Pieno kainų suvestinė: faktai ar akių muilinimas?

Kelinti metai iš eilės Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) skelbiamos vidutinės faktinės bazinių rodiklių kainos vis dažniau sulaukia kritikos. Ūkininkai tikina, kad jiems mokama kaina ne tokia, kaip skelbiama, priekaištų turi ir pieną iš savo narių superkančios kooperatinės bendrovės, ir net perdirbėjai. ŽŪM atstovai komentarais nesišvaisto, tačiau ekonomistai pripažįsta, jog vidutinių pieno supirkimo kainų paskelbimas geras tik vieninteliu požiūriu – patvirtina, kad už pieną savo tiekėjams maisto produktų gamintojai (perdirbėjai) moka mažiausiai Europoje.

Ministerija skaičiuoja neteisingai?

Praėjusią savaitę „Ūkininko patarėjui“ skambinusi Viešintėlių kaimo kooperatinės bendrovės „Žalioji lanka“ vadovė Nijolė Barkauskienė tikino, kad ŽŪM suvestinėse skelbiamos pieno supirkimo kainos neatitinka tikrovės ir piktina pieną parduodančius mažus kooperatyvus. Kooperatinė bendrovė „Žalioji lanka“ gruodžio II dekadą atsidūrė paskutinėje – 57-oje – lentelės vietoje. Anykštėnė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad, kaip beskaičiuotų mokamos kainos vidurkį, jis vis tiek skiriasi nuo ministerijos skelbiamų statistinių duomenų. „Kai sudedame visoms grupėms, kokias turime savo kooperatyve, už pieną mokamą kainą, gauname kainos vidurkį 0,1914 Eur/g, o ministerija skelbia, kad mokame 0,1675 Eur/kg. Skaičiuojant pagal grupes iš duomenų lapo, susidaro mažesnis skirtumas, bet vis tiek skiriasi nuo ministerijos skelbiamos supirkimo kainos. Mažas skirtumas tarp skaičiukų gal kam ir atrodo smulkmena, bet mums bado akis. Gal jie dar įtraukia ir pieno kiekius?“,– svarstė N. Barkauskienė. Kooperatinės bendrovės vadovė įsitikinusi, jog kiekvienos grupės pieno statytojams mokamos kainos vidurkis turėtų sudaryti tos grupės vidurkį, o visų grupių statytojams mokama vidutinė kaina – kooperatyvo superkamo pieno kainos vidurkį. Tačiau taip nėra. „Dabar sėdime „uodegoje“ su 16 ct/kg, kai galėtų būti 19,14 ct/kg – pakiltume toje lentelėje aštuoniomis pozicijomis aukščiau. Žmonėms tai labai svarbu. Šią savaitę ruošiamės ataskaitiniam susirinkimui, jau sulaukėme signalų, kad kaimynai smulkiesiems ūkininkams moka daugiau. Ir kaip mums pasiteisinti žmonėms, kad laikraštyje spausdinamos kainos neteisingos? Šito nesugebame. Mokame daugiau kaip 19 ct, o rašo, kad 16,7 ct/kg“,– neteisingai pateikiamais duomenimis piktinosi kooperatinės bendrovės vadovė. N. Barkauskienės nuomone, neteisinga ir tai, kad smulkiųjų pieno gamintojų pieną superkančius kooperatyvus ŽŪM sustato į vieną gretą su didžiausiomis šalies pieno perdirbimo įmonėmis. Ji įsitikinusi, jog ministerija turėtų skirstyti supirkėjus pagal kategorijas. „Į kooperatyvo kaip supirkėjo pozicijas ministerija neatsižvelgia. Jie neturi nė vieno supirkimo punkto, tik ūkius, iš kurių vežasi dešimtis tonų pieno, todėl išsikelia kainą iki 30 ct. Mes, kooperatyvas, tokios kainos negauname, bet esame gretinami toje pačioje lentelėje. Net kooperatyvus tarpusavyje lyginti nesąžininga, nes kai kurie pusę pieno nuperka iš didelių statytojų, o mūsų yra 97 proc. smulkiųjų ūkininkų ir tik 3 proc. atseit stambiųjų, bet ir tie turi vos po kelias tonas pieno. Turėtų būti dvi ar net trys lentelės – tada būtų daugiau teisybės lyginant kainas ir superkamus pieno kiekius. Jaučiame skriaudą, kad esame priversti varžytis su gigantais“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino kooperatinės bendroves „Žalioji lanka“ vadovė.

Valdininkai ginasi taisyklėmis

N.Barkauskienės prašymą paaiškinti, kodėl viešai pateikiama statistika skiriasi nuo tikrosios pieno supirkimo situacijos ir ar skaičiavimams daro įtakos ministerijos taikoma vidutinės pieno supirkimo kainos apskaičiavimo metodika, perdavėme Žemės ūkio ministerijos atstovams, tačiau Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Martynas Žilionis atsiuntė tik nuorodas į ministrės Virginijos Baltraitienės dar 2015 metais patvirtintas „Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisykles“ ir naujausią ministerijos „kūrinį“ – gruodžio mėnesio statistinių duomenų suvestinę. Paprašius rasti specialistą, kuris galėtų pateikti komentarą su paaiškinimais, kodėl vidutinės pieno supirkimo kainos skiriasi nuo kooperatinės bendrovės skaičiavimų, M. Žilionis atsiuntė komentarą. Jame teigiama, kad, pagal galiojančią tvarką, žalio pieno pirkėjai iki kiekvieno mėnesio 8 darbo dienos privalo suvesti į Pieno apskaitos informacinę sistemą žalio pieno pirkimo kainas pagal žalio pieno pardavėjų grupes, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, kuris taikytas praėjusį kalendorinį mėnesį. Taip pat reikalaujama įvesti informaciją apie kiekvieną žalio pieno pardavėją, nurodant faktinį nupirktą praėjusio mėnesio natūralaus žalio pieno kiekį kilogramais, jo riebumą, sutartyje numatytą bazinių pieno sudėties rodiklių pieno pirkimo kainą, faktinę bazinių pieno sudėties rodiklių pieno pirkimo kainą, žalio pieno pardavėjų tipą ir kitą informaciją. Pagal šiuos gautus duomenis suskaičiuojamas ir skelbiamas žalio pieno kainos vidutinis vidurkis. „Toje imtyje gali būti gamintojų, kuriems buvo sumokėta daugiau negu vidurkis, ir tokių, kuriems buvo sumokėta mažiau negu vidurkis. Jeigu ūkininkas mano, kad jo kaina yra stipriai nutolusi nuo skelbiamo vidurkio, jis gali kreiptis į Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą, ji informaciją galės patikrinti. Paprastai kalbant, vidutinė kaina yra maždaug tas pats, kas, pavyzdžiui, vidutinė pensija: dalis gavėjų gauna didesnes išmokas nei jų vidurkis, kiti – mažesnes“, – rašoma ŽŪM Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo M. Žilionio komentare.

Supirkėją rinktis gali ne visi

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys pripažino, jog skundų dėl neteisingai skelbiamų kainų yra girdėjęs ir anksčiau. Ar reikia detalaus pieno kainų skelbimo, jau svarstė ir Pieno taryba. Dalis tarybos narių pasisakė už tai, kad reikia skelbti, kiti buvo prieš. „Iš tikrųjų tas kainų skelbimas parodė, kad už tą patį parduodamo pieno kiekį supirkėjai moka labai skirtingai. Labiau nei ūkininkams pieno kainų suvestinė reikalinga analitikams, darantiems išvadas. Visgi jas padaryti, kai yra 50 supirkėjų, o kaina skelbiama pagal daugelį grupių, labai sudėtinga. Skelbimas naudingas, nes bent jau informuojame visuomenę apie vyraujančias pieno supirkimo kainas. Tik, aišku, yra žmonių, kurie sako, kad ne taip yra, kaip skelbiama. Reikia sutikti, kad iš dalies tos kainos žmones klaidina, nes skelbiamas vidurkis“,– pripažino ekonomistas A. Gapšys. Rinkos analitikas sutinka, kad supirkėjo mokamos kainos vidurkis neatitinka tos kainos, kuri mokama konkrečiam žmogui, tačiau kainos niekada nebus skelbiamos taip tiksliai, kaip kiekvienam norėtųsi. Kita vertus, nereikia manyti, kad kainų suvestinė padės parduoti pieną brangiau. Iš didžiųjų įmonių, superkančių beveik visą pieną, brangiausiai moka „Marijampolės pieno konservai“ ir „Žemaitijos pienas“. Nors ir šios įmonės negali supirkti viso šalyje pagaminamo pieno. „Gyvenantieji toliau nuo didesnių gyvenviečių gali parduoti tik tai įmonei, kuri arčiausiai turi supirkimo punktą. Jie tik tokį pasirinkimą ir turi – gali skambinti, ieškoti, bet pasakys, kad dėl mažo kiekio neapsimoka važiuoti. Iš kitos pusės, nereikia prisirišti prie vieno supirkėjo. Reiktų bandyti ieškoti kitų, pasiskelbti, kad parduotumėte tam, kuris mokės daugiau. Aišku, sunku išjudinti sustabarėjusią supirkimo sistemą“,– pripažino LAEI Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas.

Perdirbėjai manipuliuoja smulkiaisiais

Ekonomistas A. Gapšys įsitikinęs, kad svarstyti apie ministerijos skelbiamų vidutinių kainų pagrįstumą, nedidelius kooperatyvus verčia ūkininkų noras už pieną gauti bent keliais centais daugiau. Jo nuomone, nepriklausomai nuo parduodamo kiekio, supirkėjai turėtų visiems už pieną mokėti tą pačią kainą. Dabar perdirbėjai manipuliuoja smulkiaisiais ūkininkais, kad jiems mokėdami mažiau daugiau mokėti galėtų stambiesiems pieno gamintojams. A. Gapšys siūlo parduoti pieno supirkimo punktus kooperatyvams, nes nė vienoje kitoje Europos šalyje pieno perdirbimo įmonės jų neturi. Tada nereikės pienovežiais zuiti po visą Lietuvą ir skųstis, kad už pieną moka daug, tik kažkas tuos pinigus pasiima ir dėl to smulkiesiems ūkininkams nieko nelieka. „Jei mažųjų pieno tiekėjų pieno kiekiai tiek sumažėjo, kad nebedaro ženklios įtakos, o stambiesiems už pieną mokama europine kaina, tai kodėl Lietuva vis dar yra paskutinėje Europos šalių pieno kainų suvestinės vietoje?“ – stebisi ekonomistas. Jo nuomone, tai rodo, jog perdirbėjai, norėdami pasigirti daug mokantys už pieną, kartais persūdo, o mažų pieno kainų priežastis yra ne tokia, kokią stengiamasi nurodyti. „Kai smulkieji pieno gamintojai išnyks, stambiesiems mokės tiek pat, kiek dabar moka mažiukams. Apetitas auga bevalgant. Dabar didiesiems moka daugiau dėl to, kad smulkiesiems – mažiau. Reikia atsiminti, kad tie perdirbėjai, kurie paverčia pieną produktais, visada stengsis, kad tas produktas teiktų kuo didesnį pelną ir pagal tai stengsis reguliuoti pieno supirkimo kainą. Pienas yra verslas, generuojantis pelną. Nė viename kitame versle gamintojas taip savo tiekėjų nemulkina ir su jais nesiskaito, kaip perdirbėjai su žemdirbiais“,– apgailestavo ekonomistas.

Kooperatyvai sistemos neišardė

A.Gapšio nuomone, turint tris ar penkias karves, vienintelė išeitis – pačiam perdirbti pieną į produktus. Jokios kitos priemonės supirkėjams neleisti tyčiotis iš žemdirbių nėra: jie diktavo ir diktuos kainas, nes bet kada gali pasakyti, jog pieno nebereikia. „Blogiausia, kad ūkininkai ieško trumpalaikės naudos. Kai kainos buvo nukritusios, daugelis ėmėsi tiekti pieną tiesiogiai gyventojams, pavyzdžiui, statė pieno automatus didžiuosiuose prekybos centruose. Dabar jų niekur nebematau. Paaiškėjo, kad dabar naudingiau pieną parduoti supirkėjams. Kai taip kaitaliojama pardavimo strategija, nieko gero negali tikėtis. Nesvarbu, kad kainos pasikeitė ir nebeapsimoka, bet ateis laikas, kai ir vėl apsimokės. O supirkėjai tuo naudojasi, nes mato, kad ūkininkai nėra užtikrinti“,– apgailestavo A. Gapšys. Ekonomistas neslėpė manęs, jog, pradėjus veikti kooperatyvui „Pienas.lt“, konkurencija padidės, bet, ir jam pradėjus veikti, situacija pieno rinkoje nepagerėjo. Kaip ir kiti mažesni kooperatyvai, jis kasdien turi kovoti su stambiaisiais perdirbėjais. „Blogiausia, kad vis dar bandoma mulkinti žmones, aiškinant, jog silpna vieta – smulkiųjų nenoras burtis į kooperatyvus. Iš tikrųjų kooperatyvus, kurie jau veikia, perdirbėjai stengiasi dusinti, mokėdami jiems dar mažiau nei pavieniams ūkininkams. Akivaizdu, jog egzistuoja susitarimai ir kainų reguliavimas per tarpininkus. Ūkiai pamažu stambėja, bet sakyti, kad pas mus mažos kainos, kad maži ūkiai, yra nesąmonė. Ir lenkų, ir austrų ūkiai nedaug tesiskiria nuo mūsų vidutinio ūkio, bet pieno kainos ten maždaug 20 proc. didesnės“,– įsitikinęs LAEI Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas A. Gapšys.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė