Kai spindi šerkšno galerijos

Nublyško dangus. Saulė ašarojo, įsprausta į žiedo akį. Pro mėnesį lėkė, skubinosi drumzlinos driekanos. Dausos siuntė neaiškius ženklus – laumių ratus ir velnių stulpus. Aplinkui viešpatavo žiemos tyluma. Ir buvo vienintelis garsas, kurį sugauna ne kiekviena ausis – paslaptingas žvaigždžių kuždesys. Jo klausėsi begalinė erdvė. Jis pasiekė žemę, kur apsireiškė mistiniu ir materialiuoju pavidalais – šerkšnos aureole.

Iš Atlanto gelmių sklido šiltis. Rytys varė nuo Dono stepių kandų šaltį. Susidūrė dvi priešybės. Jas žiema sumaniai išnaudojo savo meninei kūrybai. Menkiausias drėgmės lašelytis, lyg koks pirmuonis, skleidė spygliukus, pūtėsi ir šiaušėsi, tarsi gąsdindamas aplinkinį pasaulį. Jame įstingo saulės spindulių ir mėnesienos šviesa, ledo kristalai pavirto degančiomis žiežirbukėmis. Tarsi nubirusiomis atskalėlėmis iš Galaktikos žvaigždynų. Tos šešiakampės žvaigždelės įvairių įvairiausios. Tai krištoliniais kampainiukais, tai plonytėmis šakelėmis įsikūnijusios. Geltonomis, mėlynomis, raudonomis brangakmenių akelėmis kibirkščiuoja, glumina regą. Pagaliau akys neatsilaiko prieš laukinę grožybę ir pačios merkiasi. Vos jas praveri – blyksniai rėžia it skustuvo ašmenys. Ašaros bliaukia sūriu srovele, palikdamos šlapią takelį šalčio nurausvintuose skruostuose. Nugrimzdo laukai ir miškai į baltuojančią šarmos dulksną. Tartum nuėjo į mums nepažįstamus pasaulius, kur niekas negimsta ir nemiršta, o karaliauja vien didysis Grožis.

Ant sniege panirusių pernykščių žolių stagarų ir ilgu žiemos miegu prisnūdusių medžių, ant žmogaus palikto daikto, namų stogų ir pačių sniegynų žaibaruoja, žaižaruoja, žėri, žybsi ledo ir sniego kristalų spiečiai. Kur žvelgsi, visur šerkšnas – solidus ir sūdrus, žioruoja šaltu išdidumu. Rodos, žiema į jo pynes sudėjo visą savo išmonę ir talentą. Tarsi būtų tapiusi amžinybę tarp to, kas dangiška ir amžina, ir to, kas žemiška ir laikina. Gal norėjo sukurti vienovę tarp Visatos ir Žemės pasaulių? Priplūdo brangenybių iš kosmoso aruodų, jei įmanytum susižerti, pakaktų kelioms žmonijoms. Šerkšno menas be galo gilus ir taurus – kaip stebuklinė pasaka. O gal tai žiemos poezija, alsuojanti atšiauriais vėjais, pūgų siautuliais, kvepianti sniegu ir šalčiu? Šerkšnas tik iš išorės atrodo negyvai šaltas, o iš vidaus skleidžia nenusakomą šilumą. Žvelgi į tolumas – akys bijosi klastos, o siela pildosi kaip šulinys gaivios versmės.

„Pažiūrėk, kaip išgražėjo sodo obelis. Tai ne tavo nutrinti avikailiai”,- pusiau juokais kreipiu kaimyno žvilgsnį į saulėtekio akivaizdoje rožiniais nėriniais nuraudusį laiko suvargintą vaismedį. Žinau, kad grožis mano kaimynui – tuštybės mugė. Jis pragmatiškas žmogus, dvasiniai dalykai lieka už jo kiemo vartų. Pasisuka į obelį ir apstulbsta: „Oi, koks sūdrumas, seniai nemačiau tiek šarmos! Gerai derės vasarojus, – taip sakydavo mūsų senelis”. Kaimyno išmintis irgi persismelkusi materialiuoju pradu. Nors mudviejų pasaulėjautos kaip du skirtingi paukščiai, bet sutariame visai neprastai. Kaimynas turi nuosavo miško, išsirengęs malkauti, kviečia draugėn. Numano, jog puikią viduržiemio dieną nekirmysiu namuose.

Mašina įnyra į pusamžę giraitę – jau atriedėjome. Iš abiejų keliuko pusių lenda į akis sukriošėliai alksniai, beržai. Jie neįstengė prasimušti į saulę ir nugeso, užguiti ištvermingesnių bendražygių. Užtenka prie tokio prieiti, stumtelėti – griūva ir subyra į šipulius. Tik tokiu metu pažinti, kuris dar gyvybingas, kuris jau miręs, beveik neįmanoma – šerkšnas parinko tą pačią medžiagą, tokią pat spalvą. Spoksau į šerkšnotus medžius kaip į kokius maldininkus baltais apsiaustais. Jie per vieną naktį įveikė piligrimišką kelionę, pasiekė savo šventyklą, meldžiasi stovėdami, susikaupę, nekruta nė menkiausia šakelė, nubalusios galvos spindi dangiškomis auromis.

Nebeatpažįstu juodalksnių. Balti baltutėliai, lyg iš kito pasaulio. Negaliu nepatikėti jų šventais apnašais, pamirštu juodą spalvą – tamsybių prieglobstį. Nendrės juodalksnyno duburiuose seniai nudžiūvusios ir parudusios, o jų šluotelės tviska it krištolinės. Rodos, tokios paprastutės, o kaip prašmatniai per šerkšną išrodančios. Miško laukymėje grupelėmis ir pavieniui stoviniuoja beržai, užsidėję teisuolių prisiekusiųjų perukus su daugybe kasyčių, pasirengę skirti atpildą bet kam, kas dorą iškeis į nuodėmę. Progumoje stūkso plačiašakis ąžuolas, pernykščio apdaro skiaučių neišbarstęs daug kartų prievartavusiems vėjams po kojom, dabar lyg žilabarzdis senis, pasiklydęs miške ir sušalęs. Žilvičiai palei upokšnį trykšta sidabro purslais. Ir iš kur tokių ima – upelyje vanduo kaip vanduo, properšoje matyti, kad jo nepakeitė šerkšnos stebuklas.

Visa lapuotoji medžių giminė surado originalias saviraiškos formas, pritaikė pagal kūnų linijas, šakų linkius. Šerkšnas puriai aplipo tarsi įmagnetintas jų figūras įmantriais raižinių raštais. Medžiai tyliai tylutėliai seka pasakas, ir nuo jų visa aplinka atrodo tokia šviesi, kaip kadaise vaikystėje. Regis, šią akimirką įsižiebs žydra šviesa, kurios ultravioletiniuose spinduliuose sudegs visa nereikšminga ar slogi praeitis. Man reikia šitos šarmotos tylos, rodos, tik joje galiu pažinti save. Norisi iki begalybės žiūrėti, kaip krinta nuo medžių į snieginą žemę šerkšno žvaigždynai, lyg tai būtų mano paties mintys ir žodžiai. Šerkšnas turi ypatingų galių, prabyla apie naują esmę, apie tai, kas paslaptinga, nors yra taip arti, kad gali palytėti ir net paragauti. Šerkšnas pakeičia iki smulkmenų pažįstamą aplinką ir priverčia tyrinėti iš naujo, kad vėl galėtume pažinti. Erdvė išlieka ta pati, bet pasikeičia joje esantys daiktai ir požiūris į juos. Kiekvienas gyvas ar negyvas tvarinys įgauna šiuolaikiškai virtualų įvaizdį ir tuo savitumu tarsi išplečia pažinimo lauką. O iš tikrųjų pasikeitusi aplinka nukelia mus į labai seną, turintį milijonmečių patirtį pasaulį. Pasąmonės kloduose prabunda ledynų epochų, kurios galbūt ir davė pradžią šerkšnui, regėjimai.

Nežinau, kaip įvardyti šerkšno meną – karpiniais, lipdiniais, nėriniais, raižiniais? Regis, jis eklektiškas, jame persipynusios ir susiliejusios įvairios kryptys ir srovės, bet ne kaip papuola, o pagal sunkiai suvokiamą darną. Milijardai milijardų paprasta akimi neįžvelgiamų drėgmės kruopelyčių, paverstų ledo ir sniego kruopelytėmis, sujungta į sudėtingiausių pavidalų darinius, kurie prilygsta dieviškajam tobulumui. Įspūdingiausia tai, kad šitoje kosminėje kūryboje nerasi dviejų tapačių kristalų. Šerkšno menas nepasiduoda kokiam nors žmogiškam matui – tai Visatą valdančių jėgų gebėjimai ir valia. Svydi šerkšno galerijos begale meno kūrinių. Paveikslai gaudo sklindančią šviesą ir atveria žmogaus akiai vis naujus potėpius. Ryto šaltoje giedroje tvaska perlais, į vakarą apsunksta sidabru. Naktį žvaigždės siunčia į žemę savo spindėjimą, žvaigždžių spinduliai krinta į šarmą ir žvilga. Kristalai dega, bet nieko nesušildo, šokinėja, žaidžia, panašiai kaip žvaigždelės danguje. Šalčio pritvinkę apyaušriai dar papurena šerkšno pynes. Išaušus dienai, baltosios galerijos pasitinka naujais šedevrais. Rodos, žiema į savo kūrinius įaudė garsus ir žodžius, šerkšno paveikslai skamba kaip dainos, kaip eilėraščiai. Vaikštinėji po baltojo meno rūmus, klausaisi taurios muzikos. Širdį maloniai glosto miegančių pumpurų ir žiedų dvelksmas. Nubus vėjas, nematomais pirštais negrabiai užgaus krūmų ir medžių klaviatūras. Nuo įtemptų akordų suvirpės baltosios galerijos. Vėjas pasigaus, nusineš ir išbarstys šaltuose sniegynuose sidabrinį šerkšno gausmą. Ak, tas nežemiškai taurus skambėjimas! Negirdimas, bet prasismelkiantis į slapčiausias sielos gelmes…

Miško pakraštyje išvydau nedidelį berniuką su kuprine ant nugaros. Eidamas iš mokyklos, vaikas užsuko į didžiojo Grožio karalystę. Stabčioja palei apšerkšnijusius medžius. Užsilaiko prie nužilusio kadagio, atsidėjęs tyrinėja šerkšnos dygles. Nuo kadagio suka prie eglutės, nuo eglutės – prie berželio. Vaikas ne tik stebi pasakiškas girliandas, bet ir klausosi, kaip šnekasi vienas su kitu medžiai, šakos, spygliai. Nejuda nė vienas daiktas – nei akmuo su pirmykščio žmogaus įminta pėda, nei melsva kerpių barzda, išaugusi ant eglės šakos. Šerkšna sustabdo laiką, leisdama panirti į gyvenimo gelmenis. Berniukas klaidžioja po baltą nebylų uostą, iš kurio nepajuda ir nesuūkia nė vienas laivas. Uostas toks milžiniškas – neturi nei pradžios, nei pabaigos, tik keičiasi jo krantinės, o nuo šviesos mainosi spalvos.

Paauglys taip užsiėmęs grožio studijomis, kad nė nepastebi už kelių žingsnių esančio manęs. Nesiryžtu jo kalbinti, mano garsas šioje šventovėje gali būti nesuprastas. O ką ir reikštų parastas žodis didžiojo Grožio šventovėje? Tai tik žmonių kasdienio bendravimo įrankiai. Neliks žmonių, nutils ir žodžiai. Šerkšno esmė kur kas gilesnė, ji dvelkia amžinybe, ji liudija, kad žmogaus sielos pažinimo gelmės yra daug erdvesnės nei aprėpia protas. Berniuko akys kibirkščiuoja kaip tie ledokšniai ant medžių šakų, veidukas spindi lyg iš tolimos dausų kelionės sugrįžtanti saulė. Ne, vaikas nebando liesti šerkšno kūrinių, per jausmus juos leidžia kaip biteles į sielos avilį. Galiu tik numanyti, kokia didelė ir tauri jo širdis, nuo mažens kaupianti grožio lobyną. Iš berniuko išaugs kūrėjas, kuriam bus svetima naudotis kitų sukurtomis gėrybėmis.

Alfonsas Kazitėnas

image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.