Tarp lauko ir stalo – praraja

Prieš metus Europos Komisija (EK) visuomenei pompastiškai pristatė strategiją „Nuo lauko iki stalo“. 30 didžiausių Europos Sąjungos (ES) maisto sektoriaus ir žemdirbių organizacijų šiomis dienomis bendroje deklaracijoje pareiškė, kad yra nusivylusios šios strategijos įgyvendinimu, jos priemonėmis ir finansavimu. Pasak ES žemdirbių, nėra dėl ko švęsti šios strategijos pirmosios sukakties. Žemės ūkio sektorius nemato aiškių perspektyvų plėtojant šį kursą. Kol kas ES mastu nėra padaryta jokios strategijos įgyvendinimo pasekmių analizės. Strategiją ir jos perspektyvas vertina Raimundas JUKNEVIČIUS, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas:

„Strategijos pavadinimas „Nuo lauko iki stalo“ mažiau įsigilinusiajam į jos esmę sukelia labai gerų lūkesčių, tarsi reikštų, kad maisto tiekimo grandinė turėtų sutrumpėti, maisto kokybė gerėti, taip pat tobulėti maisto tiekimo proceso atsekamumas. Bet pačioje strategijoje apie tai vos užsimenama. Maisto tiekimo grandinės trumpinimas – tai tik vienas iš daugelio strategijos tikslų. Iš tikrųjų šis dokumentas apima gerokai daugiau ES politikos krypčių. Viena jų – kad europiečiai turėtų įperkamo, tvariai pagaminto, garantuotos kokybės maisto. Tikslas kilnus, bet kaip to siekiama?

Akivaizdu, kad strategija tiesiogiai susijusi su Žaliuoju kursu, t. y. su klimato kaita, aplinkos apsauga, biologine įvairove. Joje kalbama ir apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą. Taigi, strategijos įtakos laukas maisto gamyboje labai išsiplečia, o, pažvelgus į suformuluotus tikslus, tai ir į labai konkrečius uždavinius. Pavyzdžiui, numatyta 50 proc. sumažinti pesticidų naudojimą ir atitinkamai gyvulininkystėje tiek pat sumažinti medikamentinį gydymą antibiotikais. Kalbama ir apie būtinybę 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą, o maisto medžiagų nuostolius – 50 proc. Be to, dėl bioįvairovės turėtų dešimtadaliu sumažėti plotai, kuriuose gaminama žemės ūkio produkcija. Visi šie tikslai, iškelti prieš metus, jau tada sukėlė visų ES valstybių ūkininkų nerimą: ar šie tikslai yra tarpusavyje suderinami, ar vienas kitam neprieštarauja?

Kita vertus, klausta, ar tiems tikslams pasiekti bus skiriama pakankamai ES dėmesio ir lėšų. Juk kiekviena alternatyva kainuoja. Jei atsisakome trąšų, pesticidų, iškastinio kuro, dirbamos žemės plotų, kas bus jų alternatyva? Jei sumažės derlius, padidės jo savikaina ir atitinkamai kils maisto kainos, nes klasikinis pasiūlos ir paklausos dėsnis lieka: mažėjant pasiūlai, didėja paklausa, didėjant paklausai, auga kainos. Gerai, sakykime, kad kurį laiką vartotojai atsisakys už maistą mokėti daugiau. Rinka padarys savo. Gamyba mažės. Bet koks verslas, negaudamas pelno, nutrauks veiklą. Tai aktualu ir žemės ūkio sektoriui. Jis Lietuvoje traukiasi dabar ir dar sparčiau trauksis ateityje. ES mastu vidutinis ūkininko amžius yra 59, Lietuvoje – 58 metai. Pensinio amžiaus ūkininkų tikrai daug. Ar minėta strategija pakeisime šią tendenciją? Dėl brandaus amžiaus ir dėl naujų gamybos reikalavimų, sunkinamų verslo sąlygų daugybė ūkininkų ryžtųsi priimti sprendimą palikti šį verslą. Ar tikrai to siekiama? Politikai deklaruoja visiškai kitus siekius. Skiria lėšų jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramai, bet jaunimui žemės ūkis nėra prestižas, todėl kaime demografinė padėtis ir toliau blogėja. Bendrojoje žemės ūkio politikoje įvardytas siekis, kad būtų stabdomas spartėjantis žemės ūkio subjektų stambėjimo procesas. Bet į pasitraukusių ūkininkų vietą neatėjus naujų, likę ūkiai plečiasi. Tai nedera su strategijoje keliamais tikslais ir dažnai kyla klausimas, ar patys politikai žino, ko ja siekiama. Visi tikslai keliami vienu metu ir vienas kitą paneigia!

ES valstybių žemės ūkio subjektai nuolat klausia EK, koks bus minėtos strategijos poveikis. Komisija negali atsakyti, nes poveikis nėra įvertintas. EK vicepirmininkas Frans’as Timmermans’as netrukus po strategijos pristatymo pažadėjo, kad bus atliktas strategijos įgyvendinimo pasekmių vertinimas. Tą patį ir mums pažadėjo Lietuvos deleguotas eurokomisaras Virginijus Sinkevičius dar 2020 m. gruodį susitikime su Lietuvos žemdirbiais, esą nebus priimami jokie dokumentai, kol nebus išanalizuotas priemonių poveikis. Bet padėtis kita, tyrimo nesulaukiame, o strategijos įgyvendinimo teisės aktų kūrimo darbai sparčiai stumiami pirmyn.

Labai greitai po to, kai buvo paskelbta ES strategija „Nuo lauko iki stalo“, sulaukėme informacijos iš JAV apie Žemės ūkio departamento užsakymu atliktą tyrimą, kuriame mokslininkų grupė padarė išvadas, kad įgyvendinus strategiją poveikis bus jaučiamas ne tik ES, bet ir pasaulyje. Mokslininkai darė prielaidas, kad į ES importuojančios šalys gamins produktus pagal ES reikalavimus, tokius, kurie būtų taikomi visai ES gaminamai produkcijai. Išvada: ši strategija neišvengiamai mažins galutinio produkto kiekį ir kels maisto kainas. JAV mokslininkai įvertino, kad vienam maistą vartojančiam ES piliečiui per metus jis pabrangs 125 eurais. Galime nepasitikėti JAV mokslininkų atliktomis studijomis, bet kitų neturime, visus metus beviltiškai laukiame EK pažadėtų tyrimų. Nors sakydamas, kad EK jokių tyrimų neatlieka, nebūčiau teisus. Pavyzdžiui, yra atliktas tyrimas, kuriuo nustatyta, kokią įtaką strategija padarys šešioms dešimtims ES pasirašytų prekybos sutarčių. Mat jose yra numatomi ir produkcijos kokybės reikalavimai, tad šiuos reikalavimus tektų griežtinti. Mes, ūkininkai, reikalaujame, kad konkurencija būtų sąžininga ir teisinga, todėl, investuodami į ES reikalavimus atitinkančios produkcijos gamybą, nesutinkame konkuruoti su produkcija, atvežama iš trečiųjų šalių, kuri neatitinka europinių reikalavimų. Bet išsamios ES patvirtintos strategijos poveikio analizės, deja, neturime. Tiesa, dar yra Europos Parlamento Žemės ūkio komiteto užsakytas tyrimas „Žaliasis kursas ir BŽŪP: politikos poveikis ūkininkavimui ir ES gamtos išteklių išsaugojimui“, kurį atliko Prancūzijos mokslininkai iš INEAE ir „AgroParisTech“. Tyrimas parodė, kad poveikis bus stiprus ir neigiamas. Prancūzų mokslininkų išvados yra identiškos toms, kurias padarė JAV mokslininkai. Neseniai pasiekė išvados iš Portugalijos, kurios gautos Nacionalinės augalų apsaugos pramonės asociacijai atlikus tyrimą dėl strategijos poveikio vynuogių, vyno pramonės, alyvuogių aliejaus, kriaušių, kukurūzų, grūdų ir pomidorų pramonės sektoriams. Buvo padaryta išvada, kad strategija Portugalijai kainuos 257 mln. eurų per metus.

Mažėjant trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimui, mažėja derlius, o gyventojų, norinčių valgyti, pasaulyje vis daugiau. Prognozuojama, kad 2050 metais pasaulyje bus 10 mlrd. gyventojų, arba penktadaliu daugiau, nei yra dabar. Nepaisant pasaulio žmonių populiacijos per pastaruosius pusantrų metų smarkiai praretinusio koronaviruso, gimė gerokai daugiau, todėl vien šiemet per 5 mėnesius pasaulio populiacija padidėjo daugiau nei 30 mln. žmonių – dešimteriopai, kiek gyvena Lietuvoje. Sunkiai protu suvokiami skaičiai. Sparčiausiai žmonių skaičius auga ten, kur galimybės pasigaminti daugiau maisto baigia išsekti. Jei tose šalyse kils badas, pabėgėlių problemos Europoje neišspręsime. Žmonės, bėgdami nuo bado, griaus bet kokias užtvaras.

