Vyšnios: tikras malonumas gomuriui

Pirmasis vyšnių tyrėjas ir platintojas Lietuvoje Albinas Urbonas prisiminimuose rašė:  „Kol vyšnias valgiau, tol žmogus buvau, o kai jų netekau, tai ir suskurdau.“ Matyt, teisus buvo: nors ir sunkiai, mat reiklios nuo Žagarės krašto vyšnios pradėjo plisti po visą šalį. Kokias vyšnių veisles rinktis ir kaip jas auginti, pataria Buskų medelyno, esančio Babtuose, Kauno r., savininkė Loreta Buskienė.

Reiklios ir sunkiai pritampančios

Vyšnia (Cerasus Juss) priklauso erškėtinių šeimai, kaulavaisių sodo augalų grupei. Gentyje priskaičiuojama apie 150 rūšių, iš kurių net 90 išplitusios Kinijoje, kitos – Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje nuo seno auginamos paprastoji arba rūgščioji vyšnia (Cerasus vulgaris Mill.), veltininė arba pūkuotoji vyšnia (Cerasus tomentosa Wall.) ir japoninė vyšnia (Cerasus japnica Thunb.).

Rašytiniuose šaltiniuose randama, kad Lietuvoje jos augintos IX a., o 1575 m. vyšnių sodas minimas Adutiškio dvaro palivarkų inventoriuje. Jau seniai vyšnios buvo bandytos gausinti, tačiau nepritapdavo prie augaviečių ir išnykdavo, bet puikiai jautėsi derlingose Žagarės apylinkėse. Kai kurios jų rūšys vis dėlto augdavo soduose, nors kentėdavo nuo ligų ir derėdavo prastai, sunokindavo prastos kokybės, rūgštokas uogas.

Pasirenkant vyšnių veisles, svarbu atkreipti dėmesį į jų jautrumą ligoms, atsparumą žiemų orams, vaisių kokybinius duomenis. Anksti, liepos pradžioje, vaisius sunokina ‘Vytėnų žvaigždė’ ir ‘Žagarvyšnė’, liepos viduryje sunoksta ‘Notė’, ‘Turgenevka’ ir ‘Malinovka’ veislių vaismedžiai, liepos pabaigoje – ‘Schatenmorelle’ veislės kaulavaisiai. Kiek dar daug kitų naujų veislių tarpsta mūsų soduose, kad net sunku ir pasirinkti sau tinkamiausią...

Lietuviškos veislės

‘Vietinė rūgščioji’, mažiau lepi nei ‘Žagarvyšnė’, nuo seno auginama soduose. Medžiai aukštoki. Auginami dviejų formų: kylančiomis ir svyrančiomis žemyn šakomis. Vertingesni pastarieji, nes jų vaisiai vidutinio dydžio, tamsiai raudoni, sunoksta vienu metu liepos pabaigoje, Deja, jei vasara lietinga, šios veislės vyšnios linkusios sirgti monilioze.

‘Žagarvyšnė’ – ankstyva vyšnių veislė, kilusi iš Žagarės apylinkių (Joniškio r.) kaip vietinė liaudies selekcijos veislė. Ji turi keletą atmainų, besiskiriančių prinokimo laiku, vaisių kokybe, derlingumu. Geriausia forma – svyrančiomis šakomis. Uogos gražios, tamsiai raudonos, prinoksta liepos pirmoje dekadoje, beveik vienu metu, prinokusios tampa beveik juodos, vidutinio stambumo (2,6–3 g), apvalios, saldžiarūgštės, aromatingos, skanios, minkštimas labai sultingas, kauliukas smulkus, lengvai išsiima. Vaismedžiai vidutinio augumo, vainikai nedideli, rutuliški, vidutinio tankumo. Derėti pradeda 2–3 metais, labai gausiai ir kasmet. Ši vyšnių veislė yra savidulkė. Žiemą ištverminga, tik ne itin atspari kokomikozei.

‘Vytėnų žvaigždė’ – ankstyva vyšnių veislė, sukurta Algirdo Lukoševičius Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (‘Žagarvyšnės’ ir ‘Podbielskinės’ sėjinukas). Derlių sunokina liepos pirmoje dekadoje, vienu metu. Uogos gražios, tamsiai raudonos, stambios (4–5 g), apvalios, transportabilios, saldžiarūgštės, sultingos, aromatingos, labai skanios, kauliukas nedidelis ir lengvai išsiima. Jauni vaismedžiai yra vidutinio augumo, pradėję derėti auga silpnai, vainikai apvalūs, svyrančiomis šakomis, vidutinio tankumo. Derėti pradeda trečiaisiais metais, dera kasmet, gausiai ar labai gausiai. Veislė savidulkė. Žiemą ištverminga, gana atspari ligoms, bet reikli vietai ir dirvai. Ši ankstyva lietuviška vyšnių veislė vertinama dėl derlingumo ir geros uogų kokybės.

Svečios veislės

‘Turgenevka’ – vidutinio ankstyvumo veislė, sukurta Rusijoje, Oriole. Uogos prinoksta liepos antroje dekadoje, vienu metu, gražios išvaizdos, tamsiai raudonos, blizgančios, labai stambios (apie 5 g), širdiškos formos, transportabilios, saldžiarūgštės, aromatingos, puikaus skonio, kauliukas lengvai išsiima. Vartojamos desertams ir ypač tinka šaldyti bei perdirbti (kompotams, uogienėms, sultims). Vaismedžiai vidutinio augumo, vainikai piramidiški, stačiomis šakomis, nelabai tankūs. Derėti pradeda 3–4 metais po pasodinimo. Veislė dera kasmet, derlinga arba vidutinio derlingumo. Iš dalies savidulkė, todėl geriau dera, kai šalia auga kitų veislių vyšnios (‘Vladimirinė’, ‘Tambovčanka’, ‘Ostheiminė’, ‘Rovesnica’ ir kt.). Žiemą ištverminga, atspari kokomikozei ir moniliozei. Vietai ir dirvai nereikli. Tai viena iš vertingiausių vyšnių veislių, mėgstama dėl skanių, puikios kokybės uogų ir atsparumo ligoms.

‘Schatenmorelle’ vaismedžiai vidutinio augumo, atsparūs kokomikozei, vidutiniškai ištvermingi šaltoms žiemoms. Derėti pradeda 2–3 augimo sode metais. Vaisiai stambūs, gero skonio, tamsiai raudoni, prinoksta liepos pabaigoje.

‘Malinovka’ vaismedžiai vidutinio augumo, dera 4–5 metais, derlingi, atsparūs šaltoms žiemoms. Vaisiai stambūs, gero skonio, raudoni ar tamsiai raudoni, prinoksta liepos pabaigoje.

‘Molodiožnaja’ – vidutinio ankstyvumo vyšnių veislė, sukurta Rusijoje (‘Liubskajos’ ir ‘Vladimirinės’ sėjinukas). Uogos prinoksta liepos antroje dekadoje, gražios išvaizdos, tamsiai raudonos, blizgančios, stambios (4–5 g), apvalios, vienodo didumo, transportabilios, puikaus desertinio skonio, saldumu primena trešnes, sultingos, aromatingos, kauliukas išsiima lengvai. Vartojamos desertams, tinka ir perdirbti. Vaismedžiai neaugūs (2–2,5 m), krūmo formos, vainikai rutuliški, vidutinio tankumo. Derėti pradeda 2–3 metais. Veislė išsiskiria kasmetiniu derėjimu, nes yra savidulkė. Ištverminga žiemą, atspari kokomikozei ir kitoms grybinėms ligoms. Žydi vėlai, praėjus pavasarinėms šalnoms. Perspektyvi kaip derlinga, atspari ligoms ir viena skaniausių vėlyvesnio derėjimo veislių.

‘Vstriečia’ – Ukrainoje sukurta vidutinio ankstyvumo vyšnių veislė. Uogos prinoksta liepos pirmoje pusėje, gražios, tamsiai raudonos, stambios (4–5 g), vienodo dydžio, sultingos, aromatingos, švelnaus ir malonaus saldžiarūgščio skonio, transportabilios. Vaismedžiai mažo augumo, derėti pradeda 2–3 metais. Veislė dera kasmet, derlinga, iš dalies savidulkė. Ištverminga žiemą, atspari kokomikozei ir pakankamai atspari moniliozei. Vertinga kaip mažo augumo, ankstyva, desertinė vyšnių veislė.

‘North Star’ dera ankstyvu augimo sode laikotarpiu. Dera gausiai, veislė atspari lapų ligoms, tačiau jautri vaisių puviniams. Uogos plačiai ovalios, mėsingos, sultingos, ryškiai raudonos,  sunoksta liepos pradžioje, vidutinio stambumo, sveria apie 4,5–6 g.

‘Dradem’ dera jau trečiaisiais augimo sode metais. Derlius gausus, uogos ovalios formos, šviesiai raudonos, malonaus rūgščiasaldžio skonio, sunoksta liepos pradžioje. Viena uoga sveria 5–5,5 g. Veislė mažai jautri puviniams. Gali būti auginama skaidrioms sultims gaminti.

‘Notė’ veislės vaismedžiai gausiai dera ketvirtaisiais augimo sode metais, nepramečiuoja, jie yra vidutinio augumo, atsparūs šaltoms žiemoms, jautroki grybinėms ligoms. Vaisiai stamboki, skanūs, sunoksta liepos antroje pusėje.

‘Lucyna’ – vidutinio ankstyvumo vyšnių veislė, sukurta Lenkijoje (‘Lotinės’ ir ‘Širpot­reb čiornajos’ sėjinukas). Prinoksta liepos antroje dekadoje, uogos gražios, tamsiai raudonos, stambios (apie 5 g), apvalios, sultingos, aromatingos, saldžiarūgštės, puikaus skonio, transportabilios, kauliukas išsiima lengvai. Vartojamos desertams ir perdirbti. Vaismedžiai augūs, vainikai rutuliški, plačiašakiai. Derėti pradeda 2–3 metais. Vyresnio amžiaus medžius reikia stipriau genėti. Veislė dera gausiai ir kasmet, savidulkė, ištverminga žiemą, atspari ligoms. Vietai ir dirvai nereikli, bet nemėgsta rūgščių ir įmirkusių dirvų.

‘Wanda’ dera pakankamai jauni medeliai, derlius labai gausus. Mažai jautri lapų dėmėtligėms. Kaulavaisiai sunoksta liepos pradžioje, jų vidutinis svoris 4 g. Uogos pailgos, tamsiai raudonos, minkštimas rūgštokas, tinka sulčių gamybai. Veislė jautroka šaltoms žiemoms.

Dirvožemis ir vieta

Vyšnios gerai auga vandeniui laidžiuose, priesmėlio ar priemolio dirvožemiuose, nemėgsta užmirkusių, sunkios mechaninės sudėties dirvožemių. Gruntinis vanduo turi būti 1–1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Kaip ir kiti sodo augalai, mėgsta trąšius, šarmingus dirvožemius, gerai auga saulės apšviestose augavietėse, šiltesnėse sodybos vietose.

Žydi vyšnios palyginti anksti, todėl reikėtų parinkti nuo šaltesnių vėjų apsaugotą vietą, be to, taip žiemą vaismedžiai ir jų žiediniai pumpurai mažiau pašals. Kaulavaisių ištvermingumas šaltai žiemai sumažėja nuo per vešlaus augimo ir gausaus derėjimo, ligų plitimo, todėl mūsų sąlygomis jos trumpiau gyvena.

Vyšnių nauda

Vyšnios vartojamos šviežios, džiovintos ar konservuotos. Iš jų gaminami kompotai, uogienės, sirupai, ekstraktai, saldainiai, trauktinės, užpilai, vynai ar vaisvandeniai. Vertingi ir vyšnių lapai, jie naudojami raugiant, marinuojant agurkus ar kitas daržoves. Vyšnios – puikus dietinis produktas, gerinantis apetitą.

Uogose aptinkama apie 15 proc. cuk­raus, apie 2,1 proc. organinių rūgščių, 0,3 mg/proc. karotino ir vitaminų C, B, PP, folio rūgšties, rauginių medžiagų, pektinų. Uogose yra nemažai mineralinių medžiagų: vario, kalio, geležies, magnio. Kadangi jose nemažai geležies, gali būti vartojamos nuo mažakraujystės.

Vyšnių antpilai tinka troškuliui malšinti karščiuojant. Liaudies medicinoje vyšniomis su pienu buvo gydomi sąnarių uždegimai, o sultys naudojamos sergant kvėpavimo takų uždegimu. Šviežių lapų ir pieno nuoviru sudrėkintais tamponais buvo stabdomas kraujavimas. Tyrimais patvirtinta, kad vyšnių kotelių nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą ir stabdo viduriavimą. Ruošiant nuovirus rekomenduojama 10 g žaliavos užpilti stikline vandens ir išgerti po keletą kartų per dieną. Nors nuo podagros buvo naudojamos ir sėklos, tačiau reikia žinoti, kad jose yra nuodingo glikozido amigdalino.

Parengė Donatas Klimavičius

Loretos Buskienės nuotrauka

2021-02-24