Žemės ūkio strategai – savo pačių sprendimų spąstuose?

Kai vieni biurokratai stengiasi įtikti aukštesnio rango biurokratams, priimami su realybe prasilenkiantys sprendimai. Šalies žemdirbius perkūnu iš giedro dangaus trenkė nauja žinia – reikės atstatyti suartas daugiametes pievas ir ganyklas. Aiškėja, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ant ūkininkų galvų bandys suversti atsakomybę už savo pačios priimtus neapgalvotus sprendimus.

Savaitės pradžioje pasirodęs ŽŪM pranešimas, kad ūkininkai, per pastaruosius dvejus metus suarę pievas ir daugiametes ganyklas, turės jas atkurti, sujudino ūkininkų bendruomenę tarsi meška bičių avilį.

„Dalis šalies ūkininkų, per pastaruosius dvejus metus suarusių daugiametes ganyklas ir pievas, privalės jas atkurti. Kitaip jiems bus taikomos finansinės sankcijos. Lietuva, Europos Sąjungai įsipareigojusi išsaugoti pievas, šio įsipareigojimo nesilaikė – daugiamečių ganyklų ir pievų plotai šalyje, palyginti su 2012 m., sumažėjo daugiau nei 5 proc. Viršijus šį nustatytą ribinį dydį, valstybė nustato pareigas suartą žemę užsėti daugiamečiais žolynais tiems ūkininkams, kurie turi žemės, pertvarkytos iš daugiamečių ganyklų arba daugiamečiais žolynais užsėtos žemės į kitos paskirties žemę ankstesniu laikotarpiu“, – rašoma ministerijos  pranešime.

ŽŪM nurodė, kad nuo 2015 m. daugiamečių ganyklų bei pievų sumažėjo daugiau kaip 74 tūkst. ha, arba 11 proc., ir tas plotas užimtų beveik visą Šiaulių miesto teritoriją arba pusę Kauno. Šiais vaizdingais palyginimais ministerijos valdininkai bando įrodyti, kokią pragaištingą veiklos kryptį pasirinko ūkininkai, tačiau pamiršta pridurti, kad būtent agrarinė pastarojo laikotarpio politika ir įstūmė ūkininkus į tokią situaciją.

Vienas kitam prieštaraujantys sprendimai

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovas Vytautas Buivydas valdžios sprendimuose įžvelgė daug viena kitai prieštaraujančių aplinkybių.

„Ne tik praėjusių, bet ir užpraeitų metų pasėlių deklaravime ta pievų atstatymo problema buvo, bet ministerija tik šios savaitės pradžioje viešai pateikė informaciją, kas laukia pievas suarusių ūkininkų. Tada kyla pagrįstas klausimas, kam reikėjo dar šiais metais prieš deklaruojant pasėlius griežtinti reikalavimus pievų tvarkytojams? Žinome, kad dėl žolės smulkinimo uždraudimo ūkininkai vietoj nenašių pievų šienavimo pasirinko jų įdirbimą. Nors ŽŪM savo pranešime nurodo, kad per pastaruosius šešerius metus pievų Lietuvoje sumažėjo 74 tūkst. ha, reali padėtis tokia, kad vien nuo 2020 m., kai buvo priimtas sprendimas drausti smulkinti šienaujamą žolę, tokių pievų sumažėjo 64 tūkst. ha. Priežastinis ryšys daugiau nei akivaizdus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Buivydas. Šie faktai perša mintį, kad ŽŪM dėl savo neapgalvotų sprendimų dabar baudžia ūkininkus. Buivydo manymu, tai labai susiję ir su žolinių pašarų pertekliaus problema.

„Šiemet matome, kad turėjome perteklinius žolinių produktų kiekius. Kai galėjo žolę smulkinti ir tolygiai paskleisti, ūkiai taip saugojosi nuo perteklinės produkcijos. Sausringais metais ūkininkams praverčia 40–50 proc. pašarų rezervas, tačiau šiemet, kai metai buvo palankūs, perteklinės produkcijos žagai pūva sukrauti palaukėse ir pamiškėse. Per keletą metų jie pavirs mėšlu, o kur visa tai dėti, tvarka nenumatyta. Kita vertus, pasak mokslininkų, susmulkintos žolės palikimas lauke yra net naudingas, nes tai biologinė trąša, žemėje paliekama organika. Tačiau mūsų valdžia, uždrausdama smulkinimą, turėjo ambicingą tikslą įveikti „sofos ūkininkus“. Akivaizdu, kad priemonės tikslui pasiekti buvo neefektyvios, o aplinkosauginiu požiūriu padarėme didelę žalą gamtai ir visuomenei“, – tvirtino V. Buivydas.

