Ūkininko troboje nuolat skamba vaikų juokas

Plungės r. Alsėdžių sen. Raišaičių kaime gyvenančių ūkininkų Angelinos ir Antano Stanių troba nuo pat jos pastatymo iki dabar pilna vaikų klegesio. Čia užaugo septyni Stanių vaikai. Tačiau netrukus ir name, ir kieme vėl skambėjo vaikų juokas – ūkininkai priglaudė keturis vienos šeimos vaikus, kurie iki tol gyveno Plungės vaikų globos namuose. Vidmantei šiandien trylika, jos sesei Deimantei – dvylika, broliams Gabrieliui ir Laurynui – vienuolika ir dešimt metų. Trys vyresnieji mokosi Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje, o ketvirtokas Laurynas lanko šios gimnazijos skyrių – Grumblių pradinę mokyklą. Staniai – praktikuojantys katalikai, tad ir savo vaikus, ir globotinius jie auklėja katalikiška dvasia.

Pajuokavo ir... tapo šeima

A. Stanys visuomet žinojo, kad nuo žemės jis neatsiplėš. Jo seneliai, tėvai dirbo žemę, o ir jis, tuometiniame Rietavo technikume baigęs agronomiją, tarsi nubrėžė savo gyvenimo liniją. Angelina priešingai – rinkosi miestą ir, išmokusi siuvėjos amato, dirbo Telšiuose, „Masčio“ fabrike. Tačiau dažnai, o ypač vasaromis, ji vis nulėkdavo pas Paukštakių kaime gyvenančią močiutę. Taip vieną dieną jiedu ir susitiko.

Draugavo neilgai. Kartą Telšiuose, eidami pro Civilinės metrikacijos skyrių, išvydo atviras duris. „Užsukim pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo“, – pasiūlė vaikinas. Angelina sutiko. Viduje ant stalelio buvo sudėti specialūs blankai – prašymų sutuokti pavyzdžiai. Antanas atsisėdo ir ėmė tą prašymą pildyti. Nusijuokusi Angelina padarė tą patį. Antanas paėmė užpildytą jos prašymą, pažiūrėjo ar ji juokais ko neprirašė ir... pasuko kito kabineto link. Taip po poros mėnesių jie jau buvo šeima.

Netrukus Staniai ėmė siekti, kad dar viena jų svajonė – turėti savo ūkį – virstų realybe. Įsikūrė Antano senelio Konstantino Vaičiukausko žemėje. Pradėjo nuo 12 ha. Pasistatė didžiulius ūkinius pastatus, kuriuose tilpo 120 galvijų. Ten vienais metais laikė 40, kitais – 50 melžiamų karvių, prieauglį, avis. Valdė ir virš 100 ha žemės – šiek tiek savos, bet daugiausia – nuomojamos. Tokio ūkio be pinigų nesukursi, tad teko bristi į skolas.

Netrūko tik darbo

Vyresnieji ūkininkai dar gerai prisimena tuos laikus, kai Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė ir pradedantiesiems dažnai galo su galu sudurti nepavykdavo. Nemažai ūkininkų buvo įklimpę į skolas bankams ar pieno perdirbėjams. Kai kas bandė valdžios pagalbos šauktis, bet ir ši nelabai kuo galėjo padėti – pati valstybė dar tik ant kojų stojosi. Staniams it vijurkams suktis teko, nes tarsi žirniai iš ankšties vienas paskui kitą pažiro penki sūnūs ir dvi dukros. Visi jų uždirbti pinigai buvo skiriami vaikams, ūkiui plėsti ir skoloms grąžinti, todėl su trobos statybomis teko luktelėti. Šeima gyveno naujai pastatytoje pirtyje.

„Nepatikėsit, – sakė Angelina, – bet 10 metų gyvenau kaip voverė rate. Kiekvieną vakarą, pamelžusi karves, iš maždaug 300 l pieno suslėgdavau apie 50 sūrių, susukdavau 10 l kastinio, išseparuodavau grietinės, sumušdavau sviesto, padarydavau jogurto, paruošdavau rūgpienio, į autobusėlyje įrengtą šaldytuvą pripildavom 300 l pieno. Kartais darbuodavausi iki antros, trečios nakties ir taip nusiplūkdavau, jog vos lovą pasiekdavau... Tačiau penktą valandą ryto jau turėjau keltis, atvėsinti sūrius, apsiruošti namuose ir vėl išvažiuoti į „Eglės“ turgų Klaipėdoje. Šitaip penkerius metus – diena dienon, išskyrus sekmadienius ir pirmadienius. Turguje gerą pusdienį ne vien darbuotis, bet dar ir šypsotis reikėjo. Laimė, vėliau žentas vietoje manęs į turgų važinėjo, aš tik viską ruošiau. Taip kitus penkerius metus jau važiuodavom tik kas antrą dieną. Pavargau nežmoniškai – žodžiais apsakyti neįmanoma. Netekau sveikatos, bet skolos buvo išmokėtos! Tada ir pasakiau – gana, ūkį reikia mažinti! To paties ir Antanas norėjo.“

Vaikai užaugo, namai ištuštėjo

Per tuos metus Stanių septintukas užaugo. Tėvai visus savo vaikus į mokslus išleido. Ir laimingi, kad nė vienas jų neišvažiavo svetur laimės ieškoti. Trisdešimt šešerių Robertas – žemėtvarkininkas, gyvena Klaipėdoje ir jau augina tris savo vaikus. Klaipėdoje gyvena ir Raimonda. Ji įkūrusi VšĮ „Pagalba senjorams“, o šiuo metu laukiasi trečiojo vaikelio. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetą baigęs Arvydas gyvena ir dirba Žemaitijos sostinėje. Augina sūnų. Martynas – jau vilniškis, dirba pardavimų vadybininku, Donata netoli nuo namų – įsikūrė Žemaičių Kalvarijoje ir dirba vaikų darželio auklėtoja. Augina dvi dukreles. Sūnų auginantis Antanas – vienos tarptautinės įmonės programuotojas, gyvena Kaune. O pats jauniausias, Laurynas gyvena Vilniuje, bet mokosi Kaune – būsimasis agronomas.

Staniai pienininkystės ūkio atsisakė. Pasiliko sau žvyro karjerą, kurio nuoma po kelių metų baigsis, ir 45 ha žemės. Joje dažniausiai sėja pašarinius ir maistinius kviečius. Bandė sėti ir spelta kviečius. Kodėl toks dėmesys būtent kviečiams? Antanas juos veža malti ir vėliau pardavinėja miltus, kurie ekologiški ir kokybiški. Sėja ir grikius, rugius, miežius, avižas, kurių reikia ne tik šimto dedeklių vištų pulkui, bet ir mėsiniams galvijams, ožkoms. Vaikams išvažiavus ir sumažinus ūkį, didžioji darbų dalis gula ant A. Stanio pečių.

„Pasijutau labai vieniša, – pasakojo Angelina, – Antanas tai laukuose, tai fermoje, tai miltus kam išvežė, o aš – vis troboje ir troboje. Sunkiai dirbti nieko negalėjau, o po namus su skudurėliu rankose – kiek tuos stalus ar palanges betrinsi. Pati nepastebėjau, kad beveik visada buvau nusiminusi, nepatenkinta. Tuo metu dar Laurynas pas mus gyveno ir savanoriavo Plungės vaikų globos agentūroj „Cyrulis“. Tai jis suprato, kad galiu įbristi į depresiją, todėl vieną dieną man ir sako: „Mama, o tu iš vaikų globos namų pasiimk vieną ar du vaikus. Pati ką veikti turėsi, ir jiems laimingesnį gyvenimą padovanosi.“

Vaikų likimą nulėmė Antano žodis

Sūnaus pasiūlymas sudrumstė A. Stanienės ramybę. Ypač dėl to, kad ir vyras tam neprieštaravo. Nežinia, kuo tie jos apmąstymai būtų pasibaigę, jei ne skelbimas laikraštyje – į pusės metų kursus buvo kviečiami žmonės, norintys tapti įtėviais ar vaikų globėjais. Juodu apsisprendė ir padavė prašymus. Po kursų į ūkininkų namus atvykusi komisija stebėjosi: „Oho, kiek daug vietos turite! Gal norite priimti keturis vaikus?“ Moteris prisipažino, kad jai net rankos ėmė drebėti – tiek daug – keturis! Komisijos nariai paaiškino, kad visi keturi vaikai – iš vienos šeimos, tad nesinorėtų jų išskirti. Angelina dar abejojo, bet paskutinis žodis buvo Antano: priimsim ir keturis!

