Pozityviausią pagalbą teikia ir nebylūs terapeutai

Nuo seno gyvendami darnoje su gyvūnais žmonės pastebėjo, kad jie – ne tik puikūs pagalbininkai, bet ir draugai, pašnekovai, o per pastarąjį šimtmetį ypač išpopuliarėjo dar viena naminių ir laukinių gyvūnų savybė – terapinė nauda. Jau kuris laikas nuogąstaujama, kad, taikant tradicinę terapiją, pacientai praranda motyvaciją tęsti reabilitaciją, mat tokia veikla jiems pasidaro monotoniška, nuobodi. Išaiškinta, kad geriausi motyvatoriai ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – gyvūnai. Pasitelkus kineziterapinius, psichologinius profesinio gydymo metodus, jie padeda pacientams pasiekti stulbinančių laimėjimų kovojant su kone visą gyvenimą lydinčiomis ligomis.

Gydo ir fobijas Delfinų terapija Lietuvoje jau skaičiuoja daugiau nei penkiolika metų, o susidomėjimas šia veikla šiemet pasiekė piką. Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vadovė doc. Brigita Kreivinienė tvirtino, kad registracija nuo kitų metų gegužės bus sustabdyta, mat norinčiųjų gydytis su delfinais jau turima penkeriems metams į priekį. „Klientus priimame nuo 3–4 metų iki... – juokauja pašnekovė. – Turime daug suaugusiųjų, kurie kreipėsi dėl psichinės negalios, Krono ligos, onkologinių susirgimų, kurie nori atsipalaiduoti delfinų draugijoje. Delfinų terapija nėra gydymas, tai bendravimas. Juk tam tikros medicininės būklės nuvargina, žmonės nori atgaivos, atsipalaiduoti ir tada atvyksta pas mus.“ Pasak B. Kreivinienės, delfinai daugiausia gelbsti protinę ar judėjimo negalią turintiems asmenims, be kita ko, padeda įveikti netgi fobijas. „Pavyzdžiui, žmogus turi fobiją didelėms ir atviroms vietoms arba jaučia begalinį nuovargį nuo žmonių. Dirbdami baseine galime suformuoti kitokį atsaką į šią baimę. Turėjome klientų, kurie dėl vestibiuliarinio aparato sutrikimo bijojo net vaikščioti. Po terapijos ši baimė dingo, kaip ir fobija naujiems objektams, erdvėms, pagerėjo vaiko ir tėvų komunikacija, mat mažylis galėjo atsiskirti nuo mamos, savarankiškai tyrinėti aplinką“, – delfinų terapijos pasiekimais džiaugėsi mokslų daktarė.

Delfinai renkasi klientus B. Kreivinienė akcentavo, kad terapija su delfinais ne tik padeda sergantiems, bet ir džiugina pačius gyvūnus. „Delfinų terapija visada turi mokslinę pakraipą. Šiais metais matuojame delfinų hormonų lygį. Aiškinamės, ar jiems padidėjo, ar sumažėjo stresas, tiriame, kaip gyvūnai priima terapijos dalyvius. Pildome ir dalyvio, ir delfino elgesio lapus. Visą šį mėnesį dirbame su šiuo tyrimu, tačiau iš preliminarių duomenų, matyti, kad delfinai labai mėgsta bendrauti. Jie yra aktyvūs beveik visą parą, o toks bendravimas jiems – tikras aplinkos praturtinimas“, – abipusę naudą įžvelgė B. Kreivinienė. Pasak pašnekovės, per dieną vyksta 4 užsiėmimai ir jų metu iš 15 delfinų pas dalyvį atplaukia vis kitas, todėl jie nepavargsta. „Visos veiklos skiriasi. Dalyvis su specialistu daro tam tikrus judesius: žaidžia žiedeliais, kamuoliukais, dainuoja. Delfinas, matydamas skirtingą klientą, prie jo prisitaiko. Kitaip tariant, tam, kuriam labiau patinka žaisti, tasai ir priplaukia, o vyresni delfinai dažniausiai nori, kad juos pakasytų, paglostytų. Buvo atvejų, kai delfinas po dvejų metų grįžusį klientą atpažino! Tai tik įrodo, kad delfinai klientus renkasi“, – tikino specialistė.

Žirgai padeda atsistoti ant kojų Ne mažesnio susidomėjimo šalyje sulaukia ir hipoterapija, kurios seansus pirmą kartą kraštiečiai išbandė prieš dešimtmetį įsikūrus Neįgaliųjų jojimo asociacijai. Šį netradicinį reabilitacijos būdą šiuo metu oficialiai praktikuoja tik Šiaulių r. Kurtuvėnų žirgyne įsikūręs Šiaulių universiteto sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto (SHS) centras. Jame dirbanti vyresnioji specialistė kineziterapeutė Jurgita Rutkienė sakė, kad dažniausi centro pacientai – vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, autizmu, turintys Dauno sindromą, raumenų distrofiją, stuburo išvaržas. „Žmogui, patyrusiam insultą, lengviau atsiminti žingsnius, nei vaikui sergančiam cerebriniu paralyžiumi. Kai kurie pacientai niekada nevaikščiojo, todėl jiems pirmiausia reikia suformuoti eisenos modelį. Kai raitelis sėdi ant žirgo, jo dubuo juda identiškai einančio žmogaus dubeniui. Taigi nesiremiant kojomis į žemę jojimas padeda patirti, kas yra ėjimas, kaip turi judėti nugara, pečiai, dubuo. Taip pat reikia išlaikyti ir lavinti pusiausvyrą, įtempti silpnesniąją kūno pusę, kad neslystum nuo žirgo. Svarbu ir tai, kad žirgo šiluma veikia statiškus raumenis, kurie jojant atsipalaiduoja“, – paklausus, kaip veikia hipoterapija, komentavo J. Rutkienė.

Dirbtinis žirgas – ne alternatyva Nors žirgai dažniausiai vertinami pagal jų eiklumą, hipoterapijoje tai didelis minusas. „Mano nuomone, hipoterapinis žirgas neturėtų būti jaunesnis kaip aštuonerių metų. Kita vertus, senstančio žirgo žingsnis nebe toks elastingas, ne toks taisyklingas, jo nugara gali įlinkti, todėl jis jojimui gali nebetikti dėl kineziterapijos subtilybių. Tačiau šie žirgai pasitarnauja kaip puikūs motyvatoriai vaikams, turintiems psichinę negalią. Jie padeda skaityti, skaičiuoti, rašyti, tinkamai elgtis“, – pažymėjo J. Rutkienė pridėdama, kad SHS centre dirbama su trimis skirtingo aukščio, eksterjero hipoterapiniais žirgais, kurie geba prisitaikyti prie skirtingų vaikų, turinčių negalią, poreikių. „Didžiausia hipoterapijos nauda slypi tame, kad vienu metu išgaunamas judesių kompleksas trimatėje erdvėje ir jis kur kas efektyvesnis nei atliekami pratimai atskirai. Dėl to netgi sukurti dirbtiniai žirgai, kurie imituoja žinginę. Vis dėlto jie neatstoja tikro žirgo, mat jis vaikus pirmiausia motyvuoja veiklai. Pavyzdžiui, vaikui su įgimta negalia visada reikia kovoti dėl savo sveikatos, o jis labai mažas, greitai pavargsta, tad žaidybinė veikla pabosta. Paprastai vaikai į žirgą žiūri ne kaip į darbo priemonę, bet kaip į pramogą, kuri įdomi, dinamiška“, – pasakojo SHS kinezitarapeutė. Jos teigimu, vaikai, turintys laikysenos sutrikimų, apčiuopiamų rezultatų pasiekia po 3–4 kartų, geriausia, kai per savaitę hipoterapijai skiriami 2–3 kartai.

Tinka beveik visi šunys Ne vienas iš mūsų esame matę, kaip ligonines, darželius, slaugos namus lanko keturkojai „terapeutai“. Net ir ne patiems didžiausiems šunų mylėtojams jų apsilankymas praskaidrina dieną. Tačiau pacientai domisi – ar kaniterapija gali užsiimti bet kuris šuo? Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė Iveta Šikšniuvienė aiškino, kad svarbi ne veislė, bet keturkojo „gydytojo“ charakteris, o jam patikrinti šuo turi išlaikyti socializacijos egzaminus. „Visi šunys turi pereiti sunkius psichologinius testus, kurie susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – bend­ras paklusnumas, tikrinama, ar šuo atlieka visas komandas. Taip įsitikinama, ar šuo yra valdomas. Antroji, pagrindinė kaniterapijos dalis, kai imituojamas neadekvatus elgesys. Pavyzdžiui, staiga pribėga vaikas ir apkabina šunelį, naudojami invalido vežimėliai, spiritas, amoniakas, garsai tikrinant, ar šuo išlieka ramus, – dėstė specialistė. – Mes dirbame pagal Slovakijos kaniterapijos asociacijos standartus. Tuo remiantis tinka bet koks šuo, įveikęs minėtus testus. Kaniterapijai tinka net ir šunys iš prieglaudos. Tiesa, yra vienas suvaržymas. Jeigu iš prieglaudos paimtam šuniui daugiau nei metai, iki testo jis su šeimininku turi būti pragyvenęs ne mažiau kaip dvejus metus. Jam skiriamas adaptacijos laikotarpis, mat šuo gali būti traumuotas ir iš karto atėjęs į egzaminą jis paprasčiausiai gali neparodyti savo blogųjų savybių“, – pabrėžė specialistė.

Šunys grąžina motyvaciją „Veiklos su pacientais skiriasi, mat visada klausomės gydytojo rekomendacijų. Prisimenu, vieną kartą palatoje gulėjo mergaitė, kuriai buvo atlikta sudėtinga operacija. Gydytoja buvo praradusi viltį, kad ji pasveiks, nes pacientė neturėjo jokios motyvacijos. Medikė pati dalyvavo kaniterapijos seanse ir patarinėjo, ką daryti. Šuo tiesiog sėdėjo, o mergaitė jį glostė. Terapijos rezultatas akivaizdus – mergaitė pirmą kartą po operacijos nusišypsojo, atsirado motyvacija gyventi, – džiaugėsi I. Šikšniuvienė. – Kitiems vaikams svarbu po chemoterapijos stiprinti rankų motoriką. O tam reikalui geriausias kineziterapeutas – ilgaplaukis šuo. Vaikui įdavus šukas, šuo šukuojamas, jam pinamos kasos, rišami kaspinėliai ir taip vaiko rankos mankštinasi. Kitiems ligoniukams trūksta motyvacijos judėti, jie tokie nusilpę, kad mamos juos nuolat nešioja ant rankų. Apsilankius šunims, noras vaikščioti vėl sugrįžta“, – kaniterapijos pasiekimus vardija specialistė pridėdama, kad seansų metu pacientams taip pat atlėgsta įtampa, nerimas, skausmas. Tačiau, kad kaniterapija suteiktų maksimalios naudos, pasak I. Šikšniuvienės, ji negali trukti ilgiau nei valandą. „Šuns darbingumas trunka apie 45 min., tad jis greitai pavargsta emociškai. Tai išduoda jo kūno kalba: lekavimas, komandų nepaisymas, nusilpusi dėmesio koncentracija. Pastebėjus šiuos ženklus būtina terapiją nutraukti, kad šuo nesikankintų, nes kitaip jis daugiau nebenorės čia sugrįžti“, – atviravo Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė I. Šikšniuvienė, tvirtindama, kad kaniterapinė veikla privalo išlikti savanoriška todėl, kad gyvūnai nebūtų išnaudojami.

Katės gydo, kai pačios nori Ilgamečius tyrimus atlikę Jungtinių Amerikos Valstijų Bufalo universiteto mokslininkai pastebėjo, kad žmonės, auginantys kates, rečiau skundžiasi širdies ir kraujagyslių ligomis, insulto bei infarkto rizika sumažėja kone 40 proc. Maža to, felinoterapija, arba kitaip kačių terapija, padidina oksitocino (meilės, prisirišimo ir ištikimybės hormono) bei endorfinų (skausmo malšintojų bei laimės hormonų) kiekį glostytojo organizme. Taip pat teigiama, kad felinoterapijos metodai pradėti taikyti psichoterapijoje kompleksiškai gydant depresiją, nerimo sutrikimus, dirglumą, įtampą, raumenų tonuso padidėjimą. Manoma, kad felinoterapija galima užsiimti ir namuose, tačiau katė negali būti jaunesnė nei vienų metų ir ją šeimininkas būtų globojęs daugiau nei pusmetį. Tačiau pirmiausia ji turi norėti bendrauti, būti draugiška, nes kitu atveju rezultato nebus. Felinologai tvirtina, kad katė gali gydyti tik tada, kai pati to nori.

Šliužų, asilų terapijos „Kiekviena terapija privalo turėti mokslinį pagrindimą ir savo kryptį. Teko matyti apuokų, asilų, šliužų, gyvačių terapijų ir visos jos atliepia specifinius poreikius. Geras pavyzdys – asilų terapija Ispanijoje, kurią taikė žmonėms su Dauno sindromu. Šių žmonių stiprybė – noras tvarkytis, todėl buvo taikoma darbo terapija kartu su asiliukais. Tokiu būdu buvo išryškinamos žmogaus stipriosios pusės, pagalba gyvūnui. Juk žmogus nori būti naudingas, o jo įtraukimas į komandinį darbą taip ir leidžia pasijusti. Taip pat teko matyti gyvačių terapiją, kurią taikė žmonėms su Aspergerio sindromu (autizmo spektrui priklausantis neurologinis vystymosi defektas, kuris pasireiškia sunkumais tarpasmeniniuose santykiuose, neverbaliniame bendravime – red. past). Jie po marškinėliais dėjosi nenuodingas gyvates ir taip mėgavosi jų šliaužiojimu. Kokia iš to nauda? Šio šliaužiojimo metu geriau jaučiami raumenys, sąnariai“, – su užsienyje taikomomis, mums kiek neįprastomis gyvūnų terapijomis supažindino Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vadovė doc. B. Kreivinienė.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Neringos GIRDVAINIENĖS ir pašnekovų nuotraukos