtų planuotis savo darbus.

Anot R. Bernatonienės, ministras A. Palionis kalbėjo, jog dėl pavasarinio tręšimo pradžios problemų nėra, bus taip, kaip patogiau ūkininkui, o dėl rudens laikotarpio klausimas dar sprendžiamas.

LVPŪA ministro teiravosi apie ūkininkams privalomą tręšimo planų sudarymą.

Asociacija siūlė, kad ŽŪM galėtų pasitelkti VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą ir sukurti programėlę, kuria naudodamasis ūkininkas galėtų pats susidaryti tręšimo planus, į programėlę surašydamas duomenis iš žemės tyrimų ir kt. Projekto 31.2 punkte nurodoma, kad tręšimo plane turi būti „tręšiamų laukų žemėlapiai su pažymėtomis paviršinių vandens telkinių apsauginėmis zonomis ir pakrančių apsauginėmis juostomis, vandenviečių apsaugos zonomis, vandens kaptažo įrenginiais“, tačiau naudojimui tinkamų žemėlapių nėra. LVPŪA siūlo tokią funkciją integruoti į Paraiškų priėmimo informacinę sistemos deklaruojamų laukų žemėlapius.

Reikalavimai didina sąnaudas

Pasak R. Bernatonienės, asociacijos narių nuomone, tręšimo plano sudarymas ir tyrimų atlikimo privalomumas laikytinas institucijų pasipinigavimu.

LVPŪA valdybos narys Martynas Krūvelis susitikime su ŽŪM vadovu kalbėjo apie tręšimo būdus ir įterpimo terminus. Įsakymo pakeitimo projekte numatyta nuo 2024 m. visiems tręšiantiesiems žemės ūkio naudmenas skystuoju mėšlu ir srutomis taikyti tiesioginio įterpimo į dirvą technologiją, o paskleistas ant dirvos paviršiaus mėšlas ar srutos turi būti įterpti į dirvožemį (suariama ar sukultivuojama) ne vėliau kaip per 4 valandas. Pasak M. Krūvelio, ūkininkams kelia nuostabą nepagrįstai trumpas mėšlo įterpimo terminas. Negi per ateinančius ketverius metus žemės ūkyje atsiras daugiau dirbančių asmenų ar bus suteikta papildomos technikos ūkiams? Ar yra atsižvelgta, kaip reikalavimas padidins darbo ir laiko sąnaudas ūkyje? Dažnas ūkio subjektas naudojasi vienu traktoriumi abiem darbams atlikti, tai reiškia, kad kas 2–3 valandas bus pertraukiamas darbas, perkabinama technika ir važiuojama įterpti mėšlo arba srutų. Šio punkto vykdymo kaštai didesni, nei galima „žala“ gamtai, nugaravus daliai azoto. Kyla klausimas, ar yra atlikta studija, kiek tai kainuos ūkio subjektams. Ūkininko M. Krūvelio nuomone, reikės įsigyti ne tik papildomos įrangos prie turimų srutvežių, bet ir naujų, galingesnių traktorių šiems agregatams traukti. Tikėtina, kad turintiems senus srutvežius juos reikės pakeisti, nes techniškai bus neįmanoma pritaikyti tiesioginio įterpimo į dirvą technologijos. Kaip išaugs kaštai ir ar ūkio subjektai yra finansiškai pajėgūs šitaip atnaujinti savo įrangą bei techniką? Ar bus numatoma parama pagal Kaimo plėtros programą ar valstybės dotacijos prisitaikyti prie pokyčių? Galų gale, kur reikės padėti turimus senus srutvežius? Gal juos surinks technikos pardavėjai, pirkdami naują arba naudotą techniką su įterpimo galimybe?

Buldozerio principu

Vadovaujantis ES Direktyvos III priedo 2 dalies C skyriumi, „imdamosi A ir B skirsniuose nurodytų priemonių, valstybės narės užtikrina, kad būtų visapusiškai atsižvelgiama į poveikį mažiems ir labai mažiems ūkiams. Pavyzdžiui, valstybės narės, atsižvelgdamos į taikomus mažinimo įsipareigojimus, prireikus gali, jei įmanoma, mažiems ir labai mažiems ūkiams tų priemonių netaikyti.

„Kodėl apie tai nėra net diskutuojama? – retoriškai klausė M. Krūvelis, – Kodėl viskas stumiama „buldozerio“ principu“?

