Priverstinis grįžimas į akmens amžių

Pildantis kovidiniams ligoninių skyriams darosi neramu, kad netrukus vėl sulauksime tik būtinosios pagalbos. Pasipiktinimas, kad antri metai gydoma vienintelė liga, nėra iš piršto laužtas – Lietuvoje darosi neįmanomai sunku patekti pas gydytojus, ypač specialistus, dirbančius universitetinėse ligoninėse.

Teko patirti, ką reiškia turėti šeimoje sunkiai sergantį žmogų. Jei kas girdėjote Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ar Teritorinių ligonių kasų valdininkų kalbas, kad onkologiniams ligoniams atidaromas žaliasis koridorius, garantuojantis, jog gydymas bus pradėtas per tris savaites, netikėkite – bent jau man jo neteko aptikti. Paradoksas, kurį sunku suprasti: konsultacinių skyrių koridoriai tušti, o žmonės gydymo pradžios laukia kelis mėnesius.

Vieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vakaro teko praleisti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų Onkologijos ligoninėje Kaune. Daug metų su mirtimi grasinančia liga kovojantys žmonės tikina, kad čia dirba patys geriausi gydytojai ir pačios švelniausios slaugytojos. Bet darbo organizavimas tikrai turi akivaizdžių spragų. Kai prie gydytojo kabineto tenka laukti penkias ar šešias valandas, greta susibūrę žmonės tampa tarsi šeimos nariais – negali negirdėti jų skundų ir dejonių. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią kaunietę atlydėjo dukra ir anūkė. Nebepaeinanti moteris skundėsi, kad talono pas onkologą laukė du mėnesius. „Man ketvirtą autobusas. Nespėsiu prieiti, o dar lašelinei reikės laiko – kuo parvažiuosiu namo?“ – liūdnai svarstė iš tolimo Lietuvos pakraščio atvykusi moteris. Sėdinti greta jos ramiai porino, kad važiuodamas į darbą ją atvežė sūnus, bet 6 val. ryto ligoninės durys dar buvo užrakintos. Neturėdama kur prisiglausti, sėdo į miesto autobusą, apvažiavo kelis ratus aplink Kauną ir grįžo po poros valandų.

Tuo pat metu gretimame kabinete dirbanti gydytoja atsisveikino su kolegėmis – baigėsi jos darbo diena. Mūsų atidžioji daktarytė, kiekvienam ligoniui skirianti bent valandą, vėlyvą popietę už durų „įkaitėmis“ dar laikė šešias moteris…

Onkologiniam ligoniui daktaras – lyg dievas. Pasitikėjimas juo gydo geriau už bet kokius vaistus. „Kuo daugiau klausimų užduokite savo gydytojui, kad neliktų vietos abejonėms“, – daugybę kartų skaičiau. Rašantieji tikriausiai nežino, kad šiais laikais turėti savo gydytoją – didelė prabanga, prieinama gal tik labai svarbiems žmonėms. Tokiems, kuriuos ligoninių direktoriai plačiai šypsodamiesi pasitinka prie paradinių durų ir nuveda tiesiai į kokio nors garsaus profesoriaus kabinetą.

Mamai pradėjus gydytis Onkologijos ligoninėje, tik pas vieną gydytoją buvome du kartus iš eilės. Jauna onkologė įspėjo, kad išeina atostogų, o po jų dirbs klinikose. Ją pakeitė kita, bet susirgo – teko eiti ten, kur siuntė registratorė. „Jūs ne mano ligonė. Klauskite savo gydytojo“, – po šešių valandų laukimo išgirdome iš atidžiosios daktarės, norėdamos daugiau sužinoti apie būsimus gydymo etapus.

Registratūroje nuramino: rugsėjį jau dirbs nuolatinė gydytoja, bet irgi – tik tris mėnesius. Jei per tą laiką susirgs ar pasitaikys koks seminaras, teks vėl eiti pas kitą. Tokia gydytojų rotacijos sistema žmones verčia jaustis stumdomais: niekas negali pasakyti, į kurį daktarą kreiptis pablogėjus savijautai, prasidėjus skausmams ar susidūrus su šalutinio vaistų poveikio pasekmėmis. Lieka viena išeitis – važiuoti į skubios pagalbos centrą, kur tau iškart užkabina etiketę „onkologinis“ (suprask: beviltiškas).

Anksčiau visai nesunkiai pas gydytojus užregistruodavome ir tėvus ar senelius interneto svetainėje sergu.lt. Po pandemijos ją pakeitė esveikata.lt, į kurią galima patekti tik per savo internetinės bankininkystės puslapį. Bet kiek senukų naudojasi internetine bankininkyste, net neverta klausti. O vaikai jų užregistruoti negali.

„Paskambinkite po 20 dienos“, – patarė Kauno klinikų Neurologijos ambulatorinio skyriaus registratorė. Keletą mėnesių baisius peties ir rankos skausmus dėl užspausto nervo kentusi, stipriausius vaistus nuo skausmo vartojusi jurbarkietė išganingos mėnesio pabaigos šiaip ne taip sulaukė, bet vizitui pas neurochirurgą buvo užregistruota dar po dviejų savaičių. Gauti iš rajone dirbančio šeimos gydytojo ar kokio nors specialisto skubų siuntimą dabar jau neįmanoma misija. Beje, atidžioji Onkologijos ligoninės daktariukė neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusiai kaunietei išrašė lašelinę su skausmą malšinančiais vaistais, bet į ligoninę nepaguldė. Paaiškėjo, kad geriausiu atveju tuščia lova palatoje atsiras po savaitės. Ar ne Biblijoje sakoma, kad kentėjimas – teisiųjų reikalas?

Suprantu, kad onkologija – viena sudėtingiausių gydymo sričių, negali net norėti, kad šios srities specialistai dirbtų kiekvienoje kaimo ambulatorijoje. Bet dabar jau ir kardiologus, endokrinologus, kitus labai žmonėms reikalingus gydytojus planuojama įkurdinti tik didžiųjų miestų ligoninėse, regionų centruose. Kaip pas juos patekti, niekas nepasako – SAM klerkai lyg papūgos atkartoja Europos Komisijos nurodymus mažinti lovų skaičių ligoninėse, nes Lietuvoje esą gydoma per daug žmonių. Tad žmonės gydosi patys, melsdami Dievo, kad kur nors atsiradęs „guziukas“ stebuklingai išnyktų, o pas gydytojus eina tik tuomet, kai prispaudžia nebepakeliami skausmai. Koronaviruso pandemija, lyg ir turėjusi atkreipti dėmesį į žmonių sveikatą, tik dar labiau nutolino mus nuo medicinos, todėl dabar gyvename taip, lyg būtume grįžę į akmens amžių.

Daiva Bartkienė

2021-09-12

Kauno klinikos