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadovė Renata Vilimienė stebėjosi ketinimais lauko viduryje paliktas akmenų krūvas paversti kraštovaizdžio elementu.

„Tiek metų ėjome į tai, kad žemdirbystė būtų aktyvi, laukai švarūs, krūmai iškirsti, sutvarkyti. Šiandien viskas atvirkščiai, net 3 proc. deklaruojamos žemės privalės būti su kraštovaizdžio elementais. Akmenų krūva vidury lauko man asocijuojasi su neūkiškumu, o ne geru kraštovaizdžiu“, – ironizavo R. Vilimienė.

Ūkininkai nežinioje

LVPŪA vadovė nuogąstavo, kad ateityje pienininkystė dėl numatomų draudimų negalės keisti savo veiklos krypties.

„Nors turiu savo nuosavybę, pasirodo, kad ateityje pienininkystė negalės keisti krypties. Pieno atsisakoma ne todėl, kad tiesiog taip sugalvojama, o kad ūkininkai iš tos veiklos neišgyvena. Pieno supirkimo kaina mažiausia ES. Iš statistikos matyti, kad nyksta ne grūdininkai, o pienininkai. Pienininkai tokius draudimus vertina kaip pačią didžiausią grėsmę ir bėdą. Ypač smulkesni ir vidutiniai ūkiai, kuriems mes atstovaujame, yra prie nykstančių. Dėl to taip ir atsitiko: besinaikinančių pieno ūkių savininkai žemes arba išnuomoja grūdininkams, arba patys suaria, nes jiems pievų nebereikia“, – situaciją apibūdino R. Vilimienė.

Paklausta, kaip tas ūkininkas, kuris likvidavo savo pieno ūkį, o žemę išnuomojo arba pats suarė, turės atkurti pievas ir kur jas dės, ŪP pašnekovė sakė neįsivaizduojanti.

„Net neįsivaizduoju. Tai yra priverstinis teisių pažeidimas, skambiai pasakiau, bet juk pačiam žmogui neleidžiama rinktis, ką jis turi daryti. Ir jei ūkininkas pievą atstatys, norėdamas gauti išmokas, vis vien turės gerą agrarinę būklę palaikyti. Jei nepalaikys, gaus baudas, nekalbant apie tai, kad neteks išmokų“, – beviltišką padėtį nusakė R. Vilimienė.

Buivydo manymu, su problemomis susidurs ne tik pienininkystės atsisakantys ūkiai, bet ir ūkius kuriantis jaunimas.

„Jaunieji ūkininkai labiausiai pažeidžiami, nes kiekvienas toks pasikeitimas, kiekvienas laiškas juos palies. Tik pradeda veiklą ir iš karto susiduria su kraštutinumais, kurių negalėjo numatyti. Žemės resursai nėra dideli, išsinuomoti jos taip greitai negalima. O jeigu jaunam ūkininkui pavyksta vieną kitą sklypą išsinuomoti, jis apsidžiaugia, kad galės vykdyti veiklą, suaria, prisiima įsipareigojimus, ir štai – pievą teks atkurti! Kur jam tą pievą dėti? Kokią ekonominę veiklą tu gali sukurti turėdamas pievą, kai tau tos pievos nereikia iš esmės? Verslo plane tu turi sudėlioti skaičius, kad sukurtum pridėtinę vertę, tu turi būti pelningas. Jei būsi nuostolingas, teks grąžinti gautus pinigėlius. Taigi tu negali užsiimti veikla, kuri tau negeneruoja pajamų. Toje vietoje užprogramuota problema. Tikiuosi, kad bus tariamasi su socialiniais partneriais ir neapgalvotų ŽŪM sprendimų nebus“, – vylėsi V. Buivydas.

Privati nuosavybė – neliečiama

„ES nėra iškėlusi reikalavimo, kad būtų pievos ar ariama dirva, svarbu, kad naudmenos būtų geros agrarinės būklės. Kiti reikalavimai nekeliami. Čia mūsų valdžios išsigalvojimas. Todėl atsakymas vienareikšmiškas – niekas negali kištis į privačią nuosavybę, ar tai būtų pieva, ar ariama žemė, jei ji geros agrarinės būklės, tiesioginės išmokos priklauso“, – ŪP tvirtino Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Jo manymu, spręsti, ką daryti su savo žeme, gali tik pats ūkininkas, valdžia jam negali nurodinėti, tai yra perteklinis kišimasis į privačią nuosavybę. „Mūsų biurokratai priima visokių nesąmoningų apribojimų ir taisyklių, jiems toje srityje išradingumo nestinga. Jei valdžia sprendimą atkurti suartas pievas priims, ūkininkai turės teisę kreiptis į teismą“, – įsitikinęs V. Juodsnukis.

Nežinioje ir smulkūs, ir vidutiniai

Pakalbinome pačius žemdirbius. 2018 m. pienininkystės atsisakė Klaipėdos r. veikianti Kretingalės kooperatinė žemės ūkio bendrovė. Šimtams čia laikytų melžiamų karvių nebereikia pievų ir ganyklų, todėl bendrovė jas pavertė javų laukais. Atrodo, kad bendrovė nepateks į „juodąjį“ sąrašą, nes pievas suarė anksčiau nei prieš dvejus metus.

„Kur ūkininkas tuos plotus turi dėti, jei pajamos iš gyvulininkystės sumažėja? Jam reikia pajamų, ir jis automatiškai tą žemę aria, kad išlaikytų savo šeimą. Pieva buvo laikyta vienam verslui, o kai jį keiti, keičiasi ir darbo priemonės. Jei bus reikalavimas laikyti pievą, nors jos tau nereikia, tai būtų protu nesuvokiama. Pernelyg garsiai nuskambėjo ši ministerijos žinia, neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje labai sumažėjo melžiamų karvių ūkių. Parama, kuri teikiama pieno sektoriui, visiškai nepadeda“, – ŪP teigė Kretingalės bendrovės vadovas Valdemaras Liorenšaitis.

Kitas Žemaitijos ūkininkas, Plungės r. ūkininkų sąjungos pirmininkas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Marijus Kaktys situaciją vertina itin kritiškai.

„Labai bloga situacija, ypač Žemaitijos zonoje, kur daugiausia verčiamasi pienininkyste. Net jei savo gyvulius panaikina, ūkininkas negali išarti, priverstas laikyti pievas. Tai logiškai nepaaiškinama. Ir mūsų rajone pieno ūkių mažėja. Tikslių skaičių nepasakysiu, tačiau įtampa ir nuolatinis stresas atgraso nuo šios srities. Jaunas jos rinktis nenori, o senas baigia ūkininkauti ir paprasčiausiai atsisako. Aš pats savo ūkyje sprendžiu dilemą, ar dar investuoti į pieno ūkio modernizavimą, ar jau sustoti“, – sakė M. Kaktys.

Reikalavimas – vardan „paukščiuko“?

Tuo tarpu biologai, susiduriantys su daugiamečių pievų atkūrimu, tvirtina, kad per vienerius metus padėtis nepasikeis.

„Norint atkurti masiškai suartas pievas, kad jos vėl taptų natūraliomis daugiametėmis pievomis, turės praeiti maždaug 15–20 metų. Neužtenka pasėti kelių žolių mišinį – ir jau bus pieva. Taip, pieva, bet kultūrinė. O kad atsikurtų natūrali, ko ir siekiama, po arimo praeis labai ilgas laiko tarpas. Nes suariant sėklos atsidūrė 30 cm gylyje ir kol jos sudygs, kol pasieks paviršių, praeis daug metų“, – ŪP aiškino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Tautgirdas Masiulis.

Daugelio ŪP pašnekovų nuomone, ŽŪM siekis priversti ūkininkus atstatyti pievas yra tik noras užsidėti „paukščiuką“ į Briuselį siunčiamose ataskaitose, o ne realus siekis atkurti biologinę įvairovę.

Paklaustas, kaip iš šalies atrodo žemės ūkyje susiklosčiusi problema, kai nebenorima laikyti gyvulių ir todėl mažinami pievų plotai, T. Masiulis pateikė savo įžvalgą.

„Pienininkams, gyvulininkams turėtų būti didesnės išmokos. Kai supirkėjas pasiūlo 80 ct už kilogramą mėsos, tai yra juokinga. Bandėme skaičiuoti, kiek lėšų iš hektaro sugeneruoja grūdininkas ir kiek gyvulininkas, skirtumas matuojamas kartais, o ne procentais“, – paramos gyvulininkams stygių įvertino nacionalinio parko atstovas.

Redakcijos nuotraukos

Išartos pievos, daugiametės ganyklos, Vytautas Buivydas