Tiesioginės išmokos: iš ko atimti ir kam atiduoti?

Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT) kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) surengė diskusiją apie Europos Sąjungos (ES) žaliąjį kursą, Lietuvos žemės ūkiui jo keliamus iššūkius ir galimybes. Įžvalgomis su žemdirbiais dalijosi Europos Komisijos (EK), Europos Parlamento (EP) nariai, Seimo komitetų vadovai. Kalba dažnai krypo apie tiesiogines išmokas (TI), nes tai nuo žaliosios perspektyvos taip pat neatsiejama tema.

Prisiminta žemdirbių peticija

Į LŽŪT kvietimą dalyvauti diskusijoje noriai atsiliepė EK narys Virginijus Sinkevičius, europarlamentarai Bronis Ropė, Juozas Olekas. Tai politikai, nevengiantys nepatogių klausimų, kuriuos pateikia žemdirbiai, o EP nariai – aktyviai palaikantys žemės ūkio bendruomenės kovą už teisingesnę Europą.

Neišvengiamai diskusijoje buvo prisiminta Lietuvos žemdirbių peticija dėl TI suvienodinimo ES bei klausymų, birželio 16-ąją surengtų EP Peticijų bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetų.

Kalbėdami apie Europos žaliąjį kursą politikai dažniausiai akcentuoja kitus dalykus, tačiau TI klausimas taip pat neatsiejamas nuo naujų ambicijų. Tai žemdirbių pajamų bei ūkių gyvybingumo palaikymo, kartu ir vartotojams įperkamų produktų kainų palaikymo klausimas.

Išorinė konvergencija veikia, milžinišką atotrūkį tarp skirtingų šalių vidutinių išmokų mažina, tačiau jo nepanaikina. Baigiantis naujajai daugiametei perspektyvai, 2027-aisiais Lietuvoje TI bus beveik penktadaliu (apie 18 proc.) mažesnės nei vidutiniškai ES. Tačiau trąšos ir kiti ištekliai lietuviams nei šiandien, nei ateityje nebus pigesni, tokie patys keliami aplinkosauginiai, gyvūnų gerovės ir kiti reikalavimai. Be to, numatomi dar ir nauji. O žemdirbiams su savo produkcija teks konkuruoti toje pačioje rinkoje.

„Įvykdyta istorinė apgavystė, negalime nė per nago juodymą nusileisti“, – tęsti kovą ir ieškoti sąjungininkų ragino europarlamentaras J. Olekas.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis mato aiškią sąsają tarp istoriškai mažesnės tiesioginės paramos ir Europos žaliojo kurso. Jei netesimas ES Tarybos pažadas 2013-aisiais suvienodinti tiesioginių išmokų vidutinį dydį naujosiose, įstojusiose 2004 m., ir senosiose valstybėse narėse, kokios yra garantijos, kad ateityje, susirinkus naujos sudėties EK, žaliojo susitarimo programos turės tęstinumą?

Tiesas tenka įrodinėti

Kol bus pradėta nagrinėti peticija EP, Lietuvos žemdirbiai laukė nuo 2018 m. Klausymų metu ne kartą nuskambėjo pastebėjimas, kad didelė galia yra pačios valstybės narės rankose. Tačiau ne ką lengviau nei Briuselį žemdirbiams sekasi įtikinėti ir Vilnių.

Prekiniai ūkiai vis labiau nuogąstauja, kad paskutines kelnes jiems veikiau numaus nacionalinė valdžia, o prisibelsti į jos širdį ir protus – kryžiaus keliai. Iš dalies tai patvirtina aplinkybė, kad Žemės ūkio (ŽŪM) bei Aplinkos ministerijų (AM) vadovai ignoravo žemdirbių kvietimą dalyvauti šioje diskusijoje. Pasigesta ne tik jų dalyvavimo šiame forume. Pasigendama nacionalinės valdžios palaikymo, žemės ūkio sektoriaus specifikos, lūkesčių ir problemų supratimo. Kai to nėra, gimsta nepamatuoti sprendimai.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generaliniam direktoriui Jonui Sviderskiui beliko tik apgailestauti. „Atsirado iniciatyvos numoduliuoti lėšas, pagrindinę išmoką, skirtą pajamoms palaikyti. Tai kaip reikės gyventi? Gyvenimas liūdnas nusimato…“ – prognozavo jis.

Procedūrų mechanizmas – dėl lubų

Iniciatyvų, kaip Lietuvoje dar labiau sumažinti žemdirbių gaunamas išmokas, yra kelios. Tačiau kol kas žalia šviesa uždegta tik vienai iš jų svarstyti – dėl ribojimo pagrindinei TI daliai, ribojimo nuostatą taikant ir susijusiems asmenims (kaip jie apibrėžiami pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), be to, atmesti galimybę nurėžtą išmoką kompensuoti faktiškai išmokėto darbo užmokesčio bei su tuo susijusių mokesčių suma.

„Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kodėl būtent dabar apie tai užsiminė J. Sviderskis. Juk grupės parlamentarų siūlymo svarstymas atidėtas Seimo rudens sesijai. Pasirodo, kad yra naujienų – procedūrų mechanizmas juda. ŽŪM jau parengė Vyriausybės nutarimo projektą ir siūlo pritarti lubų įvedimui. Ministerija net kreipėsi į EK ir skubos tvarka paprašė pateikti išaiškinimą dėl susijusių asmenų sąvokos atitikties ES teisės aktų reikalavimams.

Skubama, nes šalys narės apie sprendimą dėl TI sumažinimo mechanizmo 2022-aisiais EK turi pranešti notifikuoti ne vėliau kaip iki šio rugpjūčio.

