Apie tulpes, obelis, frigo braskes ir KRESS salotas

nr. 9

„Esu rododendrų mylėtoja, bet kolekciją gausinti tik perkant – brangu. Norėčiau žinoti, kokiais būdais ir kada geriausia dauginti rododendrus?“

Rododendrai dauginami vegetatyviai ir sėklomis. Jų sėklos sėjamos pavasarį, kovą, šildomame šiltnamyje ar kambaryje į vazonėlį ar dėžutę su rūgščiomis durpėmis. Kadangi sėklos labai smulkios, išbarstomos substrato paviršiuje ir neužžeriamos durpėmis. Jas galima pamaišyti su smėliu, kad pasisėtų ne per tankiai. Paskui reikia nupurkšti purkštuvėliu ar lengvai palaistyti, kad mažos sėklytės priliptų prie substrato paviršiaus, bet nenuplauktų į šalį. Po to pridengiama polietileno plėvele, kad laikytųsi drėgmė ir šiluma. Kad sėklos sėkmingai sudygtų, būtina 18–22 oC temperatūra. Kasdien vėdinama, o jei substratas pradžiūsta, reikia drėkinti. Sėklos pradeda dygti po 2–3 (1) savaičių, nelygu rododendrų rūšis ir aplinkos temperatūra. Kai daigeliai sutvirtėja, plėvelė nudengiama, o temperatūra sumažinama iki 8–10 oC arba vazonėlis su daigeliais pernešamas į lauką ir laikomas lengvame pavėsyje. Rododendrų daigeliai išpikuojami kitais metais. Sėjinukai pražysta maždaug po 5 metų, nelygu rūšis ir priežiūra. Rododendrų veisles dauginant sėklomis, gali pasireikšti protėvių požymiai, kai žiedai neatitinka veislės požymių. Jei tenkins, galima auginti, turėsite gal net ir gražų augalą.

Vegetatyviai rododendrų veislės dauginamos atlankomis, skiepijimu, auginiais. Dauginant pastaruoju būdu, reikia ypatingų sąlygų – geriausia šaknydinti šiltnamyje su rūko sistema (rūgščiame substrate). Namuose galima pakišti ūglį po stiklainiu 2–4 savaitėms. Dalyti įsišaknijusias atlankas geriausia pavasarį arba vasaros pradžioje.

Visžalius dar galima dauginti orinėmis atlankomis: įpjautą ūglį aprišti polietilenu, apdėti samanomis ir palaistyti auksinais.  Bet tai tinka ne visoms rūšims ir veislėms. Taip pat galima skiepyti pavasarį ir vasarą – visžalį į visžalį (poskiepiui naudojami Rh. catawbiense sėjinukai), kaip ir kitus augalus priglaudimo būdu.

Vasaržalius galima dauginti ir dalijant kerą.

Jolanta Šabūnaitė

„Šiemet pirmą kartą išsikasėme 5 arų tvenkinį. Kiek ir kokių žuvų reikėtų į jį prileisti?“

Gerai, kad žinote tvenkinio plotą, mat jis ir lemia, kiek žuvų tvenkinyje turi apsigyventi. Taigi vieną arą tvenkinio patartina įžuvinti 5 kilogramais dvimetukų karpių, trimečių amūrų ir trimečių plačiakakčių. Jeigu tvenkinuke įtariate tarpstant saulažuves, karosiukus, buožgalvius ir varles, įsigykite ir porą metinukių lydekaičių ar metinuką šamiuką. Jie puikiai susidoros su nepageidaujama tvenkinio smulkme. Kantriesiems ir gurmanams praverstų įsigyti ir keliolika už lydekaites ir šamiukus didesnių, vadinasi, bent jau trimečių lynų, kurie tarsi pasibrangindami auga lėtai, todėl brangesni už kitas žuvis, o daugelio nuomone – ir skanesni. O karosų įleisti galima tik tam, kad lydekaitės ir šamiukai papuotautų. Karosai tvenkinyje kaip darže varpučiai: ne itin pageidaujamos žuvys. Ir suskubkite: tvenkinį įžuvinti reikia iki gegužės vidurio. Tiesa, nepamirškite mūsų nurodytų normų padauginti iš 5 (arų skaičius).

Darius SVIRSKIS

„Sėklų pasirinkimas dabar didžiulis, bet lietuviškų neteko matyti. Kur galima įsigyti lietuviškos selekcijos daržovių sėklų?“

Lietuviškų daržovių SDI selekcijos sėklų: baltųjų gūžinių kopūstų ‘Bagočiai‘, valgomųjų svogūnų ‘Babtų didieji‘, raudonųjų burokėlių ‘Kamuoliai‘, vienmečių paprikų ‘Reda‘, morkų ‘Garduolės‘, valgomųjų pomidorų ‘Slapukai BS‘ galima įsigyti Sodininkystės ir daržininkystės instituto medelyno sodinukų pardavimo aikštelėje atidarytame naujame paviljone „Vaisiai ir daržovės“ (Babtuose prie pat automagistralės Kaunas–Klaipėda). Kitais metais pirkėjams galėsime pasiūlyti dar įvairesnių lietuviškų daržovių SDI selekcijos sėklų.

Rasa Karklelienė

„Mano gėlyne žydi margų tulpių. Aš džiaugiuosi jų grožiu, o kaimynė sako, kad čia pasidarbavo virusai. Galiu dauginti tas virusuotas tulpes ar jas reikia sunaikinti?“

Margi virusuotos tulpės žiedai dar dažni gėlininkų mėgėjų tulpynuose. Vieni gėlininkai iš nežinojimo laiko jas atskira veisle, kiti ir žinodami į sergančią tulpę žiūri atlaidžiai, o kartais net siekia iš jos gauti naudos. Dėl to dryžuotas žiedas patenka ant prekystalio, o svogūnas su paslėpta yda atsiduria pražydinimo dėžutėje. O to neturėtų būti. Tulpes parazituoja ne vienas, o keli virusai, sukeliantys antžeminėje augalo dalyje neigiamų pakitimų, dėl kurių tulpės sunyksta.

Iš tulpyno pradėti šalinti virusuojančius augalus galima vegetacijos pradžioje, kai tik įmanoma apžiūrėti tulpių lapų plokštumas. Gerai apžiūrėjus augalą, turintį viruso požymių, reikia jį pašalinti, iškasant su visu svogūnu, kad nematodai ar svogūninės erkutės nenešiotų užkrato. Virusuotas tulpes geriausia rauti kiek apniukusią dieną. Tulpėms žydint, reikia dar kartą patikrinti tiek žydinčias, tiek „vaikučius“. Trečią kartą tikrinama, praėjus maždaug dešimčiai dienų po žydėjimo. Ligotus augalus reikia be pasigailėjimo kasti ir deginti, nes kol kas tai vienintelis būdas sunaikinti virusą, esantį gyvoje tulpės ląstelėje. Jokie purškimai ir svogūnų dezinfekavimas nuo šių ligų tulpių neišgydo. Insekticidais purškiama tik tam, kad išnaikintume vabzdžius, kurie, čiulpdami syvus arba grauždami lapus bei žiedus, perneša virusą nuo ligotų augalų ant sveikųjų.

Regina Juodkaitė

„Pastebėjau, kad pradėjusių skleistis obels lapų galiukai ryškiai raudoni, blizgantys. Kokių tai kenkėjų pažeidimas? Kaip su jais kovoti?“

Tai obelinės blakutės (Psylla mali) pažeidimai. Šio kenkėjo lervos iš kiaušinių ritasi skleidžiantis obelų lapams, rausvėjant žiedpumpuriams. Išsiritusios lervos minta jaunų lapelių ir žiedpumpurių sultimis, gausiai juos užteršdamos lipniomis, vaškingomis išskyromis. Blakučių apnikti lapeliai deformuojasi, sulimpa, vėliau sudžiūsta ir nukrinta.

Registruotų insekticidų individualiai naudoti nuo šių kenkėjų nėra. Prieš naudojant apsaugos priemones, reikėtų įsitikinti jų tikslingumu, t.y. įvertinti, ar kenkėjai tikrai padarys apčiuopiamos žalos. Apsaugos priemones tikslinga naudoti, jei būna daugiau kaip 30 proc. blakutėmis apniktų skrotelių. Individualiuose soduose obelinių blakučių gausumą galima mažinti žiedpumpuriams rausvėjant apipurškiant obelis 3 proc. ūkinio muilo tirpalu arba  augalinės kilmės trąšomis, didinančiomis natūralų augalo atsparumą kenkėjams, pasižyminčiomis insekticidinėmis savybėmis – „Oleorgan“ (indinių nimbamedžių sėklų aliejaus muilas) ar „Konflic“ (karčiųjų musmedžių ekstraktas).

Rimantas Tamošiūnas

„Kuo frigo braškių daigai skiriasi nuo įprastinių daigų? Kur jų galima įsigyti Lietuvoje?“

Frigo braškių daigai – braškių daigų auginimo technologija, leidžianti koreguoti jų derėjimo laiką, sodinant šaldytus (frigo) daigus. Pagrindinis augintojų tikslas – turėti šviežių braškių kuo ilgiau, nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Dauginant tradiciškai braškių daigai kasami tuo metu, kada juos reikia sodinti, prasidėjus vegetacijai. Tuo metu iškasti braškių daigai patiria didelį stresą, menkiau prigyja ir ne visada sėkmingai auga.

Auginant pagal frigo technologiją, daigai kasami vėlai rudenį, pasibaigus aktyviai vegetacijai, t. y. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Iškasti iš motininio braškyno ir paruošti frigo braškių daigai laikomi šaldytuve, apie 1,5 0C (1–2 0C) temperatūroje. Jie gali būti išlaikomi net iki liepos. Pirkėjai frigo braškių daigų gali įsigyti patogiu laiku nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos, tokie daigai gerai prigyja ir sparčiai auga.

Aleksas Speičius

„Kulinariniuose žurnaluose dažnai tenka aptikti receptų su kress salotomis. Kokios tai salotos, ar galiu jų užsiauginti?“

Jų tikrai gali kuo puikiausiai galite užsiauginti. Kress salotos – tai vienmečiai kopūstinių šeimos augalai, paplitę visame pasaulyje. Jas galima auginti ir lauke, ir šiltnamyje, ir ant palangės. Priskiriamos prie prieskoninių augalų. Auga labai greitai – praėjus 15–17 dienų po sėjos jau vartojamos maistui. Salotų lapuose yra daug jodo, geležies, kalcio junginių, C vitamino, karoteno. Jauni lapeliai labai skanūs, malonaus aštraus skonio, primena krienus. Kress salotų veislės skiriasi pagal lapų sandarą: lapų skrotelė būna smulkiai arba stambiai karpyta.

Kress salotos mėgsta lengvą ir derlingą žemę, yra reiklios drėgmei ir maisto medžiagoms. Derėtų auginti dirvoje, kuri trejus metus nebuvo tręšta mėšlu ir kurioje neaugo kopūstai. Lauke kress salotos sėjamos, kai tik galima pradėti žemės darbus. Norint gardžiuotis šiais žalumynais ilgiau, galima pasisėti kas 7–10 dienų. Lauke sėjama eilėmis, 45 cm atstumais, arba dvieilėmis juostomis – 50 cm tarp juostų, 20 cm tarp eilių. Sėklos norma apie 1 g/kv. m, gylis – 1,5–2 cm. Sudygsta po 2–3 dienų. Retinamos paliekant eilėje 8–10 cm tarp augalų. Laistomos, kai sausa. Po 2–3 savaičių imamas derlius išraunant augalą su šaknimis. Šias salotas galima išlaikyti ne ilgiau kaip 2–3 dienas 0 0C temperatūros labai drėgnoje patalpoje.

Julė JANKAUSKIENĖ

„Rasos” visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

 image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA