Apie pienes, ridikėlius, ežiuolius ir žieminius obuolius bei kriaušes

nr. 13

„Šiemet mano pasėtoje naujoje vejoje dygsta daugybė pienių. Jas naikinti mechaniškai ar purkšti kokiu nors preparatu – kaip geriau?“

Kad neišmindžiotumėte pasėtos naujos vejos, sudygusias kiaulpienes naikinkite herbicidais, pavyzdžiui, „Starane“ arba „Tomigan“. Vieną arą vejos purkškite vieno ar kito herbicido skiediniu (po 15 ml/4 l vandens), kai kiaulpienių skrotelės jau visiškai susiformavusios, bet prieš žiedinių pumpurų pasirodymą. Žemiausia oro temperatūra purškimo metu – 7–8 °C, kitaip preparatas gali būti nepakankamai efektyvus. Nupurškus veją po valandos prasidėjęs lietus preparato efektyvumui įtakos neturi. Minėti herbicidai į piktžoles patenka per lapus. Poveikis jautrioms piktžolėms pastebimas praėjus 1–2 dienoms po purškimo: jų augimas sustoja ir per 3–4 savaites sunyksta. Minėti herbicidai naikina ir kitas kartu su kiaulpienėmis augančias piktžoles. Jei vejoje išdygusios tik pavienės senos kiaulpienės storomis šaknimis, jas patartina naikinti mechaniškai – iškasti. Kad veja po purškimo herbicidais atsigautų ir suvešėtų, rekomenduojama patręšti amonio salietra 1 kg/arui.

Evaldas Klimas

„Nužydėjusių bijūnų stiebus nupjauti ar palikti? Gražiau atrodo palikti, bet kaip geriau augalui?“

Jokiu būdu nepjaukite peržydėjusių stiebų, tik pašalinkite žiedynus, nes augalas maitinasi iš lapų, stiebų. Keras nusilpsta ir gali žūti, net jei išskinami žiedai ilgais kotais. Nepatartina iš kero skinti daugiau kaip trečdalio visų žiedų ilgais kotais. Bijūnų kerai gražiau atrodo, kai nuolat išskinami peržydėję žiedynai ir surenkami byrantys žiedlapiai. Tik prieš žiemą, atvėsus orams, galite nukirpti stiebus su nudžiūvusiais lapais.

Gitana Štukėnienė

„Ridikėliai auga visų daržuose, bet tik ne mano. Maniškių vien vešli lapija. Kas su jais nutiko? Kaimynė sako, kad kaltos sėklos“.

Jei ridikėliai neauga, o veši tik lapija, gali būti kelios priežastys: per tankiai pasėti, auga pavėsyje, dirva pertręšta azotu, per aukšta temperatūra augimo metu ar trūksta drėgmės.

Ridikėliai geriausiai auga saulėtoje vietoje, lengvoje humusingoje, purioje, nerūgščioje dirvoje.

Pavėsyje auga lapai, o šakniavaisiai būna smulkūs. Ridikėliai sėjami 1,5–2 cm gyliu, tarp eilučių paliekami 10–15 cm tarpai. Per tankiai sudygę ridikėliai retinami, augalai paliekami kas 2–3 cm arba 4–5 cm, nelygu veislė. Pradėjus formuotis šakniavaisiams laistomi, kad žemė būtų drėgna. Liejama kas 2–3 dienos, dirva turėtų įmirkti 5–7 cm gyliu, o karštomis dienomis – kasdien, 5–8 litrai į kv. m. Ridikėliai raunami ne visi iš karto, bet pasirinktinai: pirmiau užaugę, o mažesni paliekami keletą dienų paaugti. Anksti pavasarį pasėti šiltnamyje ar po dangomis užauga daug greičiau negu lauke. Tik tuomet itin svarbu tinkamai juos vėdinti, nes kai temperatūra per aukšta, jie išauga į lapus. Tinkamiausia augimo temperatūra – 18–22 oC šilumos. Per šiltai laikomų ridikėlių lapai auga sparčiau nei šakniavaisiai. Labai gerai, kai 5–7 dienos po sudygimo oro temperatūra būna tik 5–6 oC šilumos, tuomet greičiau auga šakniavaisiai. Dienai pailgėjus ridikėliai pernelyg greitai auga, ima žydėti ir tampa netinkami vartoti, todėl jie ir laikomi trumpos dienos daržovėmis. Liepą ridikėlius galima auginti dirbtinai pridengus tamsiomis plėvelėmis, šviesos suteikiant 14–15 valandų per dieną. Arba rinktis tokias ridikėlių veisles, kurios nežydi vasarą. Rugpjūtį ar rugsėjį dar galima kelis kartus sėti nepridengiant. Taip pat prisiminkite, kad ridikėliai nepakenčia šviežio mėšlo ir pertręšimo azotu, nes tuomet augalai „išeina“ į lapus, o šakniavaisiai užauga smulkūs, kieti ir neskanūs.

Onutė Bundinienė

„Kaip man užsiveisti ežiuolių: sėti ar sodinti ir kada tai geriausia daryti? Ar galima Lietuvoje gauti geltonų ežiuolių veislių?“

Rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea) dauginamos dalijant kerą anksti pavasarį arba rudenį iki rugsėjo vidurio, ir sėklomis. Stratifikuotą sėklą rekomenduojama sėti anksti pavasarį, kai dirva įšyla iki 10–15 oC, nes daigumas lauke – tik 15–20 proc. Viename grame yra 300 sėklų. Tad ežiuoles vertėtų sodinti daigais, užaugintais šiltnamyje. Į nuolatinę vietą daigai sodinami kas 30–40 cm, į kv. m – 8–10 augalų. Kartais ežiuolės pasisėja pačios. Pirmaisiais augimo metais sudygusios iš sėklos ar daigais pasodintos ežiuolės suformuoja tik lapų skrotelę, antraisiais ir vėliau išsikeroja ir suformuoja šakotus 60–150 cm aukščio stiebus. Pirmaisiais metais žydi tik pavieniai augalai, antraisiais ir vėliau pražysta visi. Žydi ilgai, apie 70 dienų, nuo liepos iki rugsėjo. Dar galima ežiuolių pasisėti lauke į lysvę arba sodinti jų daigus, išaugintus svazonėliuose. Daigus patartina sodinti per vasarą iki Žolinės (rugpjūčio 15 d.).

Lietuvoje geltonžiedžių ežiuolių veislių sėklų galima įsigyti specializuotose daržovių ir gėlių sėklų parduotuvėse arba užsisakyti internetu.

Nijolė Maročkienė

„Nežinau, kokios veislės obelis auga neseniai įsigytame mūsų sklype, bet ji nedera jau antri metai, nors atrodo, kad dar yra jauna, laja labai tanki“.

Gali būti, kad obelis prieš kelis metus buvo stipriai išgenėta pavasarį ir priaugino daugybę vilkūglių, augančių vertikalia kryptimi. Apžiūrėkite ją ir jeigu taip yra, būtina sumažinti vilkūglių kiekį: dalį jų išlaužykite, o kitų pakeiskite augimo kryptį – atlenkite horizontaliai ir pririškite šakeles sintetiniu špagatu su svareliais (akmenukai ir pan.) arba įtemptą špagatą prismeikite kabliukais prie žemės. Atlenkimas horizontalia augimo kryptimi pristabdo šakų, metūglių ar ūglių augimą, skatina žiedinių pumpurų susidarymą – tolygų visų akučių, tarp jų ir esančių prie šakos pagrindo, virtimą žiediniais pumpurais. Tik nepamirškite po 2 mėnesių špagatą atrišti nuo obels, kad neįsigraužtų į šakeles.

Aleksas Speičys

„Ką patartumėte daryti, kad nuskinti žieminių obelų ir kriaušių veislių vaisiai nesirgtų fiziologinėmis ligomis ir geriau laikytųsi per žiemą? Gal vaismedžius reikėtų papildomai tręšti?“

Šiuo atveju svarbi kalcio įtaka. Kalcio vaismedžiams trūksta retai, o vaisiuose jo visada per mažai. Kalcio trūkumo vaisiuose priežastis – silpnas jo judėjimas iš šakučių į vaisius, kai ūgliai intensyviai auga. Kai jo trūksta, vaisiai gali susirgti keliomis fiziologinėmis ligomis, kurios pasireiškia ir sode, ir vaisius laikant per žiemą. Kalcio trūkumui atsparesni vaisiai mažiau serga fiziologinėmis ligomis, tačiau geriau laikosi ir gražiau nusispalvina, kai šio elemento sukaupia daugiau. Kriaušių, sukaupiančių atitinkamą kiekį kalcio, minkštimas nesukamštėja.

Jaunos vaisių užuomazgos per odelę įsiurbia daugiau kalcio negu baigiantys nokti vaisiai, tačiau didesnės užuomazgos turi didesnį paviršiaus plotą ir įsisavina kur kas daugiau kalcio. Ant jaunų užuomazgų patekęs kalcis keliauja į gilesnius audinius ir apsaugo nuo minkštimo prie sėklalizdžio parudavimo. Kad vaisių paviršių ir gilesnius audinius mažiau pažeistų fiziologinės ligos, purkšti reikėtų praėjus 4–8 savaitėms po žydėjimo (apie birželio vidurį) ir baigti likus dviem savaitėms iki vaisių skynimo.

Per sezoną, nelygu veislė, orai, numatoma vaisių laikymo trukmė, kalcio trąšomis obelis reikėtų nupurkšti 4– 5, o kriaušes 3–5 kartus. 0,5 proc. kalcio salietros skiediniu purškima kas 10–14 dienų. Veislės, kurių vaisiai ilgiau laikomi, bet yra neatsparios fiziologinėms ligoms, purškiamos daugiau kartų ir ypač tuomet, kai silpnai dera. Vasarinių ir ankstyvųjų rudeninių veislių obelų purkšti kalcio trąšomis nebūtina, nes jų vaisiai suvartojami greičiau ir fiziologinės ligos didelės žalos nepadaro.

Purkšti kalcio trąšomis geriausia vakare, kai oro temperatūra siekia 10–15 oC šilumos ir nepučia stiprus vėjas. Mat purškiant vaismedžius rytais dalis preparato nukrinta su rasos lašais, o paskui vaisiai greitai sudžiūsta.

Juozas Lanauskas

Atsakymus užrašė Rūta ANTANAITIENĖ

„Rasos” visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.