Į Užimtumo tarnybą reikia įleisti bičių spiečių. Lietuva, apsunkindama užsieniečių įdarbinimą žemės ūkyje, kerta aukso kiaušinius dedančią vištą

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Skuodo skyriaus pirmininkas Kazimieras Jucevičius yra daug metų dirbęs įvairių užsienio šalių žemės ūkio sektoriuose ir ten sukaupė gerąją patirtį, turi daug ryšių. Jo investicijos į žmogiškuosius išteklius šiandien pasireiškia konkrečiais darbais – parveža įvairių naujovių, žemės ūkio technikos, gyvulių, rengia tautiečiams ekskursijas į pasaulio žemdirbystės centrus, kartu su užsieniečiais organizuoja seminarus. Jis yra galvijais prekiaujančios Nyderlandų firmos „Spoor cattle“ oficialus atstovas Baltijos šalyse ir VšĮ „Tarptautinės idėjos“ direktorius“. Su Kazimieru  JUCEVIČIUMI apie užsieniečių įdarbinimą Lietuvos žemės ūkio sektoriuje kalbasi ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS.

– Kaip vertinate šiuo metu Lietuvoje egzistuojančią užsieniečių įdarbinimo žemės ūkio sektoriuje tvarką?

– Didžiausią nuostabą kelia tai, kad mes patys susikuriame sau trukdžių. Perskaičius „Ūkininko patarėjuje“ spausdintą straipsnį (Nr. 32, „Lietuviška tvarka: žemės ūkyje gali dirbti tik Lietuvos piliečiai“) susidaro įspūdis, kad užsieniečiams, norintiems dirbti mūsų šalies žemės ūkyje, reikia turėti vos ne aukštojo mokslo diplomą. Tai nesąmonė. Reikėtų tik paklausti užsieniečio, ar jis moka tą darbą atlikti, ar ne. O jeigu nesugeba, būtina jį apmokinti atvažiavus. Tikras pasišaipymas, kad Lietuvoje karves melžti gali vos ne profesorius, atvykęs iš užsienio. Ir ko tik nebūna…

Užsienyje pradėjau dirbti 1998 metais, tada LŪS siuntė pagal apsikeitimo patirtimi programą. Mes išplaukėme laivu į Švediją. Ten pasitiko koordinatorius Ginas Karlsonas. Pirmą dieną buvo surengta ekskursija po Stokholmą, naktį praleidome viešbutyje, o kitą dieną atvyko darbdaviai mūsų pasiimti. Mes žinojome, kur važiuojame ir kokį darbą dirbsime. Nuvykau į paukštininkystės ūkį. Ten dirbo ir trys vaikinai iš Rusijos, mane apgyvendino tame pačiame name. Parodė, ką reikės dirbti, atnešė du tūkstančius švediškų kronų. Iškart nesupratau, kodėl duoda tokius pinigus, bet paaiškino, kad tai yra avansas, nes žmonės, atvažiavę iš tokio krašto kaip Lietuva, nebūna turtingi.

Atlyginimą mokėdavo tiesiogiai, be jokių tarpininkų. Turėjome koordinatorių, kuriam, atsiradus kokių nors problemų, galėjome paskambinti, pasitarti, nebuvome vieni palikti.

– Dirbote ir kitose Europos šalyse kartu su ukrainiečiais, baltarusiais, kitų šalių piliečiais. Kokiu būdu juos ten įdarbina?

– Atvažiuoja jie turėdami darbo vizas ir dirba. Olandų ūkininkų kartą paklausiau, koks jų požiūris į užsieniečius darbininkus. Atsakė: „Geras. Tegul dirba, jie mūsų ekonomiką kelia.“ Man suabejojus, kad kai kur baidomasi užsieniečių, nes jie esą pridaro visokių nesąmonių, paaiškino: „Su tokiais policija susitvarkys. Mums tai mažiausia problema.“

Dar Lietuva nebuvo priimta į Europos Sąjungą (ES), kai dirbau Airijoje, o ši šalis jau buvo ES narė, ten kartu su lietuviais triūsė ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai ir lenkai. Nors, atrodo, Lietuva seniau buvo turtingesnė už Airiją – ten airiai asilais jodinėdavo, o lietuviai – žirgais, net iki Juodosios jūros buvo nujoję… Visose šalyse pagrindinis kriterijus: negali ateiti į darbą neblaivus, jeigu taip atsitinka – lauk iš darbo. Ten žmonės važiuoja dirbti ir užsidirbti, priešingai nei Lietuvoje – kartais tik už cigaretes ir alaus butelį.

1999 metais aš ir dar penki ūkininkai iš Lietuvos išvykome į Jungtines Amerikos Valstijas stažuotis paukštininkystės įmonėje. Jeigu kas nors nepatikdavo viename ūkyje, galėdavome vykti dirbti į kitą. Dirbome kaip atvykėliai iš trečiųjų šalių. Ten sutikau ir darbininkų, atvykusių iš Ukrainos.

Europoje man dar teko dirbti ir Prancūzijoje bei Norvegijoje. Tai laikotarpis nuo 1998 metų iki 2012-ųjų. Vieni darbininkai iš trečiųjų šalių nusiperka darbo vizas, kiti vyksta pagal specialias programas. Ir nereikia turėti jokių diplomų. Pavyzdžiui, Amerikoje karves šėrė vyno parduotuvės pardavėjas, kitas bulgaras buvo restorano padavėjas. Jis melžė karves. Ukrainietis, baigęs agronomijos mokslus, vaikščiodamas aplink fermą, bambėjo: „Aš studijavau aukštojoje mokykloje, kad viršininku būčiau, kostiumuotas vaikščiočiau, o ne čia su šimtasiūle plušėčiau.“ Aš pajuokavau, pasakiau, kad apsivilktų kostiumą ir eitų į fermą, niekas taip nedraudžia daryti. Svarbiausia, kad užsienyje niekas neklausia, kas tu esi: profesorius ar mokslų daktaras. Ten žiūri, ar sugebi dirbti konkretų darbą.

Jeigu kitose šalyse trūksta darbo jėgos, valstybė sudaro tokias sąlygas, kad kuo paprasčiau užsieniečiai galėtų įsidarbinti. Pavyzdžiui, Lenkijoje duodamas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis, jeigu darbdaviui tinka, o darbininkui patinka, tegul dirba toliau. Nemanau, kad yra blogai, kai dirba iš kitur atvažiavę žmonės. Juk ir lietuviai užsienyje dirba visokius darbus: statybose, fermose, atlieka kitokius nekvalifikuotus darbus.

– O gal mūsų šalies valdžia įvairiausiais draudimais siekia apsaugoti vietinę darbo rinką, kad ir saviems žmonėms užtektų darbo, iš kitur neatvažiuotų pigi darbo jėga?

– Pažiūrėkime: Olandijoje – 17 mln. gyventojų ir mažiausias nedarbas. Ten gyvena jau ketvirtoji emigrantų karta ir visiems užtenka darbo. Yra daug emigravusiųjų iš Lietuvos, čia nebėra kam dirbti. Kol mūsų ekonomika neatsigaus, taip ir toliau bus. Didžiausias stabdys – savivaldybės ir valdiškos tarnybos, mokančios pašalpas darbo ieškantiems ir kažkodėl jo nerandantiems asmenims, kuriems dar ir valdiški socialiniai būstai perkami. Reikėtų jiems nupirkti namą kaime, ten skirti po butą ir tegul gyvena, tegul dirba žemės ūkyje. Politikai, išgirdę tokius siūlymus, atrėžia: „Kas tada už mus balsuos?“ Tie klerkai savivaldybėse nieko nekuria, pats didžiausias trukdys – biurokratija.

Reikia atsisakyti tokios praktikos, kai iš Užimtumo tarnybos atsiųstas pas ūkininką asmuo prašo parašyti, kad jis netinka tokiam darbui. Kodėl vieni turi dirbti ir išlaikyti bedarbius, kodėl tokiems veltėdžiams ir toliau mokamos bedarbio pašalpos?

Į Užimtumo tarnybą reikia įleisti bičių spiečių, kad iš ten visi išlakstytų ir negrįžtų. Jie nieko nedirba, tik pinigus skirsto – naudos jokios. Atsiunčia pas ūkininką drebantį traktorininką. Kokia iš jo nauda? Tai mūsų biurokratų bejėgiškumas, plaukimas pasroviui. Dirbti reikia, o ne pašalpų ieškoti. Mano mama, žuvus tėvui, liko su penkiais vaikais – ir namą pati pasistatė, ir vaikus užaugino. Ji daug dirbo ir mums nieko netrūko.

Kas būtų, jei tokių biurokratų nebeįleistų į savivaldybes, kur jie eitų, kas juos priimtų? 90 proc. jų iškart taptų bedarbiais. Mums reikia gyventi dabar, o ne vėliau. Lietuviai gali išvažiavę svetur dirbti bet kokius darbus, o užsieniečiai negali atvykti pas mus, jiems sudaromos sunkesnės sąlygos. Atvažiavusių užsieniečių negalima palikti likimo valiai, kaip jau yra buvę, kai tarpininkai ir sukčiai pasiėmė jų atlyginimus. Koks mūsų šalies įvaizdis tiems, ko gero, aštuoniems ukrainiečiams, Lietuvoje negaunantiems atlyginimų? Jiems turi būti atidarytos sąskaitos ir atlyginimai pervedami tiesiai jiems. Be to, dar nežinia, ar tie tarpininkai sumoka mokesčius į mūsų valstybės biudžetą.

Noriu pabrėžti ir dar vieną svarbų dalyką – mes, išvažiavę dirbti svetur, nemokėjome kalbos, išskyrus „thank you“, „good morning“… O su čia atvažiavusiais ukrainiečiais galima lengvai susikalbėti rusiškai. Ir dar – užsieniečiams čia turi būti suteikiamos geros gyvenimo sąlygos, jeigu taip bus – jie ir dirbs gerai. Turi būti sudarytos sąlygos pailsėti, nes vien darbu sotūs nebus. Juk geri darbininkai ūkininkui sumažina didelį galvos skausmą – padeda plėtoti verslą. Taip ir neaišku, kodėl trečiųjų šalių atstovai gali dirbti visoje ES pas ūkininkus, o Lietuvoje – ne. Mes neva saugome savo ekonomiką, darbo vietas. Pavyzdžiui, Lygumų žemės ūkio bendrovėje (Pakruojo r.) dirba kažkaip įsidarbinęs ukrainietis veterinarijos gydytojas, tai tikrai labai geras specialistas, visi džiaugiasi jo darbu.

Kazimiero JUCEVIČIAUS asmeninė nuotrauka

2021-04-09

 

Užimtumo tarnyba, užsieniečių įdarbinimas