Sėkmės formulė – „moteriškas“ pieno ūkis (nuotraukų galerija)

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

„Verslas – ne grožio salonas, – kalba pieno ūkio Šutų kaime (Švenčionių r.) šeimininkė Jolita Gabrinovičiūtė, – prisiriši prie gimtinės, tėvų puoselėtų tradicijų, ir jau negali sau ištarti žodžio „pavargau“. Aš tikiu pieno ūkio ateitimi, ateis metas, kai žemdirbys nebijos investuoti ir miegos ramiai.“ Šiandien jos vadovaujamame ūkyje yra beveik keturi šimtai galvijų, iš jų 180 melžiamų karvių, iš fermos pieno bloko kasdien išvežama parduoti po 3 t atvėsinto pieno, už kurį gaunama suma padengia gamybos kaštus ir net sukuria galimybes tolesnėms investicijoms. Pasak J. Gabrinovičiūtės, puikią ūkio pieno žaliavos kokybę užtikrina rūpinimasis galvijų sveikatingumu, subalansuoti ir visaverčiai pašarai, kruopšti veislininkystės stebėsena, galvijų porų paranka. Tuoj sukaks metai, kai dažnas kaimietis ar atokiau keliu važiuojantis prašalaitis naktį stabteli pasižiūrėti į paslaptingą raudoną šviesą skleidžiančią fermą. Dieną ji akį traukia šiuolaikišku dizainu, atviromis sienomis ir vietovės peizaže ryškiai išsiskiriančiu geltonu stogu. Tai pirmas sėkmingas švenčioniškių ūkininkų projektas, įgyvendintas už nuosavas ir ES paramos lėšas.

Netikėta verslo pradžia Universitetinį tarptautinio verslo vadybos išsilavinimą ir šios srities magistro laipsnį turinti, keturiomis užsienio kalbomis laisvai bendraujanti J. Gabrinovičiūtė, pabaigusi vieną tarptautinį projektą, prieš beveik dešimtmetį grįžo iš Prancūzijos. Vilniaus oro uoste ją pasitiko brolis Vienantas. Kelionėje iki namų jis išdėstė tėvų 1991 m. pradėto ir dėl rinkos svyravimų bei vietos valdininkų kliaučių nuostolių sklidino pieno ūkio rūpesčius. Valstybė dar neturėjo šalies pienininkystės strategijos, tad Jolita pradėjo nuo šeimos ūkio vizijos ir misijos, ekonominių skaičiavimų, investicijų ir jų grąžos balanso. Nesėkmę patyrė jos bandymas dalyvauti ambicingojo pienininkų kooperatyvo veikloje. „Negalima emocijomis grįsti verslo, anksčiau ar vėliau nepamatuotoms viltims lemta žlugti“, – šiandien kalba J. Gabrinovičiūtė, palikusi kooperatyvą, su dideliu vargu atgavusi įmokėtas lėšas. „Pieno ūkis tarsi užprogramuotas rinkos svyravimams, – teigia ūkininkė, – ypač sunkus verslui buvo perėjimas nuo lito prie euro.“ Pasak V. Gabrinovičiaus, turimos dirvos ir ganyklos priskirtinos nederlingų žemių kategorijai, vienur – smėlynai, kitur – durpynai, šiemet sąlygos ruošti pašarus buvo ypač prastos. Lietus nuplukdė iš laukų trąšas, iš žolės išplovė visas naudingas mineralines medžiagas, paliko balastą, kukurūzams pritrūko šilumos. Karvių racionui į žaliąjį pašarą reikia papildų, priedų. Nors pastarųjų pasirinkimas šalyje, atrodytų, labai platus, tačiau kaina verčia ūkininką ieškoti alternatyvių prekybos šaltinių.

Atsisakė tarpininkų „Pašarų priedus, mineralus, galvijų gydymo ir higienos produktus perku tiesiogiai iš gamintojų“, – prisipažįsta J. Gabrinovičiūtė. Panašiu principu buvo veikiama ir įgyvendinant ūkio modernizavimo projektą, statant naują fermą. Melžimo, pieno šaldymo, šilumos rekuperavimo ir kitą verslui reikalingą įrangą tiekė garsi Vokietijos kompanija. Sprendimus taip pat rekomendavo Vakarų Europos specialistai. Pavyzdžiui, tandemo tipo 16 vietų melžimo aikštelės grindys ir sienos išklotos vientisa nerūdijančiojo plieno danga. Ji saugi galvijams, žmogui patogi prižiūrėti, be to, ilgaamžė. Pieno šaldytuvas sumontuotas dviejose siena perskirtose patalpose. Karvių guoliavietėse – patogūs guminiai kilimėliai, šaltame palaido galvijų laikymo tvarte – pašildomo vandens gertuvės, šepečiai, prie kurių kartais susidaro pasikasyti norinčių piendavių eilutės. Mėšlo šalinimo įranga – tradicinė: skreperis skystąjį mėšlą sustumia į gale fermos esantį požeminį rezervuarą, iš kurio specialus siurblys jį perpumpuoja į lagūnos tipo mėšlidę. Jos talpa – 3 tūkst. kub. m, dugnas išklotas specialia plėvele, atėjus laikui mėšlidės turinys išmaišomas ir išvežamas į laukus. Stebėtina, kad atvira, tinklo tvora aptverta mėšlidė neskleidžia smarvės. „Palaikyti fermoje reikalingą higieną, neutralizuoti kvapus padeda specialūs biologiniai preparatai“, – pastebi ūkio šeimininkė, prisipažindama, kad visuomet renkasi gerą ir brangų produktą ir visuomet išlošia.

Ūkio klimatas Pasak J. Gabrinovičiūtės, gyvenimas pilnas paradoksų, tačiau žmogaus valia juos padaryti privalumais, o ne trūkumais. Pieno ūkį prieš daugelį metų Šutų kaime steigė jos mama, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigusi režisūros studijas. Jai pačiai taip pat teko priimti iššūkį – iš tarptautinio verslo vandenų grįžti į ramų užutėkį. Tačiau būtent netradicinis požiūris į pienininkystę – kaimo socialinio stabilumo garantą – suteikė įkvėpimo veikti, gilintis į ekonomiką ir rinkodarą. Ypač vertingos buvo karvių bandos formavimo patirtys. Dalis holšteinizuotų juodmargių buvo pirktos Šakių rajono ūkiuose, dalis – Pasvalio rajone. „Suvalkietės“ Šutų kaimo fermoje apsigyveno pirmosios ir buvo be ragų. „Aukštaites“ jas priėmė kaip konkurentes prie šėrimo tako, todėl pastarosioms neliko nieko kito kaip panaudoti įspūdingai atrodančius ragus. „Mikroklimatas“ fermoje pasitaisė, produktyvumas susilygino. „Neforsuojame produktyvumo, paisome galvijų sveikatos ir gerovės, – kalba J. Gabrinovičiūtė, – atsargiai elgiamės su genetika, šėrimą deriname su pieno sudėties reikalavimais, nes nuo to priklauso ūkio pajamos.“ Pasak ūkio šeimininkės, visos pieninės bandos karvės turi vardus, atsiliepia jais šaukiamos, pageidauja žmogaus dėmesio. Antrą dešimtmetį skaičiuojanti karvė Čigonė bandoje turi dukrą ir anūkę. „Aukštaitės“ Kleopatra, Lambada ir kitos nesiskiria su savo ragais, tačiau taikiai sugyvena su kitomis. Stebina ir piendavių „moteriškas“ dėmesys išvaizdai: nė vienoje šalies fermoje nepamatysi tokios kailių įvairovės. Juodos ir juod­margės, žalos ir žalmargės, pilkasermėgės ir šėmos. Prakaulios, bet gero, tikrai „pieninio“ eksterjero. Ūkio plėtra paremta senąja motinine banda. Anot J. Gabrinovičiūtės, pasitaikydavo metų, kai iš dešimties atsivestų veršelių devynios būdavo telyčaitės. Šiemet šalia pagrindinės fermos išsirikiavo originalūs nameliai būsimajai bandos pamainai. Juose veršeliai smagūs, gražaus blizgančio plauko, o tai liudija gerą kilmę ir stiprią sveikatą.

Autoriaus nuotraukos

„Karvė – labai jaukus gyvūnas, reikalauja iš žmogaus nuolatinio dėmesio“, – sako ūkio šeimininkė Jolita Gabrinovičiūtė. Ūkio šeimininkė Jolita Gabrinovičiūtė kalbina raguotą, bet taikaus būdo „aukštaitę“ Kleopatrą. Romas Nagielo ūkyje dirba jau septintus metus. Vienantas Gabrinovičius sesers ūkyje rūpinasi pašarų ruoša ir dalijimu. Prie šėrimo tako visoms ūkio piendavėms vietos užtenka. Lagūnos tipo mėšlidė neskleidžia nemalonaus kvapo, nes tuo dar fermoje pasirūpino gerosios bakterijos. Tokiuose nameliuose gyvena pieno ūkio bandos pamaina.