Nepamatavo, o jau kirps?

Komentuodamas buldozeriu stumiamą iniciatyvą LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis „Ūkininko patarėjui“ pažymėjo, kad siūloma priemonė neproporcinga, jos poveikis būtų žlugdantis ūkius, kuriuose sukuriama daug darbo vietų, taip pat ir jaunimui. Riboti tiesioginę paramą ignoruojant sukuriamas darbo vietas būtų nenuoseklus sprendimas, prieštaraujantis Vyriausybės deklaruojamam siekiui skatinti regioninę plėtrą, didinti kaimiškų vietovių gyvybingumą.

Anot reglamento, naujuoju bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) laikotarpiu valstybės narės gali savarankiškai pasirinkti, ar tęsti pagrindinės išmokos schemą; o šalys, pasirinkusios vienkartinės išmokos (už plotus) perskirstymo schemą, turi teisę netaikyti išmokų mažinimo ir ribojimo priemonės. Daugelis ES narių taip ir pasielgė, pasirinko tik vieną išmokų mažinimo ir ribojimo variantą, tačiau Lietuva veržiasi taikyti abi išmokų perskirstymo schemas.

Mūsų šalis pirmauja ES taikydama didžiausią TI voko perskirstymą už pirmuosius 30 ha. Perskirstoma 15 proc. voko – šiemet tai sudarys daugiau nei 55 mln. Eur. Vokui pilnėjant didės ir smulkiems bei vidutiniams ūkiams perskirstoma suma.

„Turi būti atlikta visapusiška perskirstymo išmokos ir išmokų mažinimo bei ribojimo priemonių taikymo analizė ir galimos pasekmės“, – įsitikinęs LŽŪBA prezidentas. Jo požiūriu, išmintingiausia būtų ateinančiais metais taikyti tokią pat, kaip šiemet, išmokų ribojimo ir perskirstymo schemą, tvarką peržiūrėti nuo 2023-iųjų, atsižvelgiantį į EP, EK bei Tarybos spendimus, kurių dar vis neturime.

Situacija – tarsi iš pasakėčios

Ne vienas politikas diskusijoje kalbėjo apie tai, kad reikalingas vieningumas. Tačiau situacija primena pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį – jų traukiamas vežimas iš vietos nejudėjo.

Tiesioginė parama yra dalis BŽŪP. Kaip taikliai priminė europarlamentaras B. Ropė, BŽŪP buvo sugalvota siekiant Europos piliečius šiandien ir ateityje aprūpinti įperkamais įvairaus asortimento produktais. Tam žemdirbiui skiriama BŽŪP parama, o kitą dalį sumoka vartotojas. Jei ne TI, produktų kainos vartotojams būtų 1,5–2 kartus didesnės. Europarlamentaro požiūriu, ši aplinkybė šiandien politikų nėra tinkamai įvertinama. Žemdirbių padėtį silpnina Europos ir nacionalinės agropolitikos klaidos.

Anot politiko, dabar daug priklauso nuo susitarimo šalyje narėje – dėl išmokų lubų, dėl sumokamo darbo užmokesčio ir mokesčių įtraukimo į tiesioginės paramos mažinimo schemą, dėl TI apmokestinimo. „Turi būti aiški žemdirbių pozicija. Kad visuomenė žinotų – kaina išaugs parduotuvėse“, – žemdirbius drąsino B. Ropė.

Reikalinga inventorizacija

Nuotolinio susitikimo metu gimė gerų išvadų. Apie tai, kad reikalingas politinis sutarimas dėl krypties, jog žemės ūkio politikos vežimas nebūtų tampomas į visas puses. Apie tai, kad būtina pasitelkti kompetencijas ir gerbti žemdirbius, kurie šiandien dirba. Ir apie tai, kad reikalinga ūkių inventorizacija.

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius laikosi nuostatos, kad tokia inventorizacija reikalinga atsijoti tikruosius ūkininkus nuo tų, kurie nieko negamina, o tik siekia tiesioginių išmokų.

„Patys turime inventorizuoti, kiek ūkininkų ir kiek išmokų gavėjų. Tikrų ūkininkų kokie 60 tūkst., o deklaruoja apie 130 tūkst. – iš jų kiek tokių, kurie tik išmokas nori pasiimti?“ – kalbėjo politikas. Anot jo, daugiausia tokių „ūkininkų“ galima rasti prie Vilniaus, Kauno. Jų dešimtys tūkstančių. Esą atėjo laikas jiems užrakinti prieigą prie tiesioginės paramos. Ir tai būtų didelis tiesioginių išmokų voko sutaupymo rezervas. Galimai jis ne mažesnis, palyginti su TI lubų projektu, kuris, pasak jo iniciatorių, leistų numoduliutoti 15 mln. Eur.

LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis pritaria, kad nacionalinės žemės ūkio politikos inventorizacija reikalinga. Jis norėtų, pasibaigus karantinui, Seimo narius pakviesti į ūkius, kad jie savo akimis pamatytų, kaip žemdirbys gyvena, ir suprastų, kodėl ūkiai traukiasi. Apie tai kalbančiam  J. Vilioniui sunkiai pavyksta nuslėpti nuoskaudą ir apmaudą dėl to, kad šalyje nėra nuoseklios strategijos ir besikeičiančių ministrų darbų tęstinumo. Rezultatas kaip ant delno – žlunga tradiciniai žemės ūkio verslai.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė

2021-06-28

 

 

 

 

 

 

 

diskusijos