Ilzė Butkutė: tekstai bręsta drauge su manimi

Giedrė Budvytienė

Trijų knygų: dviejų poezijos ir praktinio vadovo „Atleisk savo šefą“, autorė Ilzė Butkutė laužo stereotipus, kad menininkai – nepraktiški, už save nesugebantys pakovoti žmonės, plaukiojantys padebesiais. Veikli moteris užsiima tuo, kas džiugina sielą, ir visą laiką ieško ko nors naujo. Naujausia Ilzės idėja – veiksmingų žinučių dirbtuvės, kuriose galima įsitikinti žodžio galia mūsų tarpusavio santykiams, savijautai ir netgi sėkmei.

„Tai tarsi susipinantys pomėgiai“

Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris apie Jus nieko nėra girdėjęs?
Prisipažinsiu – man tai vienas sudėtingiausių klausimų. Turbūt prisistatyčiau kaip kačių draugė, pastebiu, kad meilė šiems gyvūnams vienija net labai skirtingus žmones, o turėti draugų visada gerai. O jei tai nuskambėtų pernelyg nerimtai, pridėčiau, kad esu tekstų kūrėja.

Esate fotografė, poetė, asmeninio ugdymo specialistė, „Facebooko“ projektų sumanytoja. Kuri veikla Jums pati mieliausia?
Poeziją rašau nuo vaikystės, baigiau fotografiją, tačiau septynerius metus dirbau idėjų ir tekstų kūrėja reklamos agentūrose, o savo malonumui rašiau ir teberašau socialiniame tinkle „Facebook“. Jame esu sukūrusi kačių komiksų puslapį „Kačių pamotės istorijos“, konsultuoju žmones, susidūrusius su atleidimo iš darbo problemomis.
Pastaraisiais metais reklamą jaučiausi išaugusi, tad po truputį įsiliejau į kūrybiško ugdymo projektus. Su mokyklomis bendrauju ir savarankiškai – mane kviečia įkvėpti vaikus rašyti ir skaityti, jiems rengiu kūrybinio rašymo dirbtuves, karjeros dienose pasakoju apie tekstų kūrėjo kasdienybę. Kitaip tariant, stengiuosi, kad mūsų kalba liktų gyva, o paaugliai suvoktų kur kas platesnį mūsų kalbos kuriamą gyvenimo kontekstą, nes dabar yra manančiųjų, jog lietuvių kalba reikalinga tik pačioms lietuvių kalbos mokytojoms. Deja, turiu pripažinti, kai kuriose mokyklose vaikų raštingumas yra žemiau kritikos ribos…
Na, o asmeninio ugdymo studijas baigiau, kad būtų lengviau dirbti tiek su vaikais, tiek su knygos „Atleisk savo šefą“ auditorija. Taip netikėtai pradėjau rengti seminarus. Bet kuri veikla man miela, tikiu savo teise dirbti daugiau nei vieną darbą šiame gyvenime – tai tarsi susipinantys pomėgiai.

Dauguma užsiėmimų susiję su kūryba, tačiau Jūsų gyvenime atsirado ir asmeninis ugdymas. Kas paskatino juo susidomėti?
Asmeninis ugdymas (angl. coaching) – tai greitoji psichoterapija sveikiesiems, kaip pavadino mano kurso draugai. Tai pokalbis arba pokalbių ciklas, kuriame pateikiant tam tikrus klausimus galima susitikti su pačiu savimi: išsigryninti vertybes ar savo viziją, susiplanuoti žingsnius svajonės link, pasverti „už“ ir „prieš“ priimant rimtą sprendimą, padėti sau pokyčių kelyje. Konsultuojant žmones irgi labai daug kūrybos – negali surepetuoti pokalbio, nes nenutuoki, ko klausti ateis žmogus. Reikia nuolat improvizuoti, susitelkti, įsiklausyti į kitą. Beje, tokia logiška pokalbio struktūra itin naudinga menininkams, nes jautrios sielos žmonės dažniau yra nepraktiški, o asmeninis ugdymas leidžia žemę pajusti po kojomis, planuoti, pamatyti savo gyvenimą iš paukščio skrydžio.

„Nutariau nepasiduoti manipuliacijoms“

Naujausia Jūsų idėja – veiksmingų žinučių dirbtuvės. Ko šiose dirbtuvėse mokote?
Nuo paauglystės domiuosi minties ir žodžio galia. Žodžiai – ir mano pomėgis, ir darbas, ar tai būtų reklama ir publicistika, ar menas, ar kūrybiško ugdymo projektai, ar asmeninis ugdymas. Tad per gyvenimą turėjau užtektinai progų skirtingais rakursais patyrinėti, kaip kalba – tiek patys žodžiai, tiek temos, tiek emocijos, kurias jie sukelia, – veikia mūsų santykius, mūsų savijautą, net finansinę padėtį. Kas daro mūsų kalbą patrauklią, pagavią, o kas – atstumiančią ir nykią? Kodėl konkrečios svajonės pildosi lengviau negu abstrakčios? Kodėl mėnuo be apkalbų tapo vienu didžiausių mano gyvenimo lūžių?
Visu tuo ir dalinuosi „Efektyvių žinučių dirbtuvėse“, kurios atsirado iš trumpo pranešimo vienoje konferencijoje ir kurias visoje Lietuvoje vedžiau jau septyniolika sykių. Man pats didžiausias įvertinimas, kad dirbtuvėse dalyvavę žmonės intensyviai taiko tai, ką sužinojo, leidžiasi į eksperimentus, į juos įtraukia savo artimuosius, rašo laiškus apie pokyčius šeimose ir savo darbuose. O skeptikams pateikiu paprastą faktą: vien pradėjusi prižiūrėti, ką kalbu, uždirbu keliskart daugiau ir esu kokius aštuonis sykius sveikesnė negu anksčiau.

ilze butkuteEsate laisvai samdoma darbuotoja. Kokia įprasta Jūsų darbo diena?
Mėgstamas darbas turi vieną trūkumą – labai lengva persidirbti. Dažnai nepajuntu ribų, smarkiai įsitraukiu į tai, ką veikiu, kaip žaidžiantis, pasaulį pamiršęs vaikas. O kai tų darbų ne vienas, kai kelissyk per savaitę dirbu vis kitame Lietuvos mieste… Tiesiog negaliu pasakyti, kaip atrodo įprasta darbo diena. Dirbu ir pakeliui iš taško A į tašką B – traukiniuose, autobusuose. Pastaruoju metu dirbau net lėktuvuose, planavau naują seminarą. Na, o jei dirbu namie, mano darbo diena atrodo taip: aš, palinkusi prie kompiuterio, ant kelių – viena katė, ant stalo – kita…

Dirbote reklamos agentūrose. Papasakokite apie savo patirtį, kuri paskatino parašyti praktinį vadovą spiriamiems iš darbo „Atleisk savo šefą“. Istorija, atrodo, tuo nesibaigė, konsultuojate į bėdą patekusius darbuotojus.
Dirbau reklamos agentūroje, kuri beveik dvidešimt metų atleidinėjo darbuotojus apeidama įstatymus – tiesiog žmogų prigąsdindavo ir priversdavo pasirašyti prašymą atleisti. Mano komanda buvo apdovanojama premijomis, mums kėlė atlyginimus – kitaip tariant, niekas mumis nesiskundė. Tačiau vieną rytą dėl pasikeitusių klientų biudžetų tapome nebereikalingi. Nutariau nepasiduoti vadovų manipuliacijoms ir prisiekiau sau: jei man pasiseks priversti juos laikytis įstatymų, pasidalinsiu patirtimi su kitais. Ir man pasisekė.
Knygoje „Atleisk savo šefą“ pateikiu svarbiausius žingsnius, kuriuos privalo padaryti žmogus, susidūręs su neetišku darbdaviu. Mes, lietuviai, iš prigimties (o gal po sovietų priespaudos) esame šiek tiek verkšlentojai, mėgėjai skųstis, kaltinti kitus, tačiau patys nuleidžiame rankas dar nė nepradėję veikti. Aš įrodžiau, kad net visiškai vienas žmogus, susidūręs su psichologiniu smurtu ir melu, gali labai daug. Dabar kiekvieną savaitę sulaukiu laiškų iš žmonių, aprašančių savo mažas ir dideles pergales. Darbuotojų konsultacijoms ir diskusijoms turiu sukūrusi atskirą „Facebooko“ puslapį.

„Be meilės uždirbti pinigai pabėgtų“

Esate netipiška menininkė – panašesnė į verslininkę. Kaip manote, kas svarbiausia ieškant savo vietos po saule?
Užsiimti tuo, ką mėgsti, man atrodo būtina sąlyga. Tik darydami tai, kas mums patinka, galime dirbti ilgai, kantriai ir galiausiai tapti savos srities profesionalais. Tačiau ieškoti irgi svarbu. Juk kartais vienoje srityje tiesiog išsisemiame, o gal tiesiog subręstame naujam darbui, senajame mūsų siela nebesidžiaugia. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau nutraukti „bambagyslę“ su reklamos pasauliu. Atsitiktinumus irgi laikau gera lemiančiais ženklais – manau, pats gyvenimas yra kur kas išradingesnis už mus, ir jį suplanuoti – iliuzija.
Nežinau, ko norėsiu kitąmet, tad kitų metų ir neplanuoju. O į verslininkę aš turbūt panaši tik tiek, kad žinau, kiek kainuoja mano laikas ir mano darbas. Vis dėlto jei kažką tektų daryti dėl pačių pinigų, be jokio įkvėpimo – žinau, kad tie be meilės uždirbti pinigai nuo manęs pabėgtų, todėl tokių projektų vengiu.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado katės, ką jos reiškia Jums?
Katės atsirado netikėtai. Pirmąją radau sykį prieš pirmąsias šalnas – sutirpo širdis, parsinešiau palto užantyje pilką drebantį kamuoliuką. Antrąją išgirdau cypiant po pusantrų metų – per krizę kažkas dar aklą kačiuką išmetė kiemo šunims. Prisimenu, parsinešiau namo, pasidėjau tą žiurkėno dydžio padarą ant stalo ir raudojau nežinodama, ką su juo daryti. Kelių gyvūnų globos tarnybų savanoriai sakė, kad tokio mažumo kačiukas be žindančios katės neišgyvens. Tačiau vienoje veterinarijos klinikoje man pasakė, jog yra dirbtinio pieno mišinys panašaus likimo kačiukams. Per kiekvieną pietų pertrauką važinėjau troleibusu iš darbo namo, kad pamaitinčiau kniaukiantį gyvuliuką. Išaugo pasiutusiai linksma katė, kuri mano, kad esu jos mama (tai patvirtino ir veterinarai). Katės man – vienas didžiausių kasdienių džiaugsmų, įkvėpimo šaltinis, juokais jas vadinu kolegėmis, nes dažną darbo dieną leidžiu su jomis.

„Tylos man reikia kaip vandens“

Žinau, kad vienas Jūsų mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų – važinėti motociklu. Kokių dar pomėgių – ekstremalių ar įprastų, tarkim, pyragus kepti, servetėles megzti – turite?
Esu labai prasta namų šeimininkė – nemoku gaminti ypatingų patiekalų, net paprastiems retai randu laiko ar ūpo. Būna, verdu sriubą – išeina košė. Kepu apkepą – išeina troškinys. Neduota man suktis virtuvėje sklandžiai, nors tu ką. Megzti išvis nemoku, net nebandžiau. Kai mokykloje per buities darbų pamokas reikėjo numegzti šaliką ir liemenę, už mane tai padarė močiutė. Aš tą laiką leidau mokydamasi kurti interneto puslapius… Ką tikrai labai mėgstu – tai rašyti, skaityti knygas, maudytis ežeruose ir upėse, keliauti. Tvarkydama namus pasileidžiu mėgstamą plokštelę ir šoku su grindų šepečiu – vis įdomiau, negu rūškanu veidu plauti grindis. Savo malonumui kartais tapau.

Ar turite kokių silp­nybių?
Dievinu masažus, mėgstu pamirkti vonioje skaitydama gerą knygą, vasarą – tysoti ežero pakrantėje su įdomiu skaitalu. Aš – ne daiktų žmogus, neinu iš proto nei dėl batų, nei dėl kvepalų, nei dėl papuošalų. Esu labiau potyrių, įspūdžių medžiotoja, man įdomu atrasti ką nors nauja, išbandyti, išmokti, sužinoti. Greičiausiai vis dėlto esu smalsios prigimties – man užsirašyti į naujus mokymus lygiai taip pat smagu, kaip planuoti atostogas. Na, ir turiu vieną itin nemoterišką (vertinant stereotipiškai) silp­nybę: nemėgstu tarškėti, tylos man reikia kaip vandens.

Ar dar svajojate įkurti kūrybinę studiją neįgaliems vaikams?
Tiesą sakant, supratau, kad turėti vieną studiją viename mieste – tai nuskriausti kitus vaikus. Keliaudama po mokyklas turiu galimybę susipažinti su labai įvairiais vaikais ir paaugliais. Ir linksmais, ir liūdnais, ir susidomėjusiais, ir abejingais. Nustojau skirstyti vaikus į tuos, kuriuos „reikia įkvėpti“, ir tuos, kurie „gali be to apsieiti“. Vaikystė ir paauglystė – labai įdomūs, iššūkių kupini etapai. Pamaniau, kad ne man spręsti, kuriems vaikams susitikimas su manimi bus vertingas. Tikiu lemtimi ir, jei galiu, jei turiu laiko, nuvykstu į tą mokyklą, kuri mane kviečia, priimu tai kaip gyvenimo ženklą, kad ten būsiu naudinga.

Neseniai išėjo antroji Jūsų poezijos knyga. Kokios pagrindinės jos temos?
Mano antroji poezijos knyga „Karnavalų mėnuo“ pasirodė vasarį, Knygų mugėje. Man pačiai sunku vertinti popierinį savo „vaiką“, tačiau rūbą jis turi labai gražų – viršelį sukūrė geriausias knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis. Apie vidų galiu tik pakartoti vienos brangios draugės, daug metų besisukančios knygų pasaulyje, žodžius: antra knyga kur kas brandesnė už pirmąją, tačiau stiliaus linija tęsiama. Ji pavadino tai meilės lyrika. Tiesa, ką galiu pasakyti objektyviai net būdama autorė – antroji knyga smarkiai išplėtė temų lauką. Matyt, tekstai bręsta drauge su manimi.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.