Pieno ūkių perspektyvos Lietuvoje – miglotos

Lietuvis pieną perka parduotuvėje, bet įvežtinį, pigesnį. Olandas dviračiu važiuoja į kaimą pas savo šeimos ūkininką, iš jo perka pieną, sviestą, sūrį. Ir moka brangiau nei parduotuvėje, bet jis suinteresuotas palaikyti nacionalinį žemės ūkio sektorių.

Mūsų ūkininkai patirties semiasi iš kolegų Nyderlanduose, dažnai ten lankosi verslo reikalais. Šalies teritorija gerokai mažesnė už Lietuvą, tačiau pieno gamybos kvota siekia 11 mln. t, o mūsiškiai tesugeba išspausti iki milijono tonų. Abiem šalims galioja tokie patys aplinkosaugos, gyvūnų gerovės ir kiti ES reglamentai bei normatyvai. Nyderlanduose viename kvadratiniame kilometre ganosi 38 karvės, Lietuvoje – 3,8. Nyderlandų žemės ūkio produkcijos eksportas (ypač olandiški sūriai) užima trečią vietą pasaulyje, lietuviai skaičiuoja dienas, kuomet atsisakys pieno ūkių ir prekybos centruose toliau pirks pigų įvežtinį pieno gėrimą.

Pienininkystė dar gyvuoja

„Skuodo rajone dar likę apie 900 pieno gamintojų, – sako šio rajono ūkininkas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos skyriaus vadovas Kazimieras Jucevičius. – Apie dvi dešimtys ūkininkų laiko po šimtą karvių, o visi likusieji – smulkieji ir vidutiniai. Iš pastarųjų pieną surenka ir nuveža parduoti aštuoni pieno supirkėjai. Jie dalijasi žaliavos kainą su gamintojais“.

K. Jucevičius pasakoja diskutavęs su vienu pieno perdirbėju apie pieno žaliavos kainas ir galimybę kasdien patiekti apie 2,5 t pieno. Šis pasiteiravo, koks tai pienas, iš kokių ūkių, kokia jo sudėtis ir kokybė. Pasak K. Jucevičiaus, didieji pieno ūkiai rajone už žaliavos kilogramą gauna ir 37 euro centus. „Mažiukų“ pienas galbūt irgi geras, bet kainos procentą pasiima tas, kuris nuveža. Kitas dalykas – garbus ūkininkų amžius. Kokia pieno ūkių perspektyva bus po 20 metų? Žmonės susitvarkę ūkius, daug investavę, tačiau jausdami metų naštą jie nesiims verslo modernizuoti ar plėsti.

Pieno kaina, pasak K. Jucevičiaus, labai priklauso nuo parduodamo kiekio. Visas pasaulis eina pieno ūkių stambėjimo linkme, o Skuode vidutinis ūkis – 10,2 karvės. Per pastaruosius dešimtmečius šiame rajone karvių skaičius padidėjo beveik tūkstančiu. K. Jucevičius įsitikinęs, jog ūkininkui reikia duoti postūmį, kad jis norėtų dirbti, kad kaimas neišsivaikščiotų. Skuodo rajono kaimo žmonės, ūkininkai – ne pašalpų prašytojai. Žemės yra daug, yra noras statytis naujas fermas, bet visus stabdo tie aplinkosauginiai reikalavimai, poveikis aplinkai ir panašūs dalykai.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Skuodo rajone laikomos 9 789 karvės, pienininkystę pasirinkusiuose regionuose taip pat jų dar esama: Šilalės r. – 15 538, Šilutės – 11 674, Šakių – 10 789, Kelmės – 10 181, Telšių – 9 400, Pasvalio – 9 355, Tauragės – 9 004.

Praleidžiamos progos

„Latviams pieno žaliavos dar neparduodame, nors tokių intencijų buvo, – sako K. Jucevičius. – Apmaudu, jog daug pieno (beveik ketvirtadalį perdirbamo Lietuvoje) įsivežama iš užsienio. Jei būtų bent savikainą padengiančios kainos, mes galėtume tą kiekį pagaminti Lietuvoje“.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Skuodo r. skyriaus vadovas pastebi, jog dabar situacija su pieno ūkiais nėra gera: ūkininkai išparduoda karves lenkams, už vieną gauna vidutiniškai iki 800 Eur, parvežęs namo tas parduoda karvę jau už 1 300 Eur.

K. Jucevičius mato, jog trys ES valstybės pastaruoju metu išgyvena pienininkystės pakilimą: Lenkija, Latvija ir Estija. Vidutinė lenkų ūkininko laikomų galvijų banda – 17,2 karvės, latvio – 13,3, esto – 124,9, vidutiniškai iš ūkio parduodama 90 t pieno Lenkijoje, 85 t Latvijoje ir 1 136 t Estijoje.

„Mes pienininkystės atsisakome. Mano nuomone, tai didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui, – sako skuodiškis ūkininkas. – Pienininkystė valstybei sukuria didelę pridėtinę vertę. Kiek užsieniečių šiandien atvažiuoja į Lietuvą pirkti veislinių telyčių, kurias mokame užauginti. Kiek jie palieka pinigų viešbučiuose, maitinimo įstaigose, prekybos centruose. Mus aplenkę estai ir latviai susikooperavę veislines telyčias parduoda gruzinams. Praėjusiais metais latviai vežė geros genetikos karves iš Olandijos, o saviškes pardavinėjo lenkams“.

Neseniai K. Jucevičius su kolegomis lankėsi Nyderlanduose (ten pusė šalies teritorijos yra žemiau jūros lygio). Pro lėktuvo iliuminatorių labai gerai matėsi šalies laukai. Leisdamiesi į oro uostą ūkininkai per minutę suskaičiavo 80 fermų. Pasak K. Jucevičiaus, ten žemės mažai, todėl fermos industrinės, jų didelis intensyvumas: šeimos ūkis laiko 120 karvių ir dirba 30–40 ha žemės, galvijams pašarus perka. Tenykščių ūkininkų problema – fosfatai, kai nėra kur dėti fermų mėšlo. Kiekvienoje provincijoje ūkininkams taikomos skirtingos taisyklės. „Lyginant su olandais, mūsų ūkininkai gyvena geriau: turime daugiau erdvės, mažiau gyvulių laikome, mažiau taisyklių, – kalba K. Jucevičius, – bet jeigu nėra žmonių, kam tu parduosi pieną? Nyderlandai turi 17 milijonų gyventojų, lietuviai – mažiau nei tris milijonus“.

Vienas K. Jucevičiaus draugas dirbo JAV pas ūkininką ir laisvalaikiu nuėjo apžiūrėti šalia esančios gražios sodybos. Joje gyveno ūkininkas, laikantis 120 karvių, perdirbantis pieną ir parduodantis kelių rūšių produktus – sviestą, sūrius, jogurtą, pieną, sudaręs sutartis su kavinėmis ir restoranais. Su geru produktu jis išsilaiko rinkoje, kurioje gausu stambių korporacijų. Į fermų įrangą jis investavo 500 tūkst. JAV dolerių ir per penkerius metus ūkis atsipirko. Kitas ūkininkas iš 240 karvių pieno gamino sūrius, bet jo ūkio pieno neužtenka, turėjo nusipirkti iš kaimyno. Sūriai parduodami 45 km spinduliu. „Aplinkiniuose miesteliuose daug žmonių, o sūrius visoje apylinkėje gamina tik du ūkininkai“, – sėkmės priežastį pastebi K. Jucevičius.

Investuoti į žinias, o ne į geležis

LŪS Skuodo skyriaus pirmininko K. Jucevičiaus manymu, mūsų ūkininkus reikia mokyti verslumo, o ne tik pirkti traktorius, žemės dirbimo agregatus. Reikia investuoti į žinias, skatinti, drąsinti. Daug kas priklauso ir nuo savivaldybių. Kas nenorėtų valgyti gero sūrio ar sviesto? Tačiau visi norime sėdėti šiltuose kabinetuose, į tvartus eiti ketinimų neturime. Ūkininkus reikia drąsinti. Pusę amžiaus mes buvome valdomi, įpratinti, jog kažkas turi eiti priekyje, o mes – sekti iš paskos. Istorinė patirtis? Jei mes nesugebame kažko atlikti, ieškokime pavyzdžių, mokykimės, kvieskime specialistus.

K. Jucevičius dalijasi pastebėjimais: kai olandai atvažiuoja į Lietuvą, visuomet klausia: kodėl jūs nieko nedarote? Tiek erdvės, tiek žemės plotų, gero vandens. Pats geriausias sūris, kai karvės buvo šeriamos pirmo pjovimo žole. Prisiminkime sovietmetį: kiekviename didesniame miestelyje buvo sūrinė, visi valgėme natūralų produktą. Dabar visas verslumo intencijas nušlavė kažkoks pesimizmas. Kas olandus gelbsti? Ten labai intensyvi gyvulininkystė. Gelbsti organika – mėšlas. Jo reikia gėlininkystės, daržovių ūkiams, sodininkams, pienininkams. Su mineralinėmis trąšomis jautri olandų dirva tuoj būtų išeikvota, nualinta.

Pasak K. Jucevičiaus, pastaraisiais metais armėnai, gruzinai važiuoja į Olandiją pirkti veislinių galvijų, jeigu lietuviai sugebėtų išauginti geros genetikos telyčių, pirkėjams kelias sutrumpėtų keliais tūkstančiais kilometrų. Olandai per metus perka – parduoda apie 40 mln. gyvulių, įdarbina 220 transporto įmonių, sukuria didelę pridėtinę vertę. Tai būtų įmanoma ir Lietuvoje.

„Jei Skuodo rajone likviduojamas pieno ūkis, jam vėl sugrįžti prie to paties verslo galimybių nėra, – konstatuoja K. Jucevičius. – Mes labai dėmesingi ES taisyklėms ir reglamentams, įgyvendinę griežtą kontroliavimo sistemą. Kaimo žmogus taip apkraunamas, kad jam pradingsta bet koks noras toliau ūkininkauti. Valdininkai turėtų būti patriotai, ginti savo šalies rinką. Nuo to visiems būtų geriau: turėtume daugiau gyvulių, daugiau gamintume, sulauktume daugiau atvažiuojančiųjų iš kitų šalių“.

Didinti ūkių našumą

Pasak LŪS Skuodo sk. vadovo K. Jucevičiaus, šiandien pieno ūkiams derėtų pagalvoti apie darbo našumą. Pavyzdžiui, jeigu olandas laiko 100 karvių, jis dirba vienas, pas mus – be ūkininko šeimos dar bent trys melžėjai. Mūsų melžimo aikštelė – 12 vietų (6x6), olando – 18x18. Lyginant su olandais, mūsų pienininkai ES išmokų gauna daugiau, nes turi daugiau žemės. Olandas jos turi dešimt kartų mažiau, užtat ten ūkių intensyvumas yra didesnis. Olandai bijo, kad lietuviai netaptų konkurencingi.

K. Jucevičius kalba apie kitų šalių agrarinio sektoriaus praktiką (Nyderlandus, JAV). Kaip jis teigia, mūsų ūkininkams pagalbos nesuteikia politikai. Lietuvos žemės ūkio sektoriui rinkų produkcijai realizuoti reikia ieškoti tolyn į Rytų kraštus. Vietos valdininkams būtų pravartu būti atsparesniems „iš viršaus“ nuleidžiamų reglamentų taikymui. Pavyzdžiui, kiekvienam mūsų ūkininkui pagal turimą žemės plotą yra nustatytas laikomų gyvulių skaičius. Lietuvoje turima apie 250 tūkst. karvių, Nyderlanduose – 1,6 mln. karvių, jų šalies plotas – 41,5 tūkst. kv. km, mūsų – apie 65,3 tūkst. kv. km. Mūsų hektaras sukuria 700 Eur pajamų, olandų – daugiau nei 14 tūkst. Eur. „Mes nesame maži, mūsų mažai, – sako K. Jucevičius. – Kas važiuoja į svečius pas tą, kuris nieko neturi? Dabar galvijų pirkti važiuojame pas olandą, vokietį, kai mes turėsime daug gerų galvijų – atvažiuos ir pas mus. Gyvulininkystė – didžiulės galimybės mūsų kaimui ir valstybei. Per pastarąjį dešimtmetį mes iš Europos prisivežėme daug mėsinių galvijų, galėjome tapti jų eksportuotojais, tačiau nesugebėjome. Gyvulininkystės sektorių mums reikia gerinti ir intensyvinti. Buvo parengtas pieno veislės karvių embrionų transplantavimo projektas, tačiau jis nesulaukė valdžios dėmesio ir buvo numarintas. Aš olandui sakiau: jei tu nori greitai numirti – atvažiuok į Lietuvą ūkininkauti“.

Olandiškų sūrių šalis

Daug anksčiau nei kitos Europos šalys Nyderlandai rūpinosi stabiliu šalies biudžetu ir sėkmingai kovojo prieš stagnaciją darbo rinkoje. Nyderlandai visada vaidino svarbų vaidmenį Europos ekonomikoje. Žvejyba, bankininkystė, žemės ūkis ir laivyba buvo ir yra svarbiausios sritys Nyderlandų ekonomikoje. Nyderlanduose gerai veikia liberali ekonominė sistema. Nuo 1980-ųjų vyriausybė nebe taip intensyviai kišasi į verslą. Su profesinių sąjungų sutikimu darbdaviai ir valstybė nustatė darbo užmokestį. Bedarbių procentas – 2,8 proc.

Svarbiausios Nyderlandų pramonės šakos: maisto pramonė („Unilever“, „Heineken“), chemijos pramonė („Akzo–Nobel“, „DSM“), naftos perdirbimas („Shell“), elektros įrangos gamyba („Philips“, „TomTom“, „Océ“) ir sunkvežimių gamyba („Daf“). Paslaugų sektorius ypač svarbus. Tarptautiniai Roterdamo ir Amsterdamo uostai yra vieni svarbiausių ir didžiausių uostų Europoje. Šalį kasmet aplanko keli milijonai turistų. Labiausiai turistų lankomi yra vėjo malūnai, gėlių laukai ir miestai, ypač pamėgtas Amsterdamas. Kiekvienais metais šalį aplanko daugiau nei trys milijonai turistų. Žemės ūkis gerai išvystytas, pasižymi dideliu produktyvumu: grūdų, daržovių, vaisių ir gėlių auginimas yra svarbios žemės ūkio šakos. Vienas svarbiausių eksporto produktų yra sūris. Žemės ūkio sektoriuje dirba tik 2 proc. dirbančiųjų, tačiau šalis – svarbi eksportuotoja. Po JAV ir Prancūzijos Nyderlandai yra trečia šalis pasaulyje pagal žemės ūkio produktų eksportą.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas