Žemės ūkio strategija: būtinybė ar popierių segtuvai į lentynas?

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas
Valdžios keičiasi, bet ar kartu su jomis turi keistis ir ūkininkavimo kryptys? Kodėl vieni, įkopusieji į valdžios Olimpą, ragina žemdirbius sėti daugiau javų, kiti – plėtoti gyvulininkystę, treti – auginti serbentus, po to – sliekus, vėliau – sraiges? Kuri iš tokių iniciatyvų reali, vėliau parodo gyvenimas. Tačiau gal vertėtų turėti ilgalaikę nacionalinę strategiją, kuri užtikrintų visų žemės ūkio šakų darnią plėtrą, pagal kurią būtų kuriamos jos įgyvendinimo programos? Tokį pageidavimą neseniai savo suvažiavime išreiškė Lietuvos ūkininkų sąjungos nariai. Tačiau kai kurie jų oponentai tikina, kad tai laužimasis pro atviras duris, nes visą strategiją dabar nusako Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika ir Vyriausybės programa. Ar tikrai to pakanka?

up73_1_01

A. Snarskio piešinys

Strategiją privalo turėti visi
„Valstybės institucijų darbuotojai ir ūkininkai žemės ūkio strategiją neretai įsivaizduoja gana skirtingai. Tačiau gyvename demokratinėje valstybėje, visi turime teisę išsakyti savo nuomonę, nors kartais ji ir nesutampa su oficialiąja. Tai ir padarė Lietuvos ūkininkų sąjungos nariai savo suvažiavime“ , – sakė „Ūkininko patarėjui“ buvęs žemės ūkio ministras, dabar viešosios įstaigos  Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis.
Jo teigimu, kiekviena Vyriausybė pasitvirtina savo programą, kuri ir yra tam tikra strategija įvairiose srityse. „Manyčiau, kad mums labai trūksta komunikavimo ir iš čia kyla visos bėdos. Blogai, kai kairė nežino, ką daro dešinė. Kita vertus, esame Europos Sąjungoje ir turime paisyti jos bendrosios žemės ūkio politikos principų.
vendinsime tas priemones, pasiekti, kad visos žemės ūkio šakos būtų plėtojamos proporcingai. Žemės ūkio strategiją privalo turėti ir Europos Sąjunga, ir jos valstybės-narės, ir pagaliau kiekvienas ūkis.
Ministras atskiros savo politikos paprastai neformuoja, o vykdo Vyriausybės programą. Man būnant šiame poste buvo patvirtinta žemės ūkio strategija. Tai buvo vienas iš nedaugelio to meto dokumentų, kuris buvo suderintas su visomis ministerijomis. Tačiau reikia prisiminti, kad tai buvo 1999 m., kai dar nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Vėliau buvo parengta programa stoti į šią bendriją, harmonizuoti įstatymus“, – prisiminė E. Makelis.

Nesulaukęs pritarimo atsistatydino
Korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis, 2000–2001 metais vadovavęs Žemės ūkio ministerijai, prisiminė, kad tuo metu kartu su Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, kitais specialistais buvo parengta žemės ūkio strategija penkeriems metams.
„Joje, ruošiantis stoti į Europos Sąjungą, buvo surašyta daug labai konkrečių dalykų – kokios turėtų būti kvotos, kokiems sektoriams skirsime prioritetus, koks galėtų būti pelningumas ir t.t. Tačiau tuometė Vyriausybė tada atsisakė patvirtinti tą strategiją ir aš atsistatydinau, nes nemačiau prasmės toliau tęsti šį darbą. Tačiau tai jau istorija, dabar ne mažiau svarbu apginti savo pozicijas Europos Sąjungoje, o tai per dešimt metų mums nelabai pavyko, nes neturėjome aiškios žemės ūkio strategijos. Ji būtina ir dabar, kai pasaulyje vyksta daugybė pokyčių. Žemdirbiai turi žinoti, kurlink plėtoti savo ūkius“ , – įsitikinęs kalbėjo K. Kristinaitis.

Kooperacija buvo pamiršta
Pasak K. Kristinaičio, vargu ar buvo teisingai pasielgta aktyviai skatinant žemdirbius pirkti brangią vakarietišką techniką, užuot pirma investavus į žemę.
„Prisipirkome metalinių mons­trų, o nėra ką jais dirbti, žemės plotai nedideli, technika naudojama neracionaliai. Kažkodėl buvo pamiršta kooperacija. Juk ta galinga technika galėtų be didesnių sunkumų apdirbti bent trijų ūkininkų žemę. Manau, taip atsitiko todėl, kad nuplaukėme pasroviui, neturėjome ilgalaikės strategijos, nepadarėme išsamesnės analizės ir nepateikėme jos žemdirbiams, kokiu keliu jiems būtų buvę racionaliau eiti, kokių perspektyvų tikėtis“, – teigė K. Kristinaitis. Jis sakė pritariantis ūkininkų reikalavimui priimti ilgalaikę nacionalinę žemės ūkio strategiją.

Paramą buvo galima naudoti racionaliau
Buvęs ministras abejoja, ar vertėjo skirti ES paramą smulkiesiems ūkininkams pirkti pernelyg galingą techniką. Gal reikėjo sudaryti sąlygas ją įsigyti trims keturiems tokiems ūkininkams kartu? Nebūtų tiek iššvaistyta ES paramos lėšų, nereikėtų ir ūkininkams tiek skolintis iš bankų.
Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika suformulavo uždavinius ir paramos kryptis septyneriems metams. Tokiam pat laikotarpiui, K. Kristinaičio manymu, savo strategiją ir programas privalėtų turėti ir Lietuva. Ir ta strategija neturėtų kaitaliotis kartu su Vyriausybėmis. Juk šis laikotarpis apima pusantros kadencijos, reikia, kad būtų tam tikras stabilumas ir tos strategijos tęstinumas.

Konkurencija vienus remiant, kitus – ne
Buvęs žemės ūkio ministras, šiuo metu Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis įsitikinęs, kad strateginis planavimas yra būtinas. Europos Sąjunga šiuo metu viską planuoja septyneriems metams. Tačiau atskiro strateginio plano Lietuvai, jo nuomone, nereikia, nes iš esmės vykdome tą pačią programą, tik su tam tikrais nacionaliniais niuansais.
J. Kraujelis stebisi, kad pirmuoju punktu ES bendrojoje žemės ūkio politikoje yra įrašytas gamybos konkurencingumas. O mūsų programoje pirmiausia įrašyta: remti smulkius ir vidutinius ūkius. „O kaip tada su konkurencingumu? Jei vienus remiame, kitus ne – koks čia gali būti konkurencingumas? Tokio blaškymosi valstybėje iš tiesų esama ir tai reikia sureguliuoti, nes kitaip bus daug nesusipratimų“, – sakė „ŪP“ J. Kraujelis.

Parama – nusipirkti aulinius batus
Pasak Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento, 2016 m. bus perskirstytos išmokos už pirmuosius 30 ha. Jo duomenimis, Lietuvoje yra 76 tūkst. smulkiųjų ūkininkų, kurių ūkiai vidutiniškai siekia 2,7 ha. Paskirsčius jiems numatytas išmokas, kiekvienam tektų maždaug po 270 litų. Ką už juos nusipirks tas smulkusis ūkininkas? Nebent kelias poras aulinių batų, kad galėtų sausiau braidžioti po laukus. Pinigai bus paprasčiausiai ištaškyti ir niekas neturės apčiuopiamos naudos. Gal geriau vertėtų apsilankyti pas tuos ūkininkus ir įsitikinti, ar tikrai reikia ir kaip juos remti? Gal iš kitokios programos?
J. Kraujelis sakė girdėjęs, kad kai kurie ūkininkai piktinasi, jog, keičiantis ministrams, neretai keičiasi ir žemės ūkio politika. Vienas ministras atseit labiau linkęs skatinti augalininkystę, kitas – gyvulininkystę, trečias – remti smukiuosius ir vidutinius ūkininkus, nors yra ES bendroji žemės ūkio politika, kurios reikėtų laikytis. „Taip neturėtų būti“,- įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas.

Daug ką klaidinanti statistika
J.Kraujelis pateikė nemažai skaičių, pasak jo, įrodančių, kad blaškymasis žemės ūkyje tikrai nieko gero neatneša. Kai įstojome į Europos Sąjungą, Lietuvoje bendrosios gyvulininkystės produkcijos buvo pagaminama už 2,2 mlrd. Lt. 2013 m. – už 3,6 mlrd. Lt, padidėjo 1,4 mlrd. Lt, arba 63 proc. Lyg ir galėtume džiaugtis.
„Bet pažiūrėkime į apimtis, – ragina J. Kraujelis. – Mėsos skerdienos tada buvo pagaminta 221 tūkst. tonų, dabar – 241 tūkst. tonų. Beveik per 10 metų pagaminta tik 20 tūkst. tonų daugiau, kitaip tariant, 9 proc. Pieno sumažėjo 107 tūkst. tonų – 5,8 proc. mažiau. Tai iš kur tas statistikoje užfiksuotas gyvulininkystės produktų padidėjimas 63 proc.? Pasirodo, tą padidėjimą apie 90 proc. lėmė kainų pakilimas. Žinoma, tam įtakos turėjo produkcijos kokybė, bet apimtys juk nedidėja.“

Išsigelbėjimas – avys ir ožkos?
Gyvulininkystės produkcija bendrojoje Lietuvos žemės ūkio produkcijoje praėjusiais metais sudarė 39 proc. 2004 m., įstojus į Europos Sąjungą, jos apimtis šoktelėjo iki 46 proc. Viskas gerai?
„Palyginkime su kaimynų rezultatais, – ragino J. Kraujelis.- Penkiolikoje Europos Sąjungos šalių gyvulininkystė bendrojoje žemės ūkio produkcijoje užima 51 proc. Danijoje – net 63 proc. O kaip panaudojama mūsų žemė? 2006 m. žemės ūkiu buvo užimta 186 tūkst. ha, pernai jau tik 108 tūkst. ha. Nėra gyvulių, nėra ir darbo. Nuo 2004 m. galvijų sumažėjo beveik 100 tūkst., karvių – 132 tūkst., kiaulių – 302 tūkst. Daugiau negu anksčiau šiuo metu auginama tik avių ir ožkų. Avių Lietuvoje padaugėjo dvigubai – nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst., o ožkų net tris kartus. Tai gerai, bet ar avys ir ožkos gali būti mūsų gyvulininkystės pagrindas? Su tokia žemės ūkio strategija kaimo tuštėjimo nesustabdysime.“

Milijardo litų nepakako
Pasak J. Kraujelio, teisingai daro dabartinis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, skirdamas daugiau dėmesio gyvulininkystei. „Vien su augalininkyste toli nenuvažiuosime, nors kurį laiką ūkininkams ji labiau apsimokėjo negu gyvulininkystė, nes reikalavo mažiau darbo rankų, nereikėjo nuolatinės priežiūros. Man būnant žemės ūkio ministru kartu su Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu buvo parengta gal 1000 puslapių nacionalinė žemės ūkio strategija, kurioje buvo daug kas sudėliota, net kaip skirstysime gautą paramą. Tikėjomės, kad, gavę milijardą litų, daug ką pakeisime, pertvarkysime. Dabar, įstoję į Europos Sąjungą, pinigų gauname kone du kartus daugiau – netoli dviejų milijardų litų, bet problemų ne ką sumažėjo. Atsiradus laisvai rinkai, kai kurių netgi padaugėjo. Vadinasi, iš tiesų, kaip sako Ūkininkų sąjunga, dar pernelyg blaškomasi, programose turėtų būti daugiau nuoseklumo, jos privalėtų būti tęstinės ir gerai apgalvotos“, – svarsto LŽŪBA prezidentas.

Visiškai nepriklausoma politika – neįmanoma
Ankstesnė žemės ūkio strategija, kuri buvo rengiama stojant į Europos Sąjungą, pasak J. Kraujelio, šiuo metu neaktuali ir ją teko padėti į stalčių.
„Tada buvo vieni siekiai, šiuo metu – kiti. Dabar daug kas pasikeitė – esame bendroje Europos Sąjungos rinkoje ir turime prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų, prie ES bendrosios žemės ūkio politikos reikalavimų, prie tam tikrų finansinio planavimo etapų. Negalime juk tikėtis ES paramos ir vykdyti visiškai nepriklausomą savo programą“, – tikino pašnekovas.
2014–2020 metams Lietuvos kaimo bendrajai politikai numatyta skirti 17,2 mlrd. Lt. „Iš nacionalinio biudžeto tokios sumos tikrai negalėtume tikėtis. Todėl visos tos strategijos, apie kurias dabar plačiai kalba žemdirbių savivaldos organizacijos, yra glaudžiai susijusios su Europos Sąjungos bendrąja žemės ūkio politika ir didesnio savarankiškumo šiuo metu čia nėra. Kad ir pirmajame ramstyje – viskas čia iš anksto sudėliota į atskiras lentynėles ir nelabai ką pajudinsi. Tarkime, 30 proc. paramos lėšų numatyta „žalinimui“. Ar tikrai ir taip žaliai Lietuvai to labai reikia? Tam tikra dalis atrėžta jauniesiems ūkininkams. Antrajame ramstyje kaimo plėtrai numatyta šiek tiek mažiau pinigų, bet vis dėlto tai 6 milijardai litų ir juos galima būtų racionaliau panaudoti, bet čia irgi viskas išskirstyta – klimato kaitai mažinti, ūkiams modernizuoti, kitokiems, žemdirbių požiūriu, ne pirmaeiliams dalykams“, – sakė J. Kraujelis.

Keičiasi laikai, keičiasi ir planai
Buvęs žemės ūkio ministras, dabar Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kazys Starkevičius teigia, kad jo vadovavimo ministerijai metais buvo parengti strategijos metmenys net iki 2030 m. Bet dabar, pasak jo, kai jau gyvename pagal Europos Sąjungos laikrodį, visi planai gerokai pakito ir turime susitaikyti su naujais iššūkiais.
K. Starkevičius pripažino, kad tam tikrą įtaką Lietuva iš esmės gali daryti tik formuojant kito finansinio laikotarpio kryptis, tačiau tai nėra lengva, nes turime paisyti Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos krypčių. Jei jau apsisprendėme būti šioje bendrijoje, turime laikytis ir jos žaidimo taisyklių.

Ūkininkams reikia ne socialinių išmokų
Parlamentaras yra įsitikinęs, kad rengiant ir tvirtinant visas strategijas bei programas neturėtų būti užmirštas smulkus ir vidutinis ūkis. Pasak buvusio ministro, Lietuvoje jis turi perspektyvų ir gali būti net konkurencingesnis už stambiuosius ūkius, kuriuos neretai labiau paveikia įvairios krizės, pokyčiai rinkoje ir net bankrotai. Todėl, jo manymu, remiant smulkiuosius ir vidutiniokus, reikėtų ne dalyti po kelis šimtus litų, kuriuos galima būtų pavadinti „socialinėmis išmokomis“, o siekti didesnio ūkių intensyvumo, juos modernizuoti įtraukiant tam pasiryžusius ūkininkus į atitinkamas programas.
K. Starkevičiaus nuomone, galbūt reikėtų apriboti ir maksimalias paramos sumas, tarkime, iki 150 tūkst. eurų. Tačiau kartu jis ragino labai gerai pasvarstyti, ar tai nepaskatintų kai kuriuos ūkininkus skaidyti savo ūkius į kelis ir po to visiems pretenduoti į ES paramą.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.