Krikšto kiemas ir Voruta

Babtų herbas pagal
M. Gumovskį (1935 m.). Nežinoma, kur buvo Mindaugo Voruta, nežinoma, kur jis buvo krikštytas, nė kur vainikuotas karaliumi... Tačiau iki šių dienų išlikusiuose šaltiniuose užfiksuota 1294 m. kryžiuočių žvalgų paminėta Lietuvos vietovė Baptindorf. Vokiečių kalboje šis sudurtinis žodis reiškia Krikšto kaimą. Kryžiuočiai tikriausiai puikiai žinojo šią apeiginę vietą, o gal ir daugiau žinių apie tai yra išlikę senuosiuose jų archyvuose? Mums turėtų rūpėti Baptindorf – dabartinių Babtų – vietovės pavadinimo kilmės ištakos. Juk gal tai labai svarbi Lietuvos istorinė vieta, besisiejanti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštu, su vyskupo Kristijono veikla ar kitais istoriniais įvykiais? Šiandien galima tik spėti. Spėjimas pateikiamas ir šiame straipsnyje. Geografinės Baptindorf – dabartinių Babtų – koordinatės Kauno rajone, prie Nevėžio, arti Žemaičių plento (senoji magistralė Kaunas–Klaipėda), 24 km nuo Kauno, yra kelios panašiais pavadinimais gyvenvietės. Kairėje Nevėžio pusėje išsidėstęs Babtų miestelis, seniau vadintas Baptais, arba Bopty. Dešiniajame Nevėžio krante – Žemaitkiemis, seniau buvęs Baptynas, arba Bapcina, toje pačioje upės pusėje, tarp Vosiškių ir Piepalių, yra kaimas Baptyna ir apie 4 km į vakarus nuo Cinkiškio – jau išnykęs kaimelis Bapteliai. Kur šių gyvenviečių pavadinimų pradžia? M. Markauskienė knygoje „Babtai istorijos vingiuose“ (1994 m.) mini kryžiuočių žvalgų 1386, 1394 ir 1395 metų kelių aprašymus, kuriuose minima Baptindorf gyvenvietė. Graikų kalboje baptisen – krikštyti. O vokiškas Dorf – kaimas. Pažodžiui išvertus, vietovės pavadinimas būtų krikštytų (žmonių) kaimas – Krikšto kaimas. Pagal prof. J. Jurginį ir doc. A. Šidlauską, Krikšto kiemas, nes šaltiniuose minima vietovė su dvejais vartais. Taigi, vietovės pavadinimas verčia susimąstyti, kas čia prieš 600–700 metų ar dar anksčiau galėjo būti krikštijama. Istorinės datos – 1251 m. Mindaugo krikštas ir Lietuvos bažnytinės provincijos (1254 m.) kūrimas – leidžia manyti čia buvus svarbius įvykius. Vietinių gyventojų krikštą liudytų minėtų kaimelių Baptyna, Bapteliai pavadinimai. Tačiau tikėtina, kad čia galėjo būti krikštytas ir pats Mindaugas su savo palyda, o nuo to kilęs ir iki šiol neišnykęs, tik gerokai transformavęsis pavadinimas. Krikšto kiemas neišnyko. Kur jis yra? Prof. J. Jurginio ir doc. A. Šid­lausko iš vokiečių kalbos verstoje knygoje „Kraštas ir žmonės“ (1983 m.) pateiktas 1394 m. kryžiuočių žvalgų kelių aprašymas, kuriame ši vietovė siejama su negilia Nevėžio brasta. Vertime pateiktas toks kelių aprašymas: „Jono Krikštytojo dieną (birželio 24) 1394 m. šituo keliu ėjo Tagil ir Panczik; pirmiausia 3 mylios nuo Kriemilavos iki vienos Nevėžio brastos, kuri iki kelių gilumo, už 0,5 mylios nuo brastos kairėje pusėje yra Babtų kiemas, tame kieme 6 šeimynos; brastą perėjus, taip pat už 0,5 mylios dešinėje pusėje yra Grugerio kiemas, jame 8 šeimynos; einant nuo brastos tiesiai už ketvirčio kelio yra Kebeno kiemas su 5 šeimynomis. Kiekvienas kiemas turi po dvejus vartus.“ (Vertime Babtai rašomi pagal dabartinį pavadinimą, kryžiuočių žvalgų aprašyme – Baptindorf – aut. pastaba.) Pagal dabartinius Nevėžio gylius panaši brasta yra ties Juodoniais. Šis sutapimas leido padaryti kryžiuočių pateikto kelių aprašymo paaiškinimus. Kriemilava yra dešiniajame Nemuno krante į pietryčius nuo Vilkijos. Nuo minimos Nevėžio brastos į kairę už pusės mylios paminėtas Babtų kiemas – dabar Žemaitkiemis. Dešiniojoje brastos pusėje už pusės mylios minimas Grugerio kiemas – Kudrėnai (sena dvarvietė), o Kebenas atitinka Šašius (sena dvarvietė, dabar Vytauto Žmuidzinavičiaus ūkis). Dabartiniai, t. y. kairiojoje Nevėžio pusėje esantys Babtai, čia neminimi, XVI a. čia buvo kaimas be dvarvietės žymių, tačiau jo pavadinimas galėjo kilti iš minimų laikų. Piepalių piliakalnis, stūksantis netoli Nevėžio vingių, viena iš daugelio vietovių, siejama su Mindaugo pilimi ir jo krikštu. Krikšto faktas A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ rašoma: „Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė taiką, Livonijos ordinas jam pateikė krikšto sąlygas. Kai Mindaugas sutiko krikštytis, Livonijos magistras Andrius 1250 m. pabaigoje su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Čia tų pačių metų gale ar 1251 m. pradžioje Mindaugas su visais artimaisiais buvo pakrikštytas.“ Šį faktą papildo J. Jurginis („Lietuvos krikštas“, 1987 m.): „Mindaugas susitaikė su Livonijos ordinu pažadėdamas krikštytis, bet Liono sutartis su popiežiumi krikštyti Mindaugą pirmenybę teikė Teutonų ordinui, krikštui paskirtas jų kunigas Kristijonas. Krikštas įvyko be Liono sutartimi numatyto ceremonialo. Apeigose Rygos arkivyskupas ar jo atstovai nedalyvavo. Viskas buvo atlikta labai tyliai, net, galima sakyti, slaptai, nes ordino ir bažnyčios raštuose nėra nurodyta aiškios krikšto datos nei vietos. Po krikšto Mindaugas pasiuntė pas popiežių savo atstovus pagarbos pareikšti ir susidariusios situacijos išsiaiškinti bei prašyti karaliaus titulo. 1251 m. liepos 17 d. raštu popiežius paskelbė, kad Mindaugui ir jo valstybei suteikiamos šv. Petro nuosavybės teisės ir tikino, kad valdovas, būdamas ištikimas popiežiui (Apaštalų Sostui), visada džiaugsis jo globa ir apsauga.“ Iš pateiktų duomenų matyti, kad Vorutos apgultis vyko 1250 m. pradžioje, o vienuolis Kristijonas atvyko 1250 m. antroje pusėje ir tikriausiai į Vorutos pilį, kur Mindaugas galėjo būti ruošiamas krikštui ir 1251 m. pakrikštytas. Ta pilis galėjo būti čia minimas Krikšto kiemas – Baptindorf. Šiandien tai Žemaitkiemis (Babtų sen., Kauno r.). Apie Vorutą A. Šapoka („Lietuvos istorija“, 1936 m.) rašo: „Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas apsupo Mindaugą Vorutos pilyje, bet neįstengė jos paimti. Mindaugą išgelbėjo jo stiprioji pilis.“ Šį faktą antrina ir Albertas Vijukas-Kojelavičius („Lietuvos istorija“, 1988 m.): „Tautvilas, padedamas Livonijos ir Polocko pulkų, užpuolė savo dėdę pačioje Lietuvoje.“ Šie teiginiai leidžia spėti, jog Voruta buvo stipri ir pačioje Lietuvoje esanti pilis. Voruta – lietuviškų žodžių, reiškiančių vorą, rikiuotę, eilę, darinys. Taigi, ieškant Vorutos pilies, reikėtų kreipti dėmesį ne tik į vietovės pavadinimą, bet ir į pilies tipą. Literatūroje minima, kad mūro pilys Lietuvoje pradėtos statyti XIII a. antroje pusėje, tai yra jau po Mindaugo viešpatavimo. Mindaugo laikais jos daugiausia buvo statomos su stačių rąstų gynybinėmis sienomis (rąstai statomi eilėmis, voromis) ir galėjo būti vadinamos vorutomis. Krikšto kiemo vietovė aprašyta E. Barkausko ir T. Stonio „Mažojoje Babtų enciklopedijoje“ (1994 m.): „Yra Piepalių piliakalnis, kurio šlaitai statūs, daugiau kaip 10 m aukščio, aikštelė 20 m ilgio ir 15 m pločio. Pro piliakalnį teka 2,3 km ilgio Šventupis, įtekantis į Nevėžį. (Upelio vardas galėjo kilti nuo senovėje čia atliktų krikšto apeigų – aut. pastaba.) Į pietus nuo piliakalnio, toje pačioje Nevėžio pusėje yra kalnas Upis. Jis taisyklingo stačiakampio išvaizdos, atrodo lyg milžiniškas pastatas. Legenda pasakoja, kad po kalnu yra senovės lietuvių mūrinės kareivinės. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų archeologinė komisija pradėjo šio kalno tyrimus, bet rezultatai nežinomi.“ B. Kviklys enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ (II t., 1991 m.) mini, kad: „į pietų pusę nuo piliakalnio, kur Vėjuona įteka į Nevėžį, yra pelkė, vadinama Raganų ežeru. Pagal padavimą, čia stovėjusi pilis, kuri, Perkūnui supykus, nuo žaibų prasmego į žemę. Išliko tik sala, tų rūmų kiemas. Einant į ją reikia bristi per dumblą iki pažastų. Sala apaugusi dideliais senais ąžuolais. Joje randama akmeninių kirvukų, senovės keramikos šukių.“ Visa tai liudija, kad Baptindorf – dabartinio Žemaitkiemio – senovėje būta didelės ir sudėtingos gyvenvietės. Vorutos pilį labiausiai atitiktų Raganų ežero apsupta sala – pilies kiemas, arba kalnas Upis, kuriuos dar reikėtų atidžiau patyrinėti. Dar viena pavadinimo kilmės versija Kita Babtų – Krikšto kiemo – pavadinimo kilmės ištaka galėjo būti Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas 1254 m. Mindaugas, 1253 m. gavęs karūną, Lietuvoje turėjo steigti vyskupystę. Vyskupu buvo paskirtas jį krikštijęs Teutonų ordino kunigas Kristijonas. Didysis kunigaikštis krikštytojui gyvenamąją vietą paskyrė Žemaičius ir dovanojo po pusę Raseinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kitų sričių. (To meto Žemaičių žemių riba siekė Nevėžio upę ir vyskupo gyvenamoji vieta galėjo būti čia minimas dešinysis Nevėžio krantas – aut. pastaba.) Kad Kristijonas čia gyveno, liudija A. Šapoka: „Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas nuo 1259 m. iš čia visiškai išsikraustė.“ Baptindorf – Krikšto kiemo – pavadinimas galėjo kilti nuo čia jo vykdytos krikščioniškosios veiklos. Vyskupui Kristijonui išsikrausčius, ši vietovė pradėta vadinti Žemaitkiemiu, o tai galėjo kilti nuo čia buvusios Žemaičių vyskupystės centro vietos – kiemo. Dar tenka paminėti J. Jurginio („Lietuvos krikštas“) teiginį: „Įsidėmėtina, kad Mindaugas užrašė tik po pusę kiekvienos paminėtos žemės. Tai rodo, kad toje Žemaitijos srityje jis ketino valdžią su vyskupu dalytis perpus.“ Tai liudytų, kad kuriamos bažnytinės provincijos teritorija artimai siejosi su Mindaugo valdomis, kad čia minimas Krikšto kiemas buvo Mindaugo valda. „Lietuvių tautos istorijoje“ (1992 m.) rašoma ir apie pagoniškas šventyklas: „XIII a., vyriausiesiems žyniams iš Prūsijos persikėlus į Lietuvą, didžioji šventykla buvo įvairiose vietose, vėliau Kernavėje, pagaliau Vilniuje, jose degė šventoji ugnis.“ Yra paminėta, kad tokia ugnis turėjo degti ir prie Nevėžio upės. Tai dar vienas argumentas, verčiantis pasvarstyti, jog gal toje vietoje ir buvo įkurta Žemaičių vyskupystė – Baptindorf. Krikšto apeigas liudija ir Babtų herbas Minėtinas Babtų herbas. XVII a. Baptai gavo miesto teises ir herbą. Jame pavaizduotas laivas su bure, virš kurios popiežiaus tiara ir šv. Petro raktai. Šio herbo vaizdinys labai primena Mindaugo laikus. „Lietuvos istorijoje“ (1988 m.) rašoma: „1252 m. Andrius fon Štirlandas suteikė Mindaugui pagalbą prieš Haličą, Volynę ir žemaičius. Susidarė sąlygos Mindaugui vainikuotis karaliumi. 1253 m. liepos mėn., popiežiui Inocentui IV leidus, Andrius fon Štirlandas atvežė Mindaugui karaliaus karūną, jį vainikavo Kulmo vyskupas.“ Kartu su karūnavimu galėjo būti sukurtas ar popiežiaus Mindaugui siųstas Lietuvos karalystės herbas (o gal tik žinia apie jį). Visa galėjo išlikti iki XVII a., kai Baptams buvo teikiamos miesto teisės ir herbas. Pagal istorinius šaltinius parengė dr. Stasys ