Eglė Balčiūnaitė: „Jei pasiekei tikslą, jau esi čempionas“

Greičiausia Lietuvos 800 metrų bėgikė šiaulietė Eglė Balčiūnaitė dažnai pavadinama ir gražiausia. Sportininkė trykšta energija ir iš lūpų nepaleidžia šypsenos. Ji sako, kad kiekvienas gyvenime turime tapti čempionu: „Jei pasiekei tikslą, jau esi čempio­nas. Siek toliau, nes juo tapti lengviau negu išlikti.“

Visada buvau greita ir ištverminga

“Tenka susitaikyti, kad bet kada į namus gali atvažiuoti ir mane patikrinti dopingo kontrolieriai. Kasdien turiu nurodyti, kur esu.”

2013 metais buvote išrinkta gražiausia Lietuvos sportininke. Ar sportas ir grožis dera?
Man sportininkės gražios. Tvirtas kūnas – žavus. Šiauliuose daug gražių lengvaatlečių, plaukikių. Kartais kompleksuoju, kad kojos raumeningos, kraujagyslės matosi, bet visoms moterims jų išvaizda dėl ko nors nepatinka.

Sportininkės kartais būna net stipresnės už vyrus. Kokia nugalėtų vyrų reakcija?
Jie sutrinka. Sako: „Ai… man tempė kojas, nusileidau kaip merginai.“ Aš esu ir berniukiška. Nuo mažens sportuodavau kieme su berniukais, lenktyniaudavau. Galėdavau vieną vakarą ramiai sijoną siūti, megzti, o kitą jau kviesti berniukus bėgioti, net pasimušti. Muštis labai mėgdavau. Ir berniukus patikdavo nugalėti. Esu azartiška. Pergalės man kaip kabliukas.

Gal polinkis į sportą iš šeimos?
Mano mama buvo daugiakovininkė, tėvas – imtynininkas, o močiutė – gimnastė. Sportuoti norėjau pati, niekas į tai įnirtingai nestūmė. Visada buvau ir greita, ir ištverminga.
Šeimoje esu jauniausia. Sesuo – šešeriais metais vyresnė, todėl vaikystėje mane dažnai siųsdavo į parduotuvę. Juokais klausdavo: „Kas šeimoje jauniausia ir greičiausia?“ Mielai ir aš būčiau prie televizoriaus pasėdėjusi, bet turėdavau bėgti batono. Dabar už papildomą bėgiojimą galiu padėkoti.

Kada pradėjote treniruotis kaip sportininkė?
Rimčiau ėmiau bėgioti septintoje klasėje, kai kūno kultūros mokytoja Angelina Burdinienė nuvedė merginų grupelę į Aleksandro Kitanovo treniruotes. Jau tada treneris pastebėjo mano gebėjimus. Paauglystėje pusantrų metų buvau atsipalaidavusi, bet dešimtoje klasėje jau rimtai treniravausi. Treneris manęs nepaleido.

Gyvenu kitaip negu mano bendraamžiai

Kiek valandų per dieną bėgate?
Apie keturias. Ryte ir vakare po porą valandų. Bėgu Voveriškių kaimo link, Šiaulių centriniame arba Salduvės parkuose. Įveikiu įvairius nuotolius, nelygu, koks laikotarpis. Ruošiantis 800 metrų bėgimui reikia „rinkti bazę“. Bazė sporte – tarsi namo pamatas. Tada ugdoma ištvermė: 12–18 kilometrų bėgimas, įvairūs bendro fizinio pasirengimo pratimai, šuoliukai ir pan. Tik paskui kryptingai treniruojamės 800 metrų bėgimui.
Kartais žmonės klausia, kodėl tiek bėgioju, neva sveikatą gadinu. Bet tai tik ribotas suvokimas.

Dabar Jums svarbiausia – 800 metrų distancija. Kiek pastangų kainuoja rekordiškai greitai – per 1:59.29 – ją įveikti?
Profesionaliam sportui reikia atiduoti labai daug jėgų ir asmeninio gyvenimo. Gyvenu kitaip negu mano bendraamžiai, laikausi režimo. Mes, sportininkai, turime mažai laisvo laiko. Tarp rytinių ir vakarinių bėgimų negaliu atsipalaiduoti. Pamatau, kad mama nupirko bandelių. Kaip norėčiau! Bet žinau, kad bus antra treniruotė, ir kenčiu iki vakaro. Būna ir laisvų dienų – dažniausiai diena prieš varžybas arba sekmadienis.
Tenka susitaikyti, kad bet kada į namus gali atvažiuoti ir mane patikrinti dopingo kontrolieriai. Kasdien turiu nurodyti, kur esu. Kartą Lietuvos tikrintojai atvažiavo ankstų rytą, kai stovyklavome Palangoje. Kitą rytą atvyko kiti iš Vokietijos. Jau nekalbu apie patikrinimus po varžybų.
Neapsiriboju vien bėgimu. Sportas, ypač profesionalusis, yra laikinas. Esu baigusi verslo administravimą Šiaulių universitete. Lietuvos sporto universitete studijuoju sporto ir turizmo vadybos magistrantūroje.

Ar maisto ribojimas – didelė kančia?
Šuo ir kariamas pripranta (juokiasi). Nesu iš tų, kurie griežtai laikosi dietų. Labai mėgstu juodąjį, pienišką šokoladą, apskritai – saldumynus. Tiesiog atsirenku, neperku pirmo pasitaikiusio šokoladuko. Negaliu valgyti bulvių traškučių, nors retkarčiais leidžiu sau. Arba keptos duonos… Jei kasdien juos valgyčiau, priaugčiau svorio, padidėtų organizmo rūgštingumas. Mityba lemia savijautą. Kai daugiau pavalgau nesveiko maisto, per treniruotes pradeda durti šoną. Tada pabaru save.
Nors laiko daug neturiu, mėgstu kepti keksiukus su mėlynėmis, avietėmis, bandeles su riešutiniu kremu, kitus saldumynus. Aš jų beveik nevalgau. Vaišinu savo draugą, kuris už tai mane giria, o aš labai džiaugiuosi.

Parsiduoti kitai šaliai nenorėčiau

Takelis. Eglei stadionas – antrieji namai.

Bėgiojote tikriausiai visuose pasaulio žemynuose?
Dažnai gyvenu ant lagaminų. Tik šiemet mažiau, nes patyriau traumų, sirgau. Iš pasaulio žemynų dar nebuvau Australijoje, Amerikoje ir Antarktidoje.
Gali atrodyti, kad bėgikų treniruotėms geriausia šalis yra garsioji Etiopija, tačiau ji – maratonininkų kraštas. Ten žvyrkeliai, o man reikia ir stadiono, ir žolytės, ir kalniukų.
Įsimintinos stovyklos Afrikoje, Kirgizijoje, Portugalijoje. Dauguma mano, kad ten važiuojame atostogauti, degintis, bet toli gražu. Ariame kaip arkliai: dvi treniruotės per dieną, iš nuovargio niekur nebesinori eiti. Festivaliai nerūpi.
Įspūdį paliko Pekino olimpinės žaidynės. Olimpiadoje visai kitoks gyvenimas, tarsi mažas pasaulėlis, kurio nesinori palikti: olimpinė dvasia, sportininkai iš viso pasaulio. Olimpiada – visų sportininkų tikslas. Deja, Londono olimpiadoje negalėjau dalyvauti, nes koją pakišo mano pačios koja – trauma. Gaila, labai ruošiausi, laukiau.

Kokių minčių kyla grįžus į savo žemę?
Aplankiusi daug miestų, supratau, kad Šiauliuose labai gera gyventi. Pavasarį stovyklavome Kirgizijoje. Grįžusi po trijų savaičių bučiavau Lietuvos žemę. Treniruotėms Kirgizija yra puiki vieta – pavasarį aukštikalnėse 10–15 laipsnių šilumos, stebuklingas grožis. Ten treniruojasi ir kiti sportininkai.

Ar bėgikus mėgina prisivilioti kitos šalys?
Turkija, Azerbaidžanas, kitos šalys perka sportininkus iš Etiopijos. Vyksta Europos čempionatas, o takelyje šalia stovi etiopė, nors ant marškinėlių parašyta: „Turkija“. Mano mama ir treneris yra iš Kazachstano, bet aš gimiau, užaugau Lietuvoje. Man čia gerai ir noriu čia gyventi. Jaučiu didžiulį malonumą, kai man laimėjus skamba Lietuvos himnas. Garbė bėgti už Lietuvą. Parsiduoti kitai šaliai nenorėčiau.

Ar patriotiškumas susijęs su bėgimu už Lietuvą?
Negalima patriotiškumo apibrėžti vien sportu ar darbu. Tai yra širdies reikalas – meilė savo šaliai. Nesąžininga sakyti, kad patriotiškumas yra bėgimas už Lietuvą ir himno giedojimas laimėjus. Patriotiškumas yra širdyje.

Mėgaujuosi tuo, ką turiu

Kolegos. Eglė Pietų Afrikos Respublikoje. Sporto stovyklose ji susitinka su kitais sportininkais, kurie jau tapo artimais draugais.

25-eri metai Jūsų rungties sportininkams – pikas. Ar jaučiate tai?
Pernai labai gerai sekėsi, bet patyriau traumų, puolė ligos. Mane jos kankina kaip ir kiek­vieną profesionalų sportininką. Tikiuosi, kad sveikata pagerės. Iš dešimt pastarųjų mėnesių keturis sirgau. Gal ligomis organizmas tiesiog pasiprašė poilsio… Šį sezoną laukti stebuklų nerealu.
Be to, Šiauliuose labai trūksta specialistų. Suskaudus kojai nėra į ką kreiptis. Specialistas turėtų iškart apžiūrėti ir nustatyti, kas yra, atlikti procedūras. Tenka kartą ar du per mėnesį lankytis pas specialistus Vilniuje, Kaune. Deja, jie nėra suinteresuoti su manimi dirbti, nes negali nuolat manęs stebėti, sekti silpnų vietų, nežino, kurias iš jų stiprinti, kaip greitai padėti.

Dabar pikas ne tik sportuoti, bet ir kurti šeimą. Ar nekyla prieštaringų jausmų?
Tie du pikai nesikerta. Daug draugių kviečia į vestuves, gimdo. Aš apie tai pagalvoju, dar nejaučiu poreikio. Kol kas mėgaujuosi tuo, ką turiu. Jei ir taip su savo antrąja puse esame laimingi, tai improvizuoti nereikia, dar nesinori.

Sportas keičia pasaulėžiūrą

Ar bėgti labiausiai skatina pergalės troškimas?
Šiaip sau gyventi neįdomu. Reikia turėti tikslą. Taip pat ir bėgant. Daug treniruojuosi, vadinasi, turiu tikslų. Noriu save realizuoti kaip bėgikė. Jaučiu didelį malonumą, kai po treniruotės dūsauju, pasiremiu rankomis į kelius. Vadinasi, sunkiai dirbau, atidaviau visas jėgas. Žinau, kad esu vienu laipteliu aukščiau negu vakar.

Ar optimizmas – sportininkų bruožas? Kokias savybes padeda ugdyti sportas?
Galiu drąsiai sakyti, kad sportas prideda valios, užsispyrimo, optimizmo. Sportininkai labai motyvuoja kitus. Kai atsitinka nelaimė, mes nenuleidžiame rankų. Pralaimėjimai visada yra šalia laimėjimų. Nebūsi čempionas, jei nepralaimėsi. Sportas keičia žmogaus pasaulėžiūrą.
Man vertybė yra sekmadienį išeiti pasivaikščioti, palydėti saulę, prisiskinti lauko gėlių. Mane žavi paprasti dalykai, o kitam gal reikia su draugais alaus bare išgerti. Mėgstu ir piešti, ir kamuolį paspardyti, ir malkų prikapoti, laisvalaikiu esu visokia.

Ar gera būti čempione?
Labai gera, bet tapti čempione yra paprasčiau negu ja išlikti. Nesinori, kad vėliau kažkas aplenktų. Gyvenime visi turėtume tapti čempionais. Jei pasiekei tikslą, tu jau esi čempionas ir turi siekti toliau. Ir siekimu, ir rezultatu privalai džiaugtis.

Kurios pergalės Jums svarbiausios?
Visos man labai svarbios. Visų medalių neprisimenu, bet mano karjeroje vertingiausias – Studentų vasaros universiados bronzos medalis 2013 metais. Universiada – pasaulinio masto varžybos, todėl šį laimėjimą vertinu labiausiai.

Ar žmonės Jus atpažįsta kaip greičiausią Lietuvos merginą? Gal visus sportininkus užgožė krepšininkai?
Krepšininkų era prislopo. Bėgimas dabar labai populiarus. Kiek daug bėgiojančių žmonių! Socialiniuose tinkluose manęs prašo patarimų, treniruočių planų, žino, kad esu bėgikė. Kartais ir gatvėje atpažįsta.

Koks yra sveikas bėgimas?
Neužtenka vien bėgioti asfaltu. Reikia turėti gerą avalynę, drabužius ir visada konsultuotis su specialistu. Negali tiesiog bėgti maratono – kasdien po 30–40 kilometrų. Turi sustiprinti kūną, po truputį bėgioti, pasitarti, derinti mitybą. Treniruoti vaikus ar suaugusiuosius man dar stinga kompetencijos. Gal baigsiu trenerių kursus, tačiau su vaikais man trūktų kantrybės.

Kiek kantrybės reikėjo su Jumis?
Treneriui reikia įteikti medalį, kad su manimi ištvėrė. Esu jam dėkinga. Aš labai užsispyrusi. Ypač gyvenimiškose situacijose. Treneris man kaip tėtis, duoda puikių patarimų. Jis – vienas mano autoritetų. Mokiausi ir mokausi iš daug žmonių: tėčio, kurio jau nebėra, mamos, sesers, sportininkų, pasaulio čempionų.

Kokių turite tikslų, svajonių?
Mano sportinis tikslas – gerinti rezultatą. Svajoju dalyvauti olimpiadoje. Nenoriu apie tai kalbėti, nes neišsipildys. Gyvenime tiesiog noriu būti laiminga, kad šeima ir aplinkiniai būtų sveiki, laimingi. Kai kurie sportininkai bet kokia kaina siekia pergalės. Kartais jaučiu, kad varžovė man blogo linki. Bet negali gyventi vien bėgimu. O jeigu nepasiseks? Gyvenu viskuo, ką turiu, ir mėgaujuosi.

Gintarė VALUCKYTĖ

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.