Rūpestis bitėmis – ne tik bičiulių darbas

Pavasaris jau dūzgia bitėmis – žydi šalpusniai, lazdynai, netrukus medumi pakvips blindės. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doc. dr. Algirdas Amšiejus tvirtina, jog bičių šeimai per sezoną reikia maždaug 70 kg maisto, bet juk bitininkas irgi nori savo dalies. Bičiulis prisimena savo mokytoją prof. Justiną Straigį (1935–2004), teigusį, jog net iš rugių hektaro bitės parneša 60 kg nektaro, nes javų lauke žydėjo rugiagėlės, triskiautės našlaitės. Pažangūs bitininkai pavasarį bites veža į miško proskynas ar pamiškes, paskui – į sodus, vasarą – į grikius, rudeniop – į viržynus. Pasak dr. A. Amšiejaus, pavasarį svarbu nustatyti, ar bitėms netrūksta maisto.

Balandžio darbai

Balandžio mėnesį bitės, augindamos perus, sunaudoja daug daugiau maisto negu žiemos mėnesiais. Tyrimais nustatyta, kad jei šeima badauja, stokoja maisto, joje vyksta pakitimai, po kurių, net ir prasidėjus medunešiui, šeima neprineša nektaro.

Balandžio mėnesį orams sušilus iki 15 °C, reikia nuodugniai apžiūrėti bičių šeimas. Pirmiausia patikrinama, kiek liko maisto atsargų. Jų turėtų būti ne mažiau 6–8 kg. Jei mažiau, būtina papildyti. Dalis bičių šeimų per žiemą sunaudoja nedaug maisto, todėl pavasarinio patikrinimo metu prie perų iš abiejų pusių galima rasti po 3–4 korius, pilnus medaus. Tokia šeima vystysis prastai, nes pilni medaus koriai atšaldo lizdą. Reikėtų palikti po porą korių iš abiejų lizdo pusių, o atliekamus – atiduoti toms bičių šeimoms, kurioms trūksta maisto.

Pasitaiko, kad kai kurie bitininkai per pavasarinį patikrinimą koriuose medų atakiuoja. To daryti jokiu būdu negalima, nes bičių šeimos būna dar silpnos, esant vėsiems orams, korių nesutvarko, prarūgęs medus ima varvėti ant avilio dugno. Kartais norėdami bitėms padėti, pridarome daugiau bėdos. Šis darbas atliekamas pagal fenologinį kalendorių, ne anksčiau, kai pražysta klevai. Jei maistas koriuose susikristalizavęs, nors jo ir daug, bitės badauja. Tokį maistą atakiavus, reikėtų supurkšti šiltu vandeniu.

Patikrinimo metu nustatomas perų kiekis ir motinėlės dėslumas. Jei perai išmėtyti, jų nedaug, tarp bitinių perų randama išmėtytų traninių perų, tai liudija, jog motinėlė jau sena. Tokia šeima užfiksuojama užrašuose, o gegužės mėnesio pabaigoje ar birželio pradžioje senąją motinėlę reikėtų pakeisti nauja. Pakeisti motinėles reikia ir tose šeimose, kurios pavasarį sirgo nozematoze ar kalkiniais perais.

Pagydyti, pamaitinti

Balandį reikia išvalyti šeimų lizdus, šiukšles sudeginti. Jei bityne yra mirusių bičių šeimų, avilių lakas būtina uždaryti, korius išimti, avilius gerai išvalyti ir dezinfekuoti.

Jeigu randama viduriuojančių bičių šeimų, į sirupą (1:1) vienam litrui įdedame sutrintą česnako galvutę. Bitės perkeliamos į švarius ir išdezinfekuotus avilius, apviduriuoti koriai išimami ir pakeičiami švariais. Lizdai gerai apšiltinami.

Nozematoze sergančias bites galima gydyti į sirupą įdedant karčiojo pipiro. Šis gydomasis sirupas ruošiamas taip: 50–60 g karčiojo pipiro užpilti 1 l verdančio vandens ir laikyti termose vieną parą. Tada imti po vieną šaukštą ištraukos vienam litrui sirupo. Bitėms duodame po 200 g sirupo 2–3 kartus kas 7 dienas.

Pavasarinės apžiūros metu dažnai randama silpnų, traninių ar su žuvusiomis motinomis bičių šeimų. Tokių šeimų nereikia stiprinti perais iš stiprių bičių šeimų, nes naudos iš jų vis tiek nebus. Jei nusilpusi šeima ir išgyvens, geros bičių motinėlės neišaugins, todėl nebus ir medaus.

Rekomenduojama silpnas šeimas sujungti po 2–3. Jungiant šeimas, reikėtų laikytis taisyklės: pernešti bites su koriais prie šeimos, kurioje yra motinėlė. Sujungus, gerai apšiltinti ir pamaitinti.

Balandžio mėnesį visus darbus bityne reikia atlikti itin greitai, kad neatšaldytume lizdų. Taip pat nepamirškime patikrinti šeimų erkėtumo, prireikus, galima pradėti jas gydyti ekologiškais vaistais. Duomenis apie bičių šeimas pasižymėkime užrašuose.

Sušilus orams, kai žydi blindės, bitės ima balinti korius. Tai reiškia, jog jos jau atsineša nektaro ir pradėjo gaminti vašką. Šiuo metu jau galima plėsti lizdus, įdėti 1–2 dirbtinus korius (juos reikia sudėti prie korių su perais). Nepatartina jų dėti į lizdo vidų tarp perų, nes balandžio mėnesį smarkiai atšalus orams, lizdas tarsi padalijamas pusiau ir dar labiau atšaldomas. Šiuo metu bitėms labai reikalinga šiluma. Bičių lizdus plėsti reikia labai atsargiai. Per daug išplėtus, esant šaltiems orams, jos vystosi lėtai, todėl geriau lizdus plėsti pamažu, negu vienu kartu pridedant daug korių.

Antroje balandžio pusėje miršta žiemojusios bitės ir išauga pirmoji jaunų bičių karta. Daugelyje šeimų šis procesas vyksta nepastebimai, o kai kuriose šeimose bičių kartų kaita labai ryški. Pasitaiko atvejų, kad kai kuriems bitininkams net kyla įtarimų, jog kažkas išnuodijo bites. Taip atsitinka, nes jaunų bičių karta, palyginti su mirusiomis žiemojusiomis bitėmis, būna negausi. Taigi, kuo ilgiau (iki 2 savaičių) išgyvena žiemojusios bitės, tuo lengviau bičių šeima pergyvena šį kritinį periodą.

Svarbu, kad bitėms girdyklose niekada nepritrūktų vandens. Mėnesio pabaigoje galima pasėti medingųjų augalų: facelijų, barkūnų, ožiarūčių, esparcetų ir kt.

Talka ūkininkams

„Bitės savo priedermę gamtai atlieka apdulkindamos augalus, – sako dr. A. Amšiejus, – tačiau Lietuvos ūkininkai šio darbo reikšmės dar nesupranta.“ Pasak bitininkystės korifėjaus, Kanadoje už rapsų apdulkinimą egzistuoja tokia sistema: bitininkams ūkininkai moka po 180 Kanados dolerių už kiekvieną į lauką atvežtą bičių šeimą, bet prieš tai patikrina. Atvažiuoja komisija, kurioje yra bitininkas ir apie bites nusimanantis žmogus, ir žiūri: jei šeima iš rapsų prinešė 30 kg ir daugiau medaus, sumoka. Jeigu ne, nemoka. Pereina, patikrina visus avilius. Taip apsidraudžia, kad į rapsų laukus bitininkai neatvežtų silpnų bičių šeimų. Jei bitės silpnos, tai kokios jos apdulkintojos? Bitėms apdulkinus rapsus, šie peržydi dviem savaitėmis anksčiau, vadinasi, ir sėklos subręsta anksčiau, be to, dar ir vienu metu. Kai trūksta bičių, iš vienų rapsų ankštarų jau byra sėklos, o kitos dar žydi. Nuėmus derlių, tokiu atveju ir sėti nereikia: pusė sėklų išbyrėjo, laukas žalias.

Kitas pavyzdys: geresnio augalo gyvulininkystės ūkyje kaip liucerna nėra. Per vasarą šią žolę galima šienauti 4 kartus. Bet sėklos labai brangios, reikia daug pieno parduoti, kad jos atsipirktų. O kodėl neužsiauginame sėklų? Todėl, kad nepasitelkiame bičių. „Ūkininkai nesupranta, kiek jie praranda“, – tvirtina dr. A. Amšiejus. Pasak bičiulio, augalų apdulkinimas – kol kas mažiausiai ūkininkų su bitininkais aptariamas klausimas, nors turėtų būti atvirkščiai. Juk namines bites galima išmokyti skristi į konkretų lauką: paruošti arbatos iš jame augančių augalų žiedų ir pavaišinti. Ūkininkai su bitininkais galėtų tiek daug kartu nuveikti. O kol to nėra, pramoniniuose soduose šalia Panevėžio, Pasvalio kasmet baisiai nuodijamos bitės. Tenykščiai sodininkai, stokojantys žinių, obelis prieš žydėjimą ar jo metu purškia sisteminiais insekticidais, veikiančiais 5–6 dienas, net grambuolių lervas žemėje sunaikinančiais, ir nepasivargina aplinkiniams bitininkams pranešti. Bitės parsineša mirtinų nuodų namo, pamaitina perus, ir visai šeimai galas. Tokie sodininkai teisinasi, kad nemoka ekologiškai užauginti gražių vaisių. Esą be pesticidų obuoliai išauga kreivi, netaisyklingų formų, tinkami tik sultims. Pasak dr. A. Amšiejaus, visa tai – dėl nepilno, nekokybiško žiedų apdulkinimo. Gražaus obuolio be bičių neužauginsi. Jei negali atsakyti, kiek bičių šeimų parūpinai vienam sodo hektarui, apie gražius vaisius nė nesvajok.

Prof. J. Straigis dar 1994 m. parengė rekomendaciją, kiek bičių šeimų reikia vienam hektarui augalų apdulkinti. Pavyzdžiui, pupoms, lauko agurkams reikia vienos bičių šeimos, obelims – dviejų, dobilų, grikių hektarui – irgi dviejų, agrastams, serbentams, slyvoms, kriaušėms, avietėms, rapsams, esparcetams – trijų, baltažiedžiams barkūnams – penkių, vyšnioms – šešių, mėlynžiedėms liucernoms – dešimties.

Medingiausi yra šie vietiniai sumedėję augalai: žydintys anksti pavasarį – blindė (150 kg/ha nektaro), baltasis gluosnis (120 kg/ha), kiti gluosniai (30–80 kg/ha), paprastasis klevas (150–200 kg/ha), žydintys pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje – paprastasis šaltekšnis (50–150 kg/ha), paprastasis šermukšnis (25–40 kg/ha). Vidurvasario medunešis vadinamas pagrindiniu. Jis sutampa su intensyviausiu dominuojančių medingųjų augalų žydėjimu, todėl jo laikas ir trukmė skirtingi. Deja, jis trunka neilgai, paprastai savaitę ir trumpiau. Pagrindiniam vidurvasario medunešiui reikšmingiausios mažalapės liepos ir paprastosios avietės. Šias vietines rūšis gali papildyti arba pakeisti kitos introdukuotosios liepų rūšys, krūminė amorfa, dvispalvė dobilūnė, baltažiedė robinija ir šermukšnialapė lanksvūnė.

Ankstyvajam pavasariniam medunešiui reikšmingiausios blindės, gluosniai, paprastasis klevas. Juos papildo arba pakeičia introducentai – dyglialapė mahonija, geltonžiedė sedula ir dygliuotasis šaltalankis. Vasaros pabaigos ir rudens medunešiui pratęsti, jei nėra viržynų, ypač reikšminga baltauogė meškytė. Gegužės pabaigoje ir ypač birželio mėn. bites ištinkančio badmečio galima išvengti vietinės augalijos ganyklose auginant svetimžemius krūmus: raugerškius, kaulenius, siauralapį žilakrūmį.

Redakcijos nuotraukos