Ashburn +6,8 °C Dangus giedras
Penktadienis, 29 Kov 2024
Ashburn +6,8 °C Dangus giedras
Penktadienis, 29 Kov 2024

Rasa Stoškuvienė: „Svarbiausia atvesti prie šaltinio, stiklinę paduoti nebus sunku“

2016/11/25

Grupės „Kitava“ įkūrėja ir siela Rasa Stoškuvienė vertina likimo dovaną būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Tai jai leido tapti tuo, kuo yra: žmona, dviejų vaikų mama, muzikante, pedagoge, įvairiausių projektų iniciatore, socialinių mokslų daktare. „Šeimininkė“ kalbina taip pat reikiamu laiku – grupei minint 15-ąjį gimtadienį. 

„Nemeluosi sau – lydės sėkmė“ Kalbamės Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete, čia yra Jūsų grupės studija, kurioje pastaruoju metu renkatės kasdien. Kodėl su šiuo fakultetu tokie neatsiejami? Po Socialinių mokslų fakulteto vėliava esame trylika metų. Į grupę „Kitava“ susibūrę studenčiokai studijavome muzikos pedagogiką. Pradžių pradžioje grojome koridoriuje, bet vieną dieną tuometis šio fakulteto dekanas Teodoras Tamošiūnas pasiūlė mums patalpas ir ištiesė pagalbos ranką. Iki šiol jam dėkingi, kad mumis patikėjo, padėjo įsibėgėti ir sėkmingai startuoti. Menui reikia mecenato. Tuo metu buvome iš pogrindžio išlindę studentai, bandantys kurti kažką naujo. Visus penkiolika metų likome ištikimi puoselėjamai idėjai – skleisti lietuviškumą, tikrąsias vertybes. Lietuviškumas, gink Dieve, negali kvepėti naftalinu, tada kirsime šaką, ant kurios patys sėdime. Labai dažnai jaunimui priekaištaujama, kad nemėgsta, nevertina, nesupranta senųjų papročių, dainų. Taip, šių dienų jauniems žmonėms tai nepatinka ir yra nepatrauklu, nes jie nesuvokia, kas vyko prieš du ar tris šimtus metų. Suprasti, kas anuomet buvo savastimi, apie ką dainavo promočiutės, neįmanoma. Visa logika svetima, nes jie nei matę, nei regėję, kaip arė, akėjo ir sėjo. Jaunimas dorai net traktoriaus nėra matę, ką jau kalbėti apie ašaras per mergvakarius. Per juos juk turi būti tūsas! Negali sakyti, kad Šekspyras yra gražus, nepaaiškinęs, kuo jis buvo žavus, kodėl XXI amžiaus žmogui yra įdomus. Svarbiausia atvesti prie šaltinio, stiklinę paduoti tikrai nebus sunku. Norėdami eiti į plačiąją visuomenę ir populiarinti amžinąsias vertybes, turėjome viską pateikti patraukliai, lanksčiai, įdomiai. Taip išsirutuliojo modernizuotas folkloras. Per visą grupės gyvavimą mes nė karto „nenusidėjome“ – likome ištikimi savo muzikinei nuostatai.

Gerbėjų stoka negalite skųstis, nors Jūsų atliekama muzika neformatinė, turinti specifinį skambesį, kodą. Kur populiarumo sėkmė? Mūsų klausytojų amžius svyruoja nuo 8 iki 80 metų. Labai džiaugiamės turėdami savo muzikos gerbėjus, jie geriausias matas, tiksliausias darbo įvertinimas. Jau penkiolika metų esame profesionalioje scenoje, sulaukiame kvietimų koncertuoti, žinome, kad esame reikalingi. Populiarumą visų pirma lemia tikėjimas tuo, ką darai. Visai nesvarbu – būsi siuvėjas, pardavėjas ar verslininkas, jei savo darbą atliksi nuoširdžiai ir dar tikėdamas, nemeluodamas sau, manau, visuomet lydės sėkmė. „Kitavos“ sėkmė turi išliekamąją vertę. Kurį laiką galvojome, kad penkiolika gyvavimo metų nėra daug, tačiau aplinkiniai kartojo: kolektyvui nemažai. Patikėjome. Vadinasi, turime pakankamai pakantumo vienas kitam, patirties, polėkio. Savo gerų bičiulių paprašėme mus įspėti, kada ant scenos atrodysime nekaip (šypsosi). Labai norisi būti tais atlikėjais, kurie laiku atėjo ir laiku nuėjo nuo scenos. Beje, pabaigos nebijome. Manau, kad ir vėl rasime, ką veikti. Galbūt grįšime prie tikro, autentiško folkloro. Sukursime grupės narių šeimyninį ansambliuką ir keliausime po pasaulį, iš vieno festivalio į kitą. Būsime labai šaunūs pensininkai. Šoksime, dainuosime ir keliausime. Išvyka į festivalį Jordanijoje prieš kelerius metus buvo lyg mažytė mūsų ateities repeticija. Iš širdies vieni su kitais padainavome, pabuvome smagioje folklorinėje tarptautinėje šventėje. „Kitavos“ nariai maloniai bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir šeimomis. Daugumos atžalos muzikuoja, todėl svajonė laiką leisti šeimyniškame ansamblyje reali ir nebus sunkiai pasiekiama.

„Nuolat keičiasi klausytojų įnoriai“ Panašu, kad muzika į Jūsų gyvenimą atėjo vaikystėje ir lydės visą gyvenimą. Taip, su muzika gyvenu jau seniai, nors maža tikrai nesvajojau būti muzikante. Šviesios atminties tėvelis buvo muzikantas, senelis – geriausias valsčiaus smuikininkas. Mamos pusėje taip pat visi buvo dainingi, grojo armonika. Gerai prisimenu, antrame kurse dėstytojas ėmė pasakoti, kas yra liaudies dainos, regionų atlikimo maniera, žemaičių tradicijos. Sėdžiu ir galvoju: juk visa tai man žinoma, tokioje aplinkoje užaugau. Būdama vaikas viską mačiau, tik nesupratau, kodėl tetos ir dėdės kaip bepročiai taip garsiai dainuoja: vienas pradeda šaukti, o kiti jam iš paskos. Gerokai vėliau sužinojau, kad tai autentiškas, tik žemaičiams būdingas atlikimo būdas – turavojimas. Paaugusią tėvai nuvedė į Šilalės muzikos mokyklą. Visus penkerius metus joje vargau. Nemėgau akordeono, nors mokytoją turėjau puikią, nuoširdžią. Buvau mažutė, smulkutė, o instrumentas didelis, sunkus ir dar jį reikėjo tampyti. Savo kūrinius mokiausi atlikti pianinu, paskui iš klausos grodavau akordeonu. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į tuometį pedagoginį institutą, o baigiau jau Šiaulių universitetą. Čia prasidėjo „Kitavos“ era.

Ar būna minčių, kad muzikos jau užtenka, visko persisotinta ir galbūt pats laikas sukti kitu keliu?.. Ši įkyri mintis dažnokai pakirba, bet tikrai ne dėl to, kad nepatinka tai, ką dabar veikiu. Greičiau suveikia tas natūralus žmogiškasis faktorius – pavargau, noriu kažko naujo, atsibodo ar pan. Muzikos srityje dirbantys žmonės žino, jog jų duona nėra tokia lengva, kaip atrodo scenos tviskesy. Niekada nesumenkinau nei bankininko, nei verslininko, nei pardavėjo, nei šlavėjo, bet tam tikrų specialybių atstovai po darbo grįžta namo, menininkas – niekuomet. Jis nuolat kuria, galvoja apie darbą važiuodamas automobiliu, besimaudydamas, šluodamas, kepdamas. Virsmas šiandienėje kultūroje yra labai greitas. Klausytojų įnoriai, stilistikos, skambesiai vis keičiasi – privalai į viską reaguoti ir būti įdomus. „Žemaitiškumo turiu“

Žiūrint į Jus neatrodo, kad keistis ir prisitaikyti sunku. Man patinka eiti koja kojon su laiku. Su malonumu apsivelku apsmukusius marškinėlius, nes jie labai patogūs, reikia – elegantišką suknelę. Dabartinė mada puiki. Patinka klausytis „M-1“, sūnaus naujųjų muzikos stilistikos atradimų, mėgstu „Qween“, su malonumu klausausi Vivaldžio, dukrytės smuiku griežiamo koncerto... Visa muzika savaip nuostabi ir įdomi. Galbūt tai ir padeda būti šviežiam (juokiasi). Esu laiminga, kad galiu puikiai jaustis. Nesivaikau jaunystės ir nebijau savo metų. Man 41-eri ir aš tuo didžiuojuosi. Gal ir norėčiau būti šešiolikos, bet, kai prisimenu, kokia tokių metų buvau, apsiraminu. Sau neatrodžiau tokia patraukli kaip dabar. O kai komplimento iš aplinkinių sulauki, sparnai dar labiau išsiskleidžia.

Daugeliui Jus įsiminti padeda beribis energingumas ir net, sakyčiau, gaivališkumas scenoje. Žemaitiškų bruožų nelabai galima apčiuopti. Tokia jau esu. Nors tvirtinama, kad žemaičiai nešnekūs, kalbėti labai mėgstu. Dievulis man, ko gero, davė kelių gyvenimų žodžių limitą. Reikėtų šeimos medį paanalizuoti. Vienas giminaitis juokavo, kad kažkas giminėje link slavų buvo nulėkęs. Lyg ir ne. Šaknys lietuviškos. Manyje žaidžia genetika. Žemaitiškumo turiu – kartais užsispiriu, prireikus būnu mandagiai įžūli. Puikiai šneku tarmiškai. Pas mamą Kvėdarnoje rokuojamasi žemaitiškai, kad net ausys linksta. Kai kurie žemaitiški posakiai iš šono pobjauriai skamba, bet tai kalba nuo dūšios. Smarki buvau nuo pat mažumės. Bet nebuvau piktybinė, vaikystėje dauguma išdaigų išeidavo tarsi netyčiomis. Paauglystėje ieškojau veiklos ir rasdavau tiek, kad pritrūkdavau paros. Taip visą gyvenimą. Gal aplinka man padėdavo įgyvendinti sumanymus, o gal aš pati traukiau žmones, su kuriais man pakeliui. Esu laiminga, nes visuomet atsiduriu ten, kur reikia. Taip pat sutikau daug gerų žmonių, draugų, bičiulių, apie kokius visuomet svajojau. Turbūt reikia labai geisti to, ko nori, tada ir gausi. Tą aš ir darau. Kai svajoji ir, svarbiausia, būni sąžiningas sau, tavo norai pildosi. Ne veltui sako – svajok atsargiai.

Kartais būna iškrovų dienų, gera nuotaika prapuola? Normalu, kitaip išsisemtum po metų. Kartą per mėnesį norisi sėdėti, žiūrėti pro langą, nieko neveikti, neiti į svečius ir su niekuo nekalbėti. Ne, ne, tai ne depresija, o mėgavimasis nieko neveikimu. Kai reikia, galiu dirbti daug, kaip koks arklys, ir tingėti lyg Sidas iš „Ledynmečio“. Dirbantieji kabinetuose per atostogas puola į minią, o mudu su vyru – ten, kur žmonių nėra. Labai gera pasėdėti savo sodelyje, pasikuisti po nedidelį ūkelį. Dėkingi likimui už viską, ką turime.

„Gyvenime įdomu tai, kas nelengva“ Nuosavame name tenka rankas į žemę sukišti. Tokie darbai Jums nesvetimi? Gimiau ir augau nedideliame miestelyje. Nors tėvai turėjo darbus, visą gyvenimą neišsižadėjo ūkio. Karvamilžis, liuobimasis tvarte man pažįstamas, kaip ir daržų ravėjimas ar šienavimas. Esu tradicinis lietuvio pavyzdys – iš kaimo išėjau į mokslus. Bet kaimo visai nesigėdiju. Jis man davė daug kantrybės, pakantumo, darbštumo ir užsispyrimo. Ne visada gyvenimo patogumas skatina kurti ir judėti. Gal atvirkščiai. Gyvenime įdomu tai, kas nelengva, susidūrus su sunkumais, norisi siekti ir eiti vis tolyn.

2010-aisiais apgynėte daktaro disertaciją. Lietuvoje nedaug dainuojančių mokslų daktarių. Įprasta, kad vaiką, kuris daugiau geba, iš prigimties trokšta žinių, tampo po visus būrelius, konkursus, viktorinas. Jis eina ir visur suspėja, nes nuolat girdi, kad jis tai gali. Aš iš tų vaikų. Po magistrantūros studijų profesorius Eduardas Balčytis mane įtikino stoti į doktorantūrą. Mokslus su pertraukomis krimtau aštuonerius metus: per tą laiką pagimdžiau du vaikus, dirbau gimnazijoje ir universitete, vadovavau dviem folkloriniams kolektyvams, koncertavau su „Kitava“. Buvo ir sunku, ir lengva, nes per tuos metus įvyko daug nuostabių dalykų. Kai dabar manęs studentai paklausia, ar studijuoti doktorantūroje, patariu rimtai apgalvoti, ką nori gyvenime veikti. Žmogus gali daug, bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur savo brangų laiką nori investuoti. Tai jau kitas dalykas. Mokslinis darbas, veikla, su kuria susidūriau studijuodama doktorantūroje, – tikra gyvenimiška mokykla. Tačiau supratau, kad šiandien galiu ir noriu kitur save atskleisti, išreikšti. Pensijoje galbūt grįšiu prie mokslinių darbų. Būsiu žavi maža profesorė su akinukais, turėsiu laiko ir noro rašyti straipsnius, recenzijas ir tai man patiks. Tačiau šiandien esu laiminga, kad mano pasirinkimas yra kūryba, muzikavimas su „Kitava“, darbas su kūrybingais gimnazistais. Čia dabar matau daugiau išliekamosios vertės. Labai norisi, kad lietuviai daugiau šypsotųsi. Žinoma, ir man būna sunkių dienų, kiekvieno grupės muzikanto jos taip pat neaplenkia, bet mes stengiamės būti optimistai. Ilgai neliūdime. Jeigu kojas ir rankas turi, visada gali judėti į priekį.

Saulės mieste mes subrendome“ Savo vaikams, dvylikamečiam Tautvydui ir aštuonerių Saulei, esate labiau draugė ar tradicinė mama? Vaikams privalai būti ir draugė, ir tradicinė mama. Labai džiaugiuosi gražiais ir šiltais tarpusavio santykiais. Mano su Kęstučiu vaikai auga tradiciškai: turi savo pareigų, svajonių ir norų. Jie turi svajoti, o mes stengiamės prisidėti prie svajonių išsipildymo. Beje, ir vaikai turi investuoti į jas. Šiais laikais vaikams yra visos sąlygos gyventi velniškai patogiai, tik mes jau pradedame matyti to patogumo minusus. Labai norisi, kad mūsų atžalos gyventų patogiai, bet ir turėtų įsipareigojimų. Kaip pavyks vaikus užauginti, pamatysime po trisdešimties metų. Auklėti vaikus mokomės iš savo šeimų. Gerai suprantame – draudžiamas vaisius visuomet geidžiamesnis, ne veltui yra posakis: „Kuo neleisi, tuo bėgs, kuo riši, tuo labiau tempsis.“ Noriu pasitikėti vaikais. Jie iš pasitikėjimo turėtų išsiugdyti atsakomybę. Vakarais, savaitgaliais stengiamės visi keturi susėsti prie stalo. Vakarieniaudami ar pietaudami pasikalbame, pasidalijame džiugiais ir ne tokiais maloniais įvykiais, naujienomis. Labai norime dažnų nuoširdžių pasibuvimų. Kai tik turime laiko, mėgstame pasivažinėti dviračiais, keliauti, išeiti į kiemą atsigerti arbatos. Šventas dalykas – gimtadieniai. Taip pat Kūčios, Kalėdos, Velykos. Jau seniai išmokome per šventes nedirbti. Švenčiame su šeima, važiuojame pas tėvus.

Kokių dar turite pomėgių? Labai patinka gaminti, bet dažnai sukiotis virtuvėje neturiu laiko. Jei galėčiau... nuolat improvizuočiau. Mano receptai labai kūrybiški. Pasirodo, nuostabų pyragą gali iškepti teturėdamas vieną kiaušinį ir šlakelį aliejaus. Mėgstu gaminti saldumynus, kepti tortus, tik kaskart jie būna skirtingi. Niekuomet nesu numezgusi trijų vienodų servetėlių, taip pat ir iškepusi identiškų tortų. Vakarais mėgstu pasiimti knygą. Virš galvos jų esu prisistačiusi visą eilę. Bėda, vos tik pradedu skaityti, užmiegu. Kai studijavau doktorantūroje, skaitydavau vaikščiodama – kad tik nepasukčiau į miego karalystę. Esu miegapelė. Greitai užmiegu visur. Gali tankai važiuoti, būgnai groti.

Rūpi paklausti apie meilę. Kur sutikote savo žmogų, su kuriuo muzikuojate „Kitavoje“, dirbate gimnazijoje, auginate ir auklėjate vaikus? Kęstučio gimtinė Tauragėje. Abu susitikome studijuodami universitete. Dainuodami chore pamatėme vienas kitą. Šiauliuose viskas prasidėjo. Nors esame ne šiauliečiai, Saulės mieste mes subrendome, įleidome šaknis, jis mus mielai priėmė. Čia, matyt, tam tikru laiku turėjome atvažiuoti ir likti. Dar kartą ačiū likimui, kad esu būtent čia ir su savo mylimais žmonėmis.

Jurga Sajenkienė

Grupės „Kitava“ archyvo nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis
2024/03/29

Valstybės abejingumo girnos traiško pieno ūkius

Pernai Lietuvos pieno ūkis atsidūrė ant prarajos krašto ir bet kurią akimirką gali į ją nugarmėti, nes pieno supirkimo kainos kaip mažėjo, taip ir toliau mažėja. Tokia lemtis gali ištikti ir visą Lietuvos žemės ūkį, jei valstybė jo n...
2024/03/29

Pajamų deklaravimas: į ką atkreipti dėmesį pernai pardavus NT?

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) primena, kad pernai nekilnojamąjį turtą (NT) pardavę gyventojai iki gegužės 2 d. turi įsivertinti, ar dėl šių sandorių jiems neatsirado pareiga pateikti pajamų mokesčio deklaraciją bei sumokėti gyventojų...
2024/03/29

Specialisto akimis: gero skonio midų pagaminti sunkiau nei vyną

Daugelis lietuviškų pasakų baigiasi žodžiais: „Alų midų gėriau, per barzdą varvėjo...“ Deja, priešingai nei anksčiau, midus dabar nėra toks populiarus kaip alus. Galbūt dėl to, kad trūksta žinių ar galimybės paragauti tik...
2024/03/29

Mokslininkai sutelkė dėmesį į gyvūnų elgesį

Rūpestingi šeimininkai netrunka pastebėti pasikeitusį augintinio elgesį. Veterinarijos specialistai ir mokslininkai perspėja, kad nereikėtų to praleisti pro akis, o atlikti naujausi moksliniai tyrimai tik patvirtina, kad socialinis š...
2024/03/29

Nuo balandžio 2 d. VVG kviečiamos kreiptis dėl paramos sumaniesiems kaimams

Nuo balandžio 2 d. iki gegužės 31 d. šalies vietos veiklos grupės (VVG) galės teikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) sumaniųjų kaimų strategijas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano (SP) in...
2024/03/29

Devyni politikai VRK pateikė būtiną rinkėjų parašų skaičių, trims nepavyko

Devyni politikai Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pristatė privalomą rinkėjų parašų skaičių, norint dalyvauti prezidento rinkimuose.
2024/03/28

Įdomūs faktai apie augalų veislių selekcijos procesą

Augalų selekcija – mokslas, reikalaujantis kūrybiškumo, žinių, ir, žinoma, laiko. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslininkams uždavėme keletą klausimų apie augalų selekcijos procesą.
2024/03/28

Pasiūlė įsigyti saulės modulius – gautus pinigus pralošė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose bus pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje marijampolietis kaltinamas dėl apgaule įgyto didelės vertės svetimo turto.
2024/03/28

Pajamos mažėjo, tačiau VMU išlaiko optimizmą

Nepaisant Lietuvos ekonomikos lėtėjimo, pramonės traukimosi, VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU) sugebėjo pasiekti prognozes viršijusius veiklos rezultatus. Neaudituotais duomenimis, pajamos už 2023 m. siekia 288,6 mln. Eur, grynasis ...