Pradžia nebuvo lengva. Moterį stebino mažųjų noras kuo daugiau būti lauke, laipioti po medžius, šėlti, irstytis valtele, maudytis karjere esančiame tvenkinyje. Po kiek laiko vaikai prisipažino, kad juos retai išleisdavo į lauką, o čia buvo tokia laisvė! Pamažu Angelina ėmė pažinti savo globotinius, šie irgi prie Stanių priprato ir pradėjo juos vadinti močiute ir bočiumi. „Juos auginame ir auklėjame katalikiškai, – į pokalbį įsiterpė A. Stanys. – Kiekvieną sekmadienį važiuojame į Alsėdžių bažnyčią. Visi priėmė Pirmosios komunijos sakramentą, o Vidmantė jau ruošiasi ir Sutvirtinimo sakramentui.“

Angelina pridūrė, kad iš pradžių visi keturi patarnavo bažnyčioje, o dabar tik Vidmantė su Gabrieliumi, nes Deimantė ir Laurynas eina į chorą. „Daug dėmesio skyrėme ir skiriame jų mokslui, – pasakojo moteris. – Iš karto atsisakėme adaptuotų programų ir jie pradėjo mokytis pagal įprastas programas. Buvo nelengva, bet vaikai persilaužė. Geri mano vaikai, kartais jais net labai stebiuosi. Ypač Deimante, kuri daug ką padaro lygiai kaip ir aš – tarsi būtų mano dukra.“

Sekmadienis – bažnyčios lankymo ir ekskursijų diena

Sekmadienis ūkininkams ir jų globotiniams – ypatinga diena. Iš ryto – į bažnyčią, o po Mišių jų laukia ekskursija. Staniai pasakojo, kad pradėjo nuo vienuolynų. Per kelerius metus nemažai jų aplankė, o viename jų vaikai net pabuvojo ilgėliau. Zarasų r., Baltriškės kaime, 2001 m. vienuoliai iš Belgijos įkūrė Tiberiados vienuolyną. Vaikai ten savaitę atostogavo, o Angelina su Antanu tuo metu keliavo po Latviją.

Šią vasarą šeima nusprendė aplankyti Lietuvos dvarus. Pabuvojo Renavo, Pakruojo, Oginskių, Dautarų dvaruose. Būtų aplankę ir daugiau, bet mažieji dalį vasaros praleido pas Stanių vaikus. Vidmantė atostogavo pas Antaną Kaune, Deimantė ir Gabrielius – Klaipėdoje pas Raimondą ir Robertą. Vienintelis Laurynas niekur važiuoti nenorėjo – jam patinka ūkininkauti, tad liko namuose ir su bočiumi prižiūrėjo ūkį.

Kai „Ūkininko patarėjas“ lankėsi pas Stanius, vaikai dar buvo mokykloje. Kol kalbėjomės, trys vyresnieji grįžo į namus ir iškart nubildėjo į savo kambarius, kur jų laukė namų darbai, o vėliau – kompiuteriai. Su žurnaliste vyresnėliai nebuvo linkę kalbėti, nes bijojo, jog ši bus tokia pat smalsi, kaip juos lankantys vaikų globos tarnybų darbuotojai. Tokias jų kalbas išgirdusi, Angelina tik juokėsi ir leido nuspręsti patiems.

Jau išvažiavę iš ūkio, sutikome ir Lauryną, grįžtantį iš Grumblių pradinės mokyklos. Diena buvo graži, jis žygiavo neskubėdamas, dairydamasis į šalis, matyt, vildamasis pamatyti tai, ko kartais dar galėjo ir nepastebėti. Taip atrodo laimingi vaikai.

Autorės ir STANIŲ šeimos albumo nuotraukos