Ūkininkavimas – iš pašaukimo

Skuodo rajone išrinkti Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) rengiamo konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai. Dėl pandemijos pernai „Metų ūkio“ konkursas nebuvo organizuojamas. Skuodo r. ūkininkų sąjungos pirmininko Kazimiero Jucevičiaus teigimu, ir šiųmečiai nugalėtojai bus pagerbti greičiausiai kitų metų vasarą, kai nuslūgs koronaviruso bangos. Tarp šiųmečių pretendentų į „Metų ūkio“ titulą – brolių Rimdaugo ir Remigijaus Kaniavų, Arūno Bušmos bei Živilės ir Andriaus Narmontų ūkiai.

Įdomūs sprendimai

K. Jucevičius glaustai pristatė tris aplankytus ūkius, išskirdamas įdomiausius jų sprendimus. „Rimdaugas ir Remigijus – žinomų rajono

ūkininkų Reginos ir Raimundo Kaniavų sūnūs. Rimdaugo ūkis įkurtas prieš 6 metus. Tai mišrus ūkis, naudojantis kiek per 100 ha žemės. Remigijus ūkininkauja dvidešimt metų, turi 70 ha žemės ir 40 galvijų. Tačiau abu broliai dirba kartu, į bendrą veiklą įsitraukę ir tėvai.

Šiemet, Rimdaugui gavus paramą investicijoms į žemės ūkio valdą, pastatytas melžimo robotas, įsigyta kita svarbi fermos technika. Visa tai įrengta naujai pastatytoje fermoje, joje jau įsikūrė karvių banda, kuri dienas leidžia klausydamasi muzikos. Iš kiekvienos karvės per dieną primelžiama po 25 l pieno“, – Kaniavų ūkį pristatė K. Jucevičius.

Kalbėdamas apie A. Bušmos ūkį, K. Jucevičius pažymėjo, kad Klaipėdoje gyvenantis ūkininkas įsikūrė iš senelių paveldėtoje žemėje Luobos kaime. „Pagal plotą A. Bušmos ūkis nedidelis, viso labo 5 ha. Tačiau šią žemę ūkininkas nusprendė panaudoti efektyviai – pasodino įvairių veislių aviečių, gervuogių, įsirengė uogų perdirbimo cechą, kuriame spaudžia sultis, gamina uogienes ir sirupą. Kadangi uogynuose įrengta laistymo sistema, šiemet per karščius jie nenukentėjo ir davė gerą derlių“, – sakė K. Jucevičius.

Ir apie Kaniavų, ir apie A. Bušmos ūkius „Ūkininko patarėjuje“ jau esame rašę, todėl ilgiau apsistosime Gedrimų kaime įsikūrusiame Ž. ir A. Narmontų ūkyje, apie kurį noriai papasakojo pats šeimininkas Andrius.

Augina žolių sėklas

A. Narmontas ŪP pristatė savo ūkį su 300 ha žemės ir turintį aiškią specifiką. „Ūkis nuolat keičiasi, kasmet didiname jo plotą. Pusė yra sėklininkystė, kita pusė – grūdai. Pašarinių motiejukų, baltųjų dobilų ir baltųjų garstyčių sėklas auginu įmonei „Dotnuva Baltic“. Kita ūkio dalis – grūdai, šiemet pasilikau tik kviečius ir žirnius. Kadangi esame pasistatę grūdų bokštus, siekdami, kad sėklos nesimaišytų, kultūrų skaičių sumažinome iki minimumo. Anksčiau dalyje ūkio ūkininkavome ekologiškai, deklaruodavome 60 ha ekologiškų pasėlių. Tačiau, kai pasibaigė įsipareigojimų laikotarpis, šią veiklą nutraukėme, nes reikėjo pasirinkti arba šimtu procentų ekologišką ūkį, arba šimtu procentų įprastinį. Nusprendėme eiti įprastiniu keliu, kadangi ekologiška sėklininkystė sunkiai įmanoma“, – pasakojo A. Narmontas.

Paklaustas, kodėl pasirinko žolių sėklininkystę, ūkininkas pripažino, kad tokį kelią padiktavo pats gyvenimas. „Pradžioje neturėjome didelio sandėlio, nebuvo kur laikyti didelio kiekio grūdų, todėl sumanėme auginti žoles. Jų sėklos užima mažiau vietos, todėl visiškai pakako turėtų sandėliavimo patalpų. Taip už tos sėklininkystės ir užsikabinome. Vėliau, pasistatę talpų sandėlį, jau galėjome auginti ir grūdines kultūras. Dabar, metų pabaigoje susumavę pajamas ir išlaidas, matome, kad tiek iš vienos, tiek iš kitos srities gauname panašiai pajamų. Kadangi esame įsigiję reikalingos technikos, o žoliniai augalai yra geras priešsėlis kviečiams, artimiausiu metu tokio kelio ir laikysimės“, – sakė ūkininkas.

Specifinė technologija ir technika

Žolių sėklų auginimas skiriasi nuo grūdų auginimo. A. Narmontas aiškino, kad tam reikia specifinės technikos. „Didžiausias žolių sėklų ir grūdų auginimo skirtumas – kad žolės beveik niekada neįmanoma nupjauti tiesiogiai su kombainu, kaip grūdų. Todėl iš pradžių žolė pjaunama į pradalges. Todėl nusipirkome rapsapjovę, žolininkai ją naudoja, kad iš ankštelių neiškultų sėklų. Pradalgėse žolė džiovinama 2–3 dienas, o po to renkame kombainu, prie kurio vietoje kederio uždedamas specialus rinktuvas. Kolūkių laikais kombainai į ūkius būdavo pristatomi su tokiais rinktuvais, jei javus prireiktų pjauti į pradalges ir jose džiovinti. Beje, tokį seną, 1970 m. gamintą, tačiau visiškai nenaudotą rinktuvą ir nusipirkau, jį pritaikiau prie savo kombaino ir jis man puikiai tarnauja“, – pasakojo ūkininkas.

A. Narmontas atskleidė, kad su žolėmis yra ir daugiau subtilumų. Kad ir džiovinimas pradalgėse. Jų vartyti negalima, todėl sėklos viršuje ir prie žemės pribręsta nevienodai.

„Pradalgės viršuje sėklos pribręsta greičiau. Kol išlauki vidurkio, viršus būna perbrendęs, o apačioje tik pradėję bręsti. Kuo labiau judini, tuo labiau tos viršūnės byra lauk. Pašariniai motiejukai kuliami panašiu metu, kai pradedami kulti žieminiai kviečiai. Lyg ir norisi važiuoti į kviečius, bet pirmenybę teikiame motiejukams. Rinkimas iš pradalgių, lyginant su javais, yra dvigubai lėtesnis darbas. Derlius priklauso ir nuo gamtos. Porą metų liūtys buvo kiaurai permerkusios tas pradalges, jos labai lėtai džiūvo. Lietui užsitęsus yra didelė tikimybė, kad viskas supus“, – sakė A. Narmontas.

Nors šie metai buvo sausi ir ūkininkai skundėsi prastu grūdinių kultūrų derliumi, A. Narmontas žolių sėklų derliumi patenkintas. „Šiemet kviečių derlius, kaip ir pas daugelį ūkininkų, buvo rekordiškai mažas, ir motiejukų prikūlėme mažiau nei pernai. Tačiau baltųjų dobilų derlius buvo labai geras. Į dobilus visada kviečiame bitininkus, jie pastato avilių, kad bitės apdulkintų žiedus. Per karščius dobilai labai gerai išskyrė nektarą, bitės turėjo pakankamai darbo. Karštis padėjo užmegzti daug sėklų, tad jų buvo pilni visi žiedai“, – džiaugėsi A. Narmontas.

Pernai ūkininkas įsigijo naują sėjamąją, kuri gali sėti iškart dvi kultūras į skirtingas eilutes. „Ši sėjamoji ypač tinka baltiesiems dobilams, vienoje eilutėje sėjami javai, kitoje – dobilų įsėlis, pasėjama skirtinguose gyliuose. Šiemet su ja sėjome pirmą kartą“, – dar vieną naujovę įvardijo ūkininkas.

Potraukis – iš vaikystės

Skuodo r. labiausiai garsėja gyvulininkyste, ypač pieno gamyba. Mat augalininkystei žemė nėra itin palanki, jos našumo balas nedidelis. Vis dėlto Ž. ir A. Narmontai nusprendė eiti šiuose kraštuose netradiciniu keliu. Kodėl?

„Rajono ūkininkai išmokų už nepalankias ūkininkauti vietoves negauna, nors žemės našumas nėra didelis. Jei neklystu, prieš 10 metų mūsų rajonas buvo pirmaujantis pagal gyvulių skaičių vienam hektarui. Vis dėlto augalininkystės kryptį pasirinkau ne dėl išskaičiavimų, o todėl, kad nuo vaikystės žavėjausi augalininkyste. Gyvenu vos už poros kilometrų nuo savo tėviškės, mano tėveliai irgi turėjo smulkų ūkį. Jame laikė ir kelias karvutes, kaip tais laikais buvo įprasta. Tad man ūkininkavimas nebuvo naujiena, augalininkystė yra tas „kabliukas“, už kurio ir užsikabinau“, – pasakojo ūkininkas.

Beje, jis baigė anuometinį Žemės ūkio universitetą, tačiau visai kitą specialybę. „Studijavau universitete, bet buvau pasirinkęs miškininkystę, dabar turiu miškininko magistro laipsnį. Bet net ir mokantis universitete didžiausia pramoga būdavo ten rengiamos žemės ūkio parodos. Diplomas, aišku, neprapuls, universitetas yra gyvenimo mokykla. Bet realiai ne iš to dabar gyvenu, ką kažkada buvau pasirinkęs“, – atskleidė ūkininkas A. Narmontas.

Savo ūkį Živilė ir Andrius pradėjo kurti apleistoje teritorijoje, įdėjo daug darbo, kol pasiekė šiandieninį lygį. Andrius sako, kad visur mėgsta tvarką, stengiasi viską atlikti laiku, techniką laiko ne kokiame purvyne. „Kiekvieną dieną toje aplinkoje gyvename ir jos net nepastebime, o iš šalies gal kažkas ir atkreipia dėmesį“, – paklaustas, kas galėjo patraukti komisijos narių akis, atsakė A. Narmontas.

Autoriaus, Živilės ir Andriaus NARMONTŲ nuotraukos