Galėtume kalbėti tik apie siekį, kad ES piliečiai turėtų valgyti geriau ir gyventi sveikoje aplinkoje, tačiau pasaulis yra sutvertas kitaip, nepavyks nuo jo atsiriboti. Jungtinės Tautos, kurioms priklauso ir ES valstybės, yra įsipareigojusios iki 2030 metų badaujančių žmonių problemą pasaulyje įveikti, tačiau matome priešingas tendencijas. Dar 2014 metais Brazilijos Vyriausybė skelbė išsprendusi šią šimtmečiais kankinusią problemą, bet, koronaviruso sukeltai krizei įsismarkavus, į šalį badas grįžo. Brazilija problemą sprendžia lokaliai – kerta Amazonės miškus ir plečia plotą, kuriame bus auginama žemės ūkio produkcija. Tokios pat tendencijos vyrauja ir visame pasaulyje. Šalys, importavusios maisto produktus, matydamos ES veiksmus ir suprasdamos, kad maistas brangs, pradeda plėsti gamybą, niokodamos natūralios gamtos oazes. Tokia politika kenksminga klimato atžvilgiu.

Lietuvoje erdvės žemės ūkiui yra užtektinai, gyvename kaip Dievo ausy. Žemės ūkiui turime įspūdingą plotą, esame apsirūpinę maistu, būdami draugiškesni aplinkai. Visą laiką nuo nepriklausomybės atgavimo miškingumas Lietuvoje didėja, nes žemės ūkio naudmenų plotai mažinami, o dabar planuojama, kad šis rodiklis pasieks daugiau kaip trečdalį teritorijos, 35 proc. Net 8 tūkst. hektarų nusausintų durpžemių, kurie buvo naudojami žemės ūkyje, vėl ketiname paversti pelkėmis, nes taip planuojame išspręsti viso pasaulio klimato bėdas! O kur dar plotai statyboms, infrastruktūros plėtrai... Badas mums dar negresia, tačiau tokia politika turi savo kainą. Jei žemės ūkio naudmenų plotai mažėja, o likusiame plote žemės ūkio gamybai toliau bus keliami papildomi griežti reikalavimai, žemės ūkio produkcijos bus pagaminama mažiau ir valstybės pajamos iš žemės ūkio sumažės. Jau ir dabar kiauliena apsirūpiname tik 53 proc., vaisiais ir uogomis – 32 proc., daržovėmis – 61 proc., bulvėmis – 84 proc., linų pluošto iš viso nebeturime.

Tos stambiausios žemės ūkio ir maisto pramonės ES asociacijos, pasirašiusios deklaraciją, įvardijo, kad atėjo laikas nuo politikavimo, lozungų pereiti prie konkrečių darbų, įvertinant, kas mūsų laukia. Skaičiuoti netektis po aklo strategijų įgyvendinimo būtų nusikalstama politika. Reikia viską pasverti prieš ko nors reikšmingo imantis. Politikai visada stengiasi įtikti rinkėjui, bet rinkėjai, kurie lipa ant statinių ir nuo jų šaukia visuomenės vardu, reikalauja labai daug, patys neprisiima jokios atsakomybės, politikų yra matomiausi, todėl ES strategai regi iškreiptą vaizdą ir neįvertina nuosaikesnių piliečių pageidavimų bei lūkesčių.

Niekas nei ES, nei Lietuvoje nenori sugriauti planetos, kad joje būtų neįmanoma gyventi mūsų vaikams ir anūkams, todėl visi rūpinamės Žeme ir daug esame nuveikę, kad gamyba būtų draugiškesnė aplinkai. Ir toliau investuosime į tvaresnes technologijas, jei neprarasime tikėjimo, kad žemės ūkis yra perspektyvus verslas. Tačiau strategijoje keliami tikslai nėra proporcingi žemdirbių uždirbamam pelnui, todėl, norint jų pasiekti, reikės visuomenės svarios pagalbos. Tikimės visų šalies gyventojų, politikų, sprendimų priėmėjų supratimo ir palaikymo.“

Parengė ŪP korespondentas Kazimieras Šliužas