Pigiau yra problemos nematyti

Neseniai Plungės r. valdininkai surinko žinias apie tai, kiek atokių sodybų yra kaimiškosiose seniūnijose. Suskaičiavo nei daug, nei mažai – 448. Iš 34,7 tūkst. rajono gyventojų atmetę Plungės miesto ir dar keturių miestelių gyventojus, suskaičiuojame, kad kaimuose gyvena apie 13 tūkst. žmonių. Vienoje sodyboje įsikuria vidutiniškai keturių žmonių šeima, taigi sodybų rajono kaimuose – apie 3 tūkst. Išvedę atokių ir glaudžiai įsikūrusių sodybų proporciją sužinome, kad iš 7 sodybų viena (arba 15 proc.) yra atoki. Nepaisant šios statistikos, rajono valdininkai sugebėjo įrodyti, kad problemų dėl sodybų atokumo Plungės rajone nėra ir kelių, vedančių į jas, tvarkyti nereikia.

Jokių rezultatų Idėja pasidomėti, kiek atokių sodybų rajone yra, su kokiomis problemomis jos susiduria ir kaip jas būtų galima integruoti į visavertį rajono gyvenimą, kilo rajono tarybos Kaimo reikalų komitetui. Iš seniūnijų buvo surinkta medžiaga, įvyko jungtinis Vietos ūkio ir ekologijos bei Kaimo reikalų komitetų posėdis, kuriame ir svarstytas neprivažiuojamų sodybų klausimas. Tačiau Kaimo reikalų komiteto pirmininkė Daina Martišienė informavo, kad diskusija baigėsi be rezultatų. „Problemą iškėlė mūsų komitetas, tuo klausimu savivaldybės administracijos darbuotojai surinko reikalingą informaciją. Kai gavau jų surinktą medžiagą, šiek tiek nustebau – kodėl seniūnai tik tokius sausus, „valdiškus“ duomenis pateikė? Galima sakyti, kad ir posėdis tuo klausimu buvo niekinis, nes niekas daugiau problemos neįžvelgė. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovas patikino, kad jų technika gaisro atveju privažiuoja ir pačiais prasčiausiais keliais, buitinių atliekų surinkimas organizuotas taip, kad atokių sodybų gyventojams išdalijami maišai, kuriuos, pasinaudodami lengvesne technika, surenka patys atliekų tvarkytojai, o greitosios medicinos pagalbos mašinos jei ir neįvažiuoja, tai darbuotojas iki ligonio nueina pėsčiomis. O tokių atvejų daug nepasitaiko. Posėdyje buvo net akcentuota, kad patys žmonės nori gyventi gamtoje paukšteliams čiulbant, o iš savivaldybės prašo gerų kelių“, – apie nepritarimą jų pačių iškeltai problemai kalbėjo Kaimo reikalų komiteto pirmininkė.

Domina tik specialiųjų tarnybų reikalai Rajono savivaldybės administracijos Vietos ūkio ir turto skyriaus vedėja Živilė Bieliauskienė, komitetams pateikusi informaciją apie neprivažiuojamas kaimų sodybas, patvirtino praktiškai tą patį. Paklausta, ar gyventojams svarbios tik trys – gaisro, ligos ir šiukšlių išvežimo – problemos, argi jie nesusiduria su sunkumais veždami vaikus į mokyklą, patys važiuodami į miestą, skyriaus vedėja sakė, kad su rajono vadovais buvo aptarta, jog šis klausimas bus nagrinėjamas tik specialiųjų tarnybų darbo aspektu. „Pačių gyventojų susisiekimo klausimų nenagrinėjome ir su meru kalbantis buvo pasakyta, kad būtų svarstoma tik tai, kaip tos sodybos aptarnaujamos specialiųjų tarnybų. Rajone yra 448 sodybos, nuo privažiuojamų kelių nutolusios daugiau kaip 300 metrų“, – sakė valdininkė. Paklausta, ar būtų kas nors kitaip, jei kalbėjusių tarnybų atstovai būtų prakalbę ir apie jiems iškylančias problemas, Ž. Bieliauskienė tikino, kad viskas susiję su pinigais. „Sunku pasakyti, tai sprendžia taryba, viskas priklauso nuo pinigų. Mano darbo praktikoje buvo vienas atvejis Žlibinų seniūnijoje, gavome pranešimą, kad yra sodyba, į kurią negali patekti mokyklinis autobusas, o vaikų sodyboje devyni ar dešimt. Nuvykome į vietą, įvertinome lėšų poreikį. Dokumentuose kelias įvardytas kaip gatvė, o tikrovėje – tiesiog per ganyklą einantis keliukas. Jam sutvarkyti reikėtų dešimčių tūkstančių eurų, realiai – visų seniūnijai metams skiriamų kelių priežiūros lėšų. Problema liko neišspręsta“, – pasakojo Ž. Bieliauskienė.

Geriau pirkti mašiną... Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė buvo nustebusi, kad valdininkai nemato problemos dėl atokių sodybų. Kiekvieną dieną susidurdama su kaimo gyvenimu ji gerai žino, kas kuo gyvena ir su kokiais rūpesčiais susiduria. „Taip, praėjusiais metais pas mus buvo toks atvejis, kai į sodybą, apie pusę kilometro nutolusią nuo privažiuojamo kelio, negalėjo patekti mokyklinis autobusas, todėl vaikus iki autobuso ten atlydi ir sugrįžtančius pasitinka suaugęs šeimos atstovas. Dėl tos problemos buvo atvykę iš rajono, apskaičiavo, jog reikėtų didžiulių pinigų, apie 70 tūkst. Eur, norint tą kelią sutvarkyti. Sakė, geriau šeimai nupirkti automobilį arba ją į kitą gyvenamąją vietą iškelti. Tada pati seniūnija ėmėsi minimalių priemonių, kaip šeimai padėti. Su greideriu keliuką šiek tiek pakėlėme, tačiau ten vis vien šlapia, reikia žvyro, pralaidų. O kai rudenį per šlapią lauką pravažiavo ūkininkas su sunkia technika, keliukas ir vėl tapo neišvažiuojamas. Buvome labai pasipiktinę tokiu poelgiu“, – istoriją prisiminė S. Žeimaitienė. Seniūnės teigimu, lėšų seniūnijos kelių priežiūrai skiriama tiek mažai, kad jų vos pakanka keletą kartų palyginti ir šiek tiek pažvyruoti. Apie asfalto skylių lopymą nė minčių nėra, o ką jau kalbėti apie privažiavimų prie atokių sodybų įrengimą. „Šiemet mums skirta 22 tūkst. Eur, prieš keletą metų lėšų būdavo dvigubai daugiau. O žvyr­kelių seniūnijoje 200 km. Nesąmonė, kad problemos nėra, ji yra. Vien dėl šiukšlių išvežimo mūsų seniūnijoje su sunkumais susiduria 70 šeimų. Žmonės piktinasi: mokesčius moka, o kelių priežiūrai vienam seniūnijos gyventojui vos 15 Eur per metus skiriama. Ką už tokius pinigus nuveiksi?“ –dėstė Žlibinų seniūnė. Atrodo, eilinį kartą į paprasto žmogaus problemą pažiūrėta iš aukšto valdininkų bokšto: jei problema liečia savivaldybę ar specialiąsias tarnybas, problema yra, tačiau jei sunkumų patiria tik pats gyventojas, jį galima palikti likimo valiai. Taip sakant, tegul džiaugiasi tuo, ką turi – paukštelių čiulbėjimu.

Juozas SKRIPKAUSKAS Autoriaus nuotrauka