Žemės ūkiui reikia darbščių rankų

Pastaraisiais metais darbuotojų trūkumas juntamas visose srityse. Ne išimtis ir žemės ūkis. Rasti specialistų ir nekvalifikuotų darbuotojų nuolatiniam darbui, taip pat vasaros sezonui – nemenkas iššūkis. Stebima, kad daugumos bedarbių nevilioja nei darbo užmokestis, nei suteikiamas gyvenamasis plotas, nei pavėžėjimo į darbą ir iš darbo paslaugos. Jaunimas taip pat vis rečiau žvalgosi į žemdirbiškas specialybes. Ar pakaks Lietuvos ūkiuose darbuotojų?

Išaugo bedarbių gretos

Užimtumo tarnyba (UT) skaičiuoja bedarbius, kurių pirmąjį šių metų ketvirtį buvo daugiau nei 70 tūkst. Palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, ieškančiųjų darbo padaugėjo beveik 18 tūkst. Šiuo laikotarpiu įregistruotų darbo neturinčių asmenų 27 proc. sudaro jaunimas iki 29 m., 43,5 proc. – 30–49 m., 29,5 proc. – vyresni nei 50 m. asmenys. Tarp besikreipusiųjų šiek tiek daugiau vyrų. Šiemet darbdaviai analizuojamu laikotarpiu registravo 84 tūkst. laisvų darbo vietų – 55,5 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. UT išdavė atitinkamus dokumentus, leidžiančius 2,6 tūkst. trečiųjų šalių piliečių dirbti Lietuvoje, ir 272 leidimus, leidžiančius užsieniečiams dirbti sezoninį darbą Lietuvoje. Tačiau į žemės ūkio darbuotojų gretas įsiliejo tik 3 proc. užsieniečių.

Apklausos duomenys rodo, kad beveik trečdalis žemės ūkio sektoriaus darbdavių susiduria su darbuotojų trūkumu. Jiems kyla sunkumų ieškant ir pritraukiant reikiamus darbuotojus arba nepavyksta jų rasti. Paanalizavus žemės ūkio sektorių matyti, kad darbdaviai darbuotojams siūlo nevienodą atlygį: traktorininkams – 731–1 200 Eur (bazinio tarifinio darbo užmokesčio dydį), žemės ūkio darbininkams – 800–1 000 Eur, fermos vedėjams – 1 100 Eur, gyvulių šėrikams – 850–1 000 Eur, melžėjoms – 750–1 000 Eur, fermos operatoriams – 1 000 Eur, fermos darbininkams – 960 Eur, ūkio vadovams-darbuotojams – 1 500 Eur atskaičius mokesčius.

Stokoja darbuotojų

Darbuotojų savo ūkiui žvalgosi Utenos r. ūkininkai, konkurso „Metų ūkis 2020“ pirmos vietos nugalėtojai Gražina ir Gediminas Skardžiai. Jų specializuotas bitininkystės ūkis – vienas didžiausių ir moderniausių Lietuvoje, gaminantis ne vieną dešimtį tonų aukščiausios kokybės medaus ir kitų bičių produktų. „Darbuotojams skiriame sodybą su visais patogumais. Gyvenimui sąlygos yra puikios, todėl norime, kad jie darbuotųsi atsakingai. Tačiau pastebime, kad žmonės labai stokoja atsakomybės. Jei darbuotojų ir ateityje trūks, bityną mažinsime ir stengsimės darbus atlikti dviese su vyru. Kalbu ir su kitais ūkininkais, jų planai tokie patys, kaip ir mūsų. O ką daryti? Kitos išeities nėra“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino G. Skardžiuvienė. Ūkininkė pasakojo, kad kaimyninėje Lenkijoje vyksta bitininkystės studijos. Tokių studijų Lietuvoje nėra. Ji buvo sutarusi dėl studentų, norinčių padirbėti jos ūkyje, tačiau dėl kalbos barjero šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. „Bitininkystė – populiari, todėl šie mokslai jaunimui labai praverstų. Galbūt jie būtų suinteresuoti atlikti praktiką, pasisemti įgūdžių. Iš kur įgyti patirties? Iš knygų, interneto? Todėl valdžia turėtų pasvarstyti dėl bitininkystės mokslų. Juk bitučių gyvenimas – paslaptingas, jį reikia išmanyti“, – sakė Gražina.

Ne ūkio problema

„Ūkininko patarėjas“ pakalbino UAB „Horsemarket“ direktorių Laimoną Skėrį, kurio įmonei, esančiai Klaipėdos rajone, yra reikalingas pakaitinis arklininkas-žirgų šėrikas, galintis išvalyti gardus ir arklides, pašerti žirgus bei atlikti kitus darbus. Darbuotojui siūlomas atlygis – 50 Eur per dieną (atskaičius mokesčius). „Mums nesiseka. Kiek ieškome per skelbimus, darbininko surasti nepavyksta. Pastebime, kad niekas dirbti nenori. Niekas nenori mėšlo mėžti. Visi nori gauti pinigus ir sėdėti ant sofkutės. Logika paprasta. Gal ukrainiečiai norėtų padirbėti? Darbas reikalauja fizinės jėgos, todėl moterims jis per sunkus, o vyrai, kurie gali su šakėmis dirbti, kariauja“, – teigė L. Skėrys, vis dar neprarandantis vilties, kad darbininką pavyks surasti. Anot UAB „Horsemarket“ direktoriaus, pakaitinio arklininko-žirgų šėriko darbu galėtų susidomėti asmenys, norintys užsidirbti papildomai, t. y. padirbėti savaitgaliais.

Telšių r. ūkininkas Marius Biveinis ieško darbininko šėriko, mokančio vairuoti traktorių, kuriam į rankas siūlo 1 000 Eur atlygį ir apgyvendinimą atskirame name. „Čia ne tik mano ūkio, bet ir visos Lietuvos problema. Nėra norinčiųjų dirbti. Mes dirbame su 90 proc. priklausomybę nuo alkoholio turinčiais žmonėmis. Jie gali dirbti ribotą laiką. Padirbę dvi savaites ir gavę pinigų, darbe nebepasirodo. Dar viena kategorija žmonių – „pašalpiniai“. Juos valstybė pripratino nedirbti. Todėl jau auga trečioji dykaduonių karta“, – kalbėjo ūkininkas.

Tolsta nuo žemės

Daugelį metų ūkininkaujantis Valentinas Genys su darbuotojais, dirbančiais ištisus metus, rūpesčių neturi, tačiau sezoninių darbininkų retsykiais stokoja. „Prasidėjus derliaus nuėmimo ar akmenų rinkimo darbams, pristingame pagalbininkų. Tačiau į šias problemas visada žvelgiu optimistiškai. Gal darbininkų atsiras, gal prabagotėsiu, akmenų rinktuvą įsigysiu. Visur reikalingos investicijos“, – šypsodamasis kalbėjo Ukmergės r. ekologinio ūkio šeimininkas. V. Genys filosofiškai svarstė: „Kaip jauną žmogų privilioti į kaimą ir pasodinti į traktorių arba kaip jį paskatinti, kad norėtų akmenis rinkti? Manau, kad taip pat, kaip ir privilioti į parduotuvę ir pasodinti į kasą, ar kitur.“ Svarbiausia, anot pašnekovo, kad jaunimas norėtų dirbti ir mokytis.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) vadovas Saulius Daniulis pastebi, kad vykstant kaimo mokyklų ir profesinių mokyklų pertvarkai, kaimo vaikai vis labiau atitolsta nuo žemės, o vėliau ir darbuotis nebenori. „Valstybė turi keisti visą mokymo profilį, švietimo sistemą, studijų programas. Dabar programos dėstomos dėl programų, todėl tokį rezultatą ir turime“, – kalbėjo S. Daniulis. Pasak pašnekovo, iš UT į ūkį priėmus jauną žmogų, ūkininkui pačiam tenka jį mokyti ir ruošti darbui, o išmokius, po kelerių metų atsisveikinti, ir vėl ruošti naujus.

Turi būti pašaukimas

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) prezidiumo narė, Telšių skyriaus pirmininkė Zita Dargienė sakė, kad jos ūkyje darbuotojų netrūksta. Ji tvirtino nežinanti, nuo ko tai priklauso. Kodėl vieni ūkininkai darbuotojų turi, o kiti – ne. Naujo darbuotojo adaptacija ūkyje – sudėtingas procesas, nes jiems būtina viską aprodyti, paaiškinti. „Buvo atvejų, kai darbininkus siūliau vienam kitam ūkiui, tačiau gavau atsakymą, kad darbuotojai netinkami. Šiemet mums patiems prireikė darbuotojo, jį priėmėme į ūkį. Viskas gerai. Dabar anas ūkininkas vėl prašosi pagalbos. O aš atsakiau, kad mes siūlėme jums tą patį žmogų. Gal tai ūkių karma? Nežinau, kodėl ūkiuose vyksta žmonių rotacija arba kodėl nerandama darbuotojų. Patys ūkininkai – normalūs, ir siūlomas atlygis – vienodas. Ūkininkai darbuotojų neskriaudžia“, – ŪP pasakojo Zita, drauge su vyru prižiūrinti ekologinį pienininkystės ir mėsinių galvijų ūkį.

Z. Dargienė, kalbėdama apie jaunimo pritraukimą į ūkius, atviravo, kad savo sūnų, baigusį 12 klasių, jau išlydėjo į Olandiją. Vaikinas nuo mažų dienų buvo sodinamas į traktorių, pratinamas prie darbo, tačiau kol kas jo nepavyko suvilioti darbuotis savame ūkyje. „Jis jau pasirinko kryptį, sūnų sužavėjo mechanikos inžinerija, todėl tikiuosi, kad, sužinojęs egzaminų rezultatus, jis įstos ten, kur svajojo. Aš manau, kad darbui žemės ūkyje turi būti pašaukimas. Ko gero, tai turi būti įgimta. Mes patys augome kaime, buvome pabėgę į miestą, bet grįžome. Mūsų dukra jau dabar žino, kad stos į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją, ji žvalgosi sutarčių su bendrovėmis ir ten mato savo darbo perspektyvą. Labai smagu, kad bendrovės pasirašo sutartis ir žada globoti jaunimą. Specialybių yra daug, tačiau jaunuolis turi apgalvoti, ką jis veiks toliau“, – įsitikinusi ūkininkė.

Autorės ir Gedimino SKARDŽIAUS nuotraukos

2022.07.01