Žagreniai – puošnūs visais metų laikais

Žagreniai nuo seno auginami sodybose. Vasarą aplinką puošia įspūdingos formos lapais, kurie rudenį, kai pakanda šalnos, akį traukia ryškiomis spalvomis. Tada ir atsiveria visas šių mažai reiklių augalų grožis. Žagrenių gentyje yra apie 200 rūšių, savaime augančių vidutinio klimato ir paatogrąžių augavietėse. Kai kurios rūšys natūraliai tarpsta Šiaurės Amerikos, Pietų Afrikos, Rytų Azijos ir Šiaurės rytų Azijos vietovėse. Lietuvoje auginamos keturios rūšys. Visos žagrenių rūšys nėra labai draugiškos žmogui, o viena jų – ypač pavojinga.

Donatas KLIMAVIČIUS

Rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.) – Lietuvoje dažniausiai auginama rūšis. Natūraliose augavietėse auga Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje ir išplitęs nuo Didžiųjų ežerų iki Atlanto vandenyno pakrančių. Ši rūšis gerai prisitaikė prie lietuviško klimato ir sunku atrasti sodą, kur jos nėra. Nors pas mus šis krūmu auginamas augalas užauga iki 10 m aukščio, natūraliose augavietėse pasiekia apie 15 m aukštį ir gali augti tiek medeliu, tiek ir daugiakamieniu krūmu. Soduose kai kur irgi auginamas žemu medeliu. Kadangi augalas plačiai į tris puses išsikerojusiais stiebais primena žagrę, matyt, dėl to kalbininkai ir botanikai jį pavadino žagreniu. Stiebo žievė juosvai ruda, besilupanti. Ūgliai stori, apaugę tankiais ilgais, rudais, aksominiais ir lipniais plaukeliais. Lapai stambūs, ilgesni nei 0,5 m ilgio, pražanginiai, neporiniai plunksniški, sudaryti iš daugybės smulkesnių lapelių ir panašūs į vėduokles. Vasarą lapų viršus tamsiai žalias, apačia melsvai žalia. Rudenį atsiskleidžia visas lapų grožis, kai savo ryškiomis spalvomis pralenkia net klevų lapus, jie nusispalvina oranžine ar purpurine spalvomis. Gelsvai žalsvi ar rausvi žiedai skleidžiasi baigiant augalui lapoti birželio pradžioje, jie sutelkti 10–20 cm ilgio stačiose šluotelėse. Kaulavaisiai subręsta rugsėjo pabaigoje–spalį. Žiemą, kai visi lapuočiai medžiai ir krūmai pliki, žagreniai dėmesį patraukia savo šakelėmis ir sėklomis. Jaunos šakelės būna storos, švelnios, apaugusios rudais plaukeliais. Sėklos mažos ir apvalios, suaugusios į delno ilgumo šluoteles ir apaugusios vyšninės spalvos plaukeliais. Šios šluotelės puošia žagrenius visą žiemą ir domina paukštelius, o floristai iš jų gamina puokštes ar kompozicijas. Tokiomis įspūdingomis šluotelėmis puošiasi tik moteriškieji augalai. Augalai auga sparčiai, gyvena apie 20 metų. Dera penktaisiais metais. Gerai plinta šaknų atžalomis, todėl sodinant būtina riboti jų augavietes atitvarais. Gerai auga įprastiniuose dirvožemiuose. Krūmai šviesomėgiai, pakankamai atsparūs užterštam miesto orui. Šių medelių mediena ryškiai geltona, puošni, tinkama smulkiems medžio dirbiniams. Lapuose gausu taninų, t. y. rauginių medžiagų, todėl Amerikos indėnai seniau juos naudodavo ir odoms raugti, jie yra šiek tiek nuodingi. Iš žiedų ir jaunų lapų gali būti gaminami vaistai, iš vaisių – actas ir vaisvandeniai, todėl žagrenį dar vadindavo limonadiniu medžiu. Specialistai rekomenduoja rūgščiuosius žagrenius sodinti atokiau nuo vaikų žaidimų aikštelių, o dėl tvirtų šaknų gali būti sodinami slenkantiems šlaitams tvirtinti. Sodybose auginamos kelios veislės.

‘Tiger Eyes’ medelis užauga nedidelis, iki 2,5–3 m aukščio, ir beveik neplinta šaknų atžalomis. Pavasarį, prieš išsprogstant pumpurams, būna raudonai geltonas, vėliau lapeliai nusidažo geltonai žaliai. Lapai puošnūs tiek vasarą, nes iškarpyti kaip sudėtingi nėriniai, tiek rudenį, kai nusidažo ryškiomis spalvomis. Kartais šaltomis žiemomis šakelės šiek tiek apšąla, ypač jei auga vėjų pagairėje, tačiau greitai vėl atželia.

‘Dissecta’ (arba ‘Laciniata’) lapeliai yra tik karpyti ir be geltono atspalvio. Užauga beveik tokio pat dydžio kaip rūšinis augalas.

‘Radiance’ lapeliai nusvirę ir panašūs į paparčio, pavasarį besiskleisdami būna švelnaus rožinio atspalvio, vėliau – šviesiai žali. Užauga iki 2–3 m aukščio.

Plikasis žagrenis (Rhus glabra L.) savaime auga Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje dažniau auginamas botanikos soduose ar sodybose, nes yra mažiau dekoratyvus nei rūgštusis žagrenis. Plikuoju vadinamas, nes lapai ir ūgliai yra pliki. Krūmai ar žemi apie 5–7 m plačiomis lajomis medeliai išsiskiria reta, rutuliška ar skėtiška laja. Ūgliai stori, pliki, lapai apie 30 cm ilgio, pliki, sudaryti iš 11–31 pailgai kiaušiniško ar lancetiško 5–10 cm ilgio dantyto lapelio. Lapų viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė – balsvai žalia. Žiedai su balsvais vainiklapiais sutelkti 20 cm ilgio viršūninėse šluotelėse. Kaulavaisiai rutuliški, tamsiai raudoni, apaugę trumpais, raudonais, pašiauštais plaukeliais.

Nuodingasis žagrenis (Rhus toxicodendron L.) – labai pavojingas augalas, visos jo dalys labai nuodingos, todėl ir toks pavadinimas. Lietuvoje retai aptinkamas, įvežtinis privačiose kolekcijose ar botanikos soduose medicininiams tikslams. Krūmai pažeme besidriekiantys ar laipiojantys, iki 2–3 m aukščio, prie atramų ar augmenijos prisitvirtinantys orinėmis, kimbamosiomis šaknelėmis. Nors lapai rudenį ir nusidažo ryškiomis spalvomis, jų forma nepanaši į rūgščiojo žagrenio. Jie sudaryti iš 3–7 rombinių arba plačiai kiaušiniškų lapelių, su nedideliais danteliais ar lygūs. Lapų viršus ryškiai žalias, žvilgantis, apatinė pusė plika ar šiek tiek plaukuota. Rudeniop lapai nusispalvina oranžine ar raudona spalva. Žiedai gelsvai žali, sutelkti tankiose, pažastinėse, 3–6 cm ilgio šluotelėse. Žydi birželį–liepą. Ši rūšis mažai reikli augavietėms, pakanti šviesos trūkumui. Augalai gerai plinta šakninėmis atžalomis ar atlankomis. Sodybose nerekomenduojama auginti, ypač kur yra mažų vaikų ar naminių gyvūnų, kurie gali netyčia prisiliesti prie šių nuodingų augalų. Šalia nuodingųjų žagrenių nestatykite ir suolelių, šių augalų nelieskite rankomis.

Tai svarbu. Šio augalo išskiriamose aliejingose sultyse gausu toksino urušiolio, kuris daugeliui žmonių sukelia uždegimines reakcijas, daug stipresnes už gerai pažįstamo Sosnovskio barščio.

Kvapusis žagrenis (Rhus aromatica Aiton), kaip ir daugelis rūšių, kilęs iš šiaurinės Amerikos dalies, kur auga smėlingose ir akmeningose vietovėse Kvebeke, Nebraskoje, Oklahomoje ir Teksase. Užauga šiek tiek žemesnis, iki 2 m pločio ir panašaus aukščio, bet mažiau dekoratyvus nei kitos rūšys. Lapai ir vaisynai smulkesni, ūgliai mažiau spalvingi. Žiedai geltonai oranžiniai, smulkūs, sutelkti stačiuose viršūniniuose kompaktiškuose rutuliškuose ar pailguose žiedynuose. Žydėti pradeda antraisiais trečiaisiais metais. Kvapieji žagreniai taip pat mėgsta plisti šaknimis, gerai auga saulėtose augavietėse. Visos šio augalo dalys kvepia. Ši rūšis paprastai auginama tik botanikos soduose ar dendrologinėse kolekcijose.

Nauda. Tinka ir grožiui, ir vaistams, ir maistui. Kadangi šie egzotiški augalai įspūdingai atrodo visais metų laikais, pavieniui ar grupelėse gali būti sodinami visose sodybose. Išpjaunant atžalas galima plėsti augalus ar riboti jų augavietes. Pavasarį džiugina gražia lapija ir išlinkusiomis šakomis, vasarą ir rudenį – lapų spalvomis, o žiemą – puošniais žiedynais. Augalo dalys gali būti naudojamos ir maistui. Sveiko maisto krautuvėlėse galima įsigyti iš rūgščiojo, plikojo ir kvapiojo žagrenio sėklų pagamintų maisto papildų. Sėklos sudžiovinamos, sumalamos ir pakepinamos. Gauti milteliai bus rūgštaus, sutraukiančio skonio. Iš jų gaminami prieskoniai, actas, gaivieji gėrimai ar aliejus, jų galima įdėti į sriubas ar troškinius. Gydymui minėti žagreniai naudojami kaip antiseptikai, diuretikai, tonizuojantys preparatai, taip pat virškinimo sutrikimams, hemorojui bei kitoms ligoms gydyti. Žinoma, svarbu nepersistengti ir patiems mėgėjiškai nesigydyti, o ir maistui juos vartoti labai saikingai. Prieš vartojant kaip vaistus būtina pasitarti su šeimos gydytoju.

Auginimas. Žagreniai gerai auga skirtingo tipo dirvožemyje, svarbu, kad jis nebūtų užmirkęs. Jie pakankamai atsparūs sausroms, ligoms, kenkėjams ir užterštam orui. Nors augalai yra šviesomėgiai, tačiau rūgštusis žagrenis gerai auga ir daliniame pavėsyje. Jautroki šaltoms žiemoms, tačiau pažeisti šalčio greitai atželia. Augalai auga sparčiai, labai plinta šakninėmis atžalomis, neprižiūrint sudaro tankius sąžalynus. Vienoje vietoje auga apie 20 metų. Norint pasidauginti galima rudenį lapams nukritus ar anksti pavasarį augalui dar nesulapojus išsikasti šakninę atžalą ir ją pasodinti. Arba iš rudens sėti sėklas, o daigus persodinti pavasarį ir paauginti lysvėje ar induose.