LVPŪA valdybos nariai siūlo, kad į Įstatymo projektą įtraukti reikalavimai iš Direktyvos neturi būti maksimalūs. Be to, privaloma lygiagrečiai formuoti investicinės paramos rėmus. „Prašome atsižvelgti į tai, kad mūsų ūkių istorija nėra tokia ilga kaip kitų ES šalių narių, todėl manome, kad reikėtų kuo nuosekliau ir lėčiau daryti pokyčius“, – susitikime su ministru A. Palioniu kalbėjo LVPŪA valdybos narys M. Krūvelis. Asociacijos vardu jis prašė atkreipti ŽŪM dėmesį į investicinę paramą. Pirmiausia turėtų būti užtikrintas finansavimas priemonėms įvykdyti, o tik po to planuojamas reikalavimų griežtinimas. Pavyzdžiui, mėšlidėms arba srutų rezervuarams statyti prieš 15 metų buvo skirta parama, naudojantis programomis „Standartų laikymasis“ ir „Nitratų direktyva“. Dažnas ūkis pamažu plėtėsi, o paramos mėšlo šalinimo statiniams naujinti praktiškai nebuvo. Net esamu KPP laikotarpiu parama skiriama tik didinant galvijų bandą. Nepaisoma, jog ūkyje susidaręs mėšlas ar srutos nebetelpa į turimas mėšlides ar rezervuarus.

Nesusipratimų grandinės

LVPŪA valdybos narys Linas Džermeika iškėlė labai opią problemą dėl traumuotų galvijų. Pavyzdžiui, galvijui nusilaužus koją, jį privalu utilizuoti, mėsos perdirbimo įmonei jo negalima pasiūlyti.

Ministras A. Palionis papasakojo, kas yra daroma, sprendžiant šią problemą. Veterinarinė tarnyba yra įpareigota surasti regionuose, rajonuose skerdyklas, su kuriomis būtų sudaromos sutartys ir kurios atliktų gyvulio skerdimo paslaugą, atvykdamos į ūkį su mobilia skerdykla. Jei galvijas bus negydytas medikamentais, tai jį išveš į skerdyklą ir ūkininkui bus apmokėta pagal skerdieną. Jei gyvulys buvo gydytas medikamentais ir nepasibaigusi jų išlauka ar naudoti antibiotikai, tuomet mobilios skerdyklos darbuotojai atliks skerdimo paslaugą, o utilizavimą atliks UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“.

LVPŪA valdybos nariai teiravosi, kiek kainuotų tokia paslauga ir kaip tai veiktų realiai, nes, pagal reglamentą, po traumos gyvuliui pirmoji pagalba turi būti suteikta ne vėliau kaip per 45 min.

Diskusijų metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad jei ūkininkas turi išdėstytą skolą „Sodrai“, tai Nacionalinė mokėjimų agentūra nemoka avansinių išmokų, nors su „Sodra“ ūkininkas būna pasirašęs visus reikalingus dokumentus ir įsipareigojimai vykdomi taip, kaip numatyta išdėstytame susitarime su „Sodra“. Ministras žadėjo pasidomėti šiuo klausimu ir išspręsti šį nesusipratimą.

Susitikimo metu buvo paliesta ir fermų statybų tema, atkreiptas dėmesys į tai, kad labai sudėtinga ir ilgai užtrunka, kol gaunamas leidimas fermų statybai. Atsiranda įsipareigojimų, ūkininkas turi prisiimti riziką, o parama dar nebūna pasiekusi ūkio.

ŽŪM darbuotojai LVPŪA valdybos narius informavo apie dar vieną naujovę, atsirandančią su gyvulių ausų įsagais. Buvo kalbama apie tai, kad iki 2024 m. privalės galvijų ausyse būti vienas įprastas įsagas, o kitas mikroschemos tipo. ŽŪM darbuotojai domėjosi, ar būtų aktualu smulkiesiems ir vidutiniams pieno ūkiams, kad ši naujovė būtų įvesta kuo anksčiau. Asociacijos valdybos nariai išreiškė nuomonę, kad jei ši naujovė bus privaloma nuo 2024 m., o iki to laiko ji būtų laisvai pasirenkama, tuomet kiekvienas ūkininkas galėtų nuspręsti, kuo jam naudinga tokia priemonė.

Pastaruoju metu asociacijos nariai susipažįsta ir atidžiai studijuoja 300 lapų apimties Nacionalinį energetikos ir klimato srities planą 2021–2030 m., liko dvi savaitės pastaboms pateikti. Sausio 29 d. Kaune rengiamas visuotinis ataskaitinis LVPŪA susirinkimas.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas