Kas kloja žaliuosius kilimus

Miške netrunki pastebėti samanas. Šių augalėlių pilna visur – nuo kopų iki raistų. Samanų patalais apklostytas dirvos paviršius, jos pasilypėjusios ant akmenų ir kelmų, pridengusios pūvančią medieną, sužėlusios ant žaliuojančių medžių kamienų. Ir visur dailios, gražios, puošnios. Nuo neatmenamų laikų suaugusios su mišku, tapusios neatsiejama jo dalimi. O ir miškas be samanų sunkiai įsivaizduojamas – tarsi ne miškas.

Joms viskas tinka ir patinka

Samanos – tikros sveikuolės. Jos nesirenka dirvos – kuo skurdesnė, tuo plačiau užkloja. Ir šalčių nebijo – nusidriekia iki pat amžino įšalo tolumų. Samanos miške vykdo labai svarbią ekologinę misiją. Tankiais sąžalynais užklojusius didžiulius plotus, palaiko dirvos drėgmę, saugo ją vandens ir vėjo erozijos. Po samanų danga geriau sudygsta medžių ir krūmų sėklos, neišdžiūsta grybiena. Samanynuose susiranda prieglobstį daugybė smulkių gyvių.

Nėra ir tokio išminčiaus, kuris pasakytų, kada atsirado samanos mūsų žemėje. Mokslininkai iki šiol nesutaria, ar jas priskirti aukštesniesiems augalams, ar palikti prie žemesniųjų? Dėl dumblių, grybų, kerpių nekyla abejonių – akivaizdžios žemesniųjų augalijos atstovų kategorijos. Su samanomis lyg ir ne taip: žaliuoja mūsų gražiojoje planetoje kaip tikri augalai. Tiesa, tobulybės jose mažai – neturi šaknų ir nekrauna žiedų! Kas įdomiausia – samanos niekada nesivaržo dėl ūgio, mažai tepakito net slenkant milijonams metų. Samanų kuokštą paprasta suimti pirštais ir perkelti ten, kur dirva nuoga – nepasipuikuos, pritaps. Netgi nesupyks, jei dar prispausime padu. Žodžiu, jokių priekaištų niekam ir jokių norų.

Kerpinės ir lapinės

Kas tos samanos? Šiaip ar taip – augalai, nors ir mažiukai, bet jų bendruomenės įspūdingai žavios. Skirstomos į kerpines ir lapines. Kerpinių šalyje rasta apie 120 rūšių. Didžiuma, kaip sakoma, pastebimos iš stuomens – turi lapeliais pridengtą liemenėlį. Tačiau pasitaiko augančių ir gniužulais, o jau tada neįmanoma atskirti nei liemenėlio, nei lapelių. Klasikinės kerpinių samanų atstovės – miškuose plačiai paplitusioss maršantijos. Gniužulas standus, iki 10 cm ilgio, 2 cm pločio, panašus į juostelę. Skiautelės dvišakos, netaisyklingai išlankstytais krašteliais. Iš viršaus gniužulas šviesiai ar tamsiai žalias, per vidurį matyti plati tamsi gysla. Gniužulo apačia purpurinė, ruda, su gausiais šakneles atstojančiais plaukeliais ir žvyneliais. Dauginasi gemaliniais pumpurais, kurie išauga krepšeliuose gniužulo paviršiuje. Puošia ūksmėtus medynus, upelių krantus, juosia šaltinėlius, nuslenka į pelkes.

Lapinėms samanoms visoje bendruomenėje tenka liūto dalis, šalyje jų priskaičiuojama 350 rūšių. Daugialąstės, su ryškiu liemenėliu, prasiskleidusiu į šakeles ir prisidengusiu lapeliais. Skirstomos į baltąsias ir žaliąsias. Neturi šaknelių, į substratą įsikimba šaknelių imitacija – daugialąsčiais šakotais plaukeliais. Liemenėlis nuo keliolikos milimetrų iki kelių dešimčių centimetrų ilgio, gulsčias, kylantis arba status. Paprastas be šakelių, sudėtingesnis prasiskleidęs dvišakai ar plunksniškai. Vidumi gana savitas, ne toks, kaip įprastų augalų, sudarytas iš indų pradmenų. Iš išorės prisidengęs marškinėliais, po jais – plonasienių ląstelių audinys, jo centre – šerdis su maisto medžiagų judėjimo takeliu. Liemenėlį ir šakeles pridengę vienaląsčiai lapeliai su išilgine gyslute, be pasaitėlių, pagrindu suaugę su liemenėliu. Pasitaiko be gyslelių arba su dviem trumpesnėmis gyslutėmis. Lapeliai be galo įvairūs – ylos, linijos pavidalo, pailgi, ovalūs. Kai kurių rūšių garbanoti, pusiau sulenkti, išilgai raukšlėti. Krašteliai iškarpyti dantukais arba lygūs.

