Reikia ieškoti bendrų sąlyčio taškų

Nors kaimo bendruomenė po rinkimų į Seimą tikėjosi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų didesnio supratingumo, gyvenimas rodo, kad žemdirbių problemų krepšelis vis pilnėja. Problemas dažnai kelia ne tik su Europos Sąjunga susiję reikalavimai, EP direktyvos ir kiti ūkininkų dalią kartinantys įvykiai (pavyzdžiui, Rusijos embargas), akivaizdu, kad didžioji dauguma problemų kyla dėl mūsų valdžios ir žemdirbių nesusikalbėjimo, valdžios neįsigilinimo į ūkininkų reikalus priimant sprendimus, galų gale – ūkininkaujančiųjų priešinimo vienų su kitais: juridinius asmenis su fiziniais, smulkiuosius su stambiaisiais, dirbančius geresnėse žemėse su dirbančiais prastesnėse, žemdirbius su aplinkosauga ir t. t. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinio direktoriaus Jono Sviderskio įsitikinimu, žemę arti, javus pjauti, auginti gyvulius, statyti namus, tiesti kelius, dirbti, ilsėtis ar sirgti, auklėti vaikus ir oriai praleisti senatvę vienodai turi visi: ūkininkai, dirbantieji ar žemės ūkio bendrovių darbuotojai. Todėl ir sąlygos, darbdavio įsipareigojimai darbuotojams, prievolės valstybei, kaip ir valstybės žemdirbiams, turi būti vienodos. Apie tai ir buvo kalbėta Seimo Pirmininko iniciatyva surengtame susitikime, kurį LŽŪBA vadovas įvertino kaip pavyzdį kitiems valdžios atstovams: išklausyti problemas iš pirmų lūpų, pabandyti jas suprasti ir tik po to ieškoti sprendimų ir juos priimti. Žemdirbių situaciją dėl mokesčių po susitikimo su LŽŪBA vadovu „Ūkininko patarėjui“ pakomentavo Seimo Pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS:

„Žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai labai prisideda prie regionų vystymosi, todėl reikia galvoti apie jų sąlygų gerinimą. Susitikimo metu aptarėme tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims svarbius klausimus, kalbėjome, kaip skatinti jų plėtrą regionuose. Mano manymu, Vyriausybė galėtų suvienodinti žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų ūkių apmokestinimą, kad sąlygos visiems būtų vienodai geros. Dabar yra tokios dvi skirtingos formos ir jos skirtingai apmokestinamos – žemės ūkio bendrovės moka mokesčius kaip eilinis juridinis asmuo ir ūkininkams sako, kad jie dirbo lengvesnėmis sąlygomis. Manau, kad Vyriausybės tikslas galėtų būti suvienodinti visas sąlygas, kad visiems jos būtų vienodai geros. Ūkininkų ūkiai, skirtingai nei žemės ūkio bendrovės, iš pelno mokesčio negali išskaičiuoti išlaidų, tarkime, kelio remontui. Tad ir ieškokime bendrų sąlyčio taškų – gal tai gali būti vienoda sistema: vienodos nuolaidos, vienodos ir prievolės visiems. Kai kurių ūkininkų ūkiai dydžiu net lenkia žemės ūkio bendroves. Kartais bendrovė yra 400–600 hektarų, o ūkininko ūkis – 1,2–3 tūkst. hektarų. Taigi nebereikėtų ieškoti skirtumo tarp ploto ar didumo, tiesiog yra skirtingos valdymo formos, o ne turinys. Valstybė, skatindama žemės ūkių plėtrą ir darbo vietas juose, gerokai prisidėtų prie regionų plėtros, sustabdytų emigraciją ir kaimų tuštėjimą.“

Parengė „ŪP“ korespondentė Elena RINKEVIČIENĖ