Kiminai – pelkių karaliai

Baltosiomis samanomis vadinami kiminai – pelkių karaliai. Padrikę iki 30 cm ilgio gausiai išsišakojusiais liemenėliais. Šie sudėlioti iš dvejopų ląstelių – kaupiančių organinę medžiagą ir vandeningųjų. Pirmosios ilgos ir siauros, chlorofilas jas nudažo žaliai. Vandeningosios negyvos, plačios, išpampusios nuo drėgmės, net persišviečia. Sugeria apie 40 kartų daugiau vandens nei sveria patys kiminai. Baltosios samanos neturi nieko panašaus į šakneles. Vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis druskomis siurbia visu paviršiumi. Pasenusios nuolat nyksta, bet pelkėje nesupūva, nes išsiskiria humuso rūgštis, padedanti sluoksniuoti storiausius durpių klodus. Nuo seno gyventojai durpėmis kreikia gyvulių tvartus, kūrena namų krosnis, naudoja vietoj pakavimo medžiagų, tręšia kietas ir skurdžias dirvas. Kiminuose pasitaiko pigmentų, tuomet samanos įgauna geltoną, raudoną, violetinį atspalvius. Plačiausiai paplitę tankieji siaurais lapeliais ir smulkiomis šakelėmis. Sutinkami įvairių tipų pelkėse, užkloja jas puriais šviesiais patalais. Žengi per juos, linguoja po kojomis it lengvos sūpynės. Tik prisižiūrėk, idant nenugarmėtum į pridengtą akivarą.

Pušų ir eglių kaimynės

Įnirus į drėgną gūdų eglyną, nuotaiką praskaidrina nenusakomai gaivi ir sodri samanų žaluma. Kur pasisuksi, vaiskūs kilimai, kilimėliai. Šen tribriaunės kerėžos, padrikusios puriais šiurkščiais kilimais ir vejomis. Pakilusios į 15 cm aukštį stangriais liemenėliais. Šie netaisyklingai plunksniškai išsišakoję nevienodo ilgio šakelėmis, pasišiaušusiais liemenėlio ir šakelių lapeliais su nusmailėjusiomis viršūnėmis. Ten   puriomis vejomis kerėžas keičia palminės junetės. Tvirtais stiebeliais pakilusios į 5–12 cm aukštį, išvaizda primena miniatiūrinį medelį. Šviečia geltonai žaliai, sausu oru net žvilga. Iš tikrųjų šių samanų pagrindinė dalis šliaužia po žeme, o į paviršių stačiu išsišakojusiu liemenėliu iškyla antrinė. Apatiniai lapeliai smulkučiai, viršutiniai ovalūs, išgaubtu, raukšlėtu paviršiumi ir apvalia viršūnėle. Eglių kamienus, kelmus, pūvančias išvartas gelsvai žaliais žvilgančiais užtiesalais pridengia kiparisinės patisos. Joms nenusileidžia trumpės.

Iškopi į sausą pušyną, ten samanų bendrijos dar gausesnės – jau ne kilimai, o ištisos pievos. Plačiausiai pagarsėjusios šilsamanės. Papurusiomis šviesiai žaliomis ar žaliomis pievelėmis nusidriekia tarp beržų ir pušų. Jų status, kiek pavingiavęs liemenėlis pakyla 10–15 cm nuo dirvos. Pagrindas suaugęs su dirva, viršūnėlė kylanti arba stačia, taisyklingai plunksniškai išsišakojusi. Liemenėlis prisidengtas raudonu žievės apsiaustu. lapeliai įgaubti, mažumėle išilgai susiraukšlėję, platėjančiai pailgi, baigiasi trumpu pjūklelio pavidalo atlenktu snapeliu. Paplitimu šilų samanoms nenusileidžia purioji dvyndantė. Nusidriekia puriomis gelsvomis ar rausvai žalsvomis pievomis per pušynus, mišrius medynus ir aukštapelkes. Liemenėlis status, pakyla nuo dirvos paviršiaus 10–15 cm, apšepęs tankiais rausvais plaukeliais. Lapeliai plačiai pailgi, ryškiai skersai banguoti, jų krašteliai nuo vidurio iki viršūnės dantyti. Palei medžių kamienus išvaizdžius kilimus patiesia šakotoji sesė. Sausuose smėlinguose išretėjusiuose miškuose, taip pat kopose ir aukštapelkėse puikuojasi įvairių rūšių gegužliniai – durpynų, paprastasis, smiltynų, žalsvasis. Vieni iškopia į 30 cm aukštį, kiti pakyla vos 2–3 cm virš dirvos. Gaisravietes grupėmis, kupstais pridengia jautrieji perkūno rugeliai.

Auga ir mišriuose miškuose

Netrūksta samanų ir mišriuose miškuose. Drėgnus medynus iškiliais, tankiais gelsvai žaliais arba žaliais kupstais dabina puošniosios šepšės, pridengdamos ir medžių kamienus, pūvančius virtuolius. Mišrius miškus pamėgusios mnijos (Mnium). Spindi grožiu drėgnuose kampeliuose, dirvos paviršiuje ir ant kelmų. Vienos iš plačiausiai paplitusių samanų atstovių. Liemenėlis trumpas, vos 2–3 cm iškilęs virš dirvos, dvišakai prasiskleidęs. Lapeliai plačiai pailgi, nusmailėję, užsirietusiais krašteliais. Sporinė pailgo cilindro formos, paryškinta išilginiais dryželiais. Puveninguose medynuose dažnos ir papartinės tįsenos, nuklojančios paklotę gulsčiomis ar kylančiomis iki 10 cm ilgio šakelėmis. Vidiniai lapeliai smulkūs lyg siūleliai, pridengę šakeles trimis eilėmis, pastebimi tik arčiau liemenėlio ar šakelių viršūnių. Šoniniai įkypai priaugę prie liemenėlio, ovalūs, beveik blakstienotai dantytais krašteliais, tankūs. Lapuočių ir mišriuose miškuose dažnos vingialapės kemsos. Jos pakeri puriomis tamsiai žaliomis vejomis. Lapeliai ir liežuvėliai mažyčiai, pailgi, skersai nubangavę, bet jų krašteliai palyginti stori, su dantukais. Gyslutė stambi, siaura, siekia lapo viršūnėlę.

Kaip samanos palaiko giminę?

Ogi sporų dulkelėmis – subrandina ir paleidžia pavėjui milijonus. Sudygs nesudygs… Panašiai kaip ir aukštesnieji augalai išaugina archegones (moteriškąsias piesteles) ir anteridžius (vyriškuosius kuokelius). Tik jų dauginimasis senamadiškas ir sudėtingas. Dauginimosi organai susidaro liemenėlio ir šakelių viršūnėse. Anteridžiai būna su koteliais, maišelio pavidalo, o archegonės primena mikroskopinius ąsotėlius su siauru kakleliu. Juose subrendusios gametos išbrinksta drėgmėje ir apsivaisina. Praeina keli mėnesiai o kartais prireikia net poros metų, kol išaugęs sporogonas iškelia sporinę. Ši uždengta dangteliu, joje yra specialus įtaisas, kuris drėgnu metu uždaro dangtelį, o sausu pakelia į viršų.

Kintant drėgmei pasaitėlis sukiojasi įkypai ir išbarsto sporas. Jei sporai pavyksta sudygti, iš jos nutįsta siūlelis – prodaigis. Viršutinėje dalyje kaupiasi chlorofilas, siūlelis pažaliuoja. Iš jo išauga vienas ar daugiau liemenėlių su šakelėmis ir lapeliais – nauji augmenys. Samanos nepasitiki sporomis, tad pasiliko galimybę daugintis ir vegetatyviai būdu – atželiant. Kai liemenėlis sunyksta, šakelės persikūnija į augmenį. Turi ir kitą gudrybę: ant liemenėlių, lapelių ir net šaknų plaukelių išaugina gemalinius pumpurus. Šie subrendę atsiskiria nuo motininio augmens ir tampa savarankiškomis samanomis.

Auga tik draugiškai

Retenybė išvysti pasiklydusią samanėlę. Vis būreliais, grupelėmis, pulkeliais susispietusios, o dažniausiai kupstais, kilimais, patalais, pievelėmis ir vejomis sužėlusios. Kartais tokios minkštos, tokios švelnios. Kviečia nuvirsti, traukia pavargusią galvą priglausti – atsipalaiduoti, užsimiršti. O koks jaudinantis malonumas pavaikščioti basomis po samanų užtiesalus!

Visų gražiausios pavasarį ir rudenį, polaidžio srautuose išsiskalbusios, skalsiame lietuje išsipraususios. Vaiskiai alsuoja tokiu gyvybingumu, kad negali atsigėrėti. Ne veltui japonai sako, jog gamtos įvairovę ir subtilumą kūrybiškiausiai įprasminusios samanos! Su pagarba į jas žiūri japoniškųjų sodų architektai. Kompozicijomis su samanomis labiausiai grožisi tie, kurie trokšta būti arčiausiai gamtos, su ja liestis. Kartais nudžiunga net tie, kurių sodo pievelėje įsigali samanos ir jų nesiseka išnaikinti. Tegu sau tiesia minkštus kilimus suaugusiesiems prigulti pokaičio po vidurdienio saule, vaikams smagiai išsidūkti. Samanynai – puikiausias nenusisekusių vejų pakaitalas.

 Alfonsas KAZITĖNAS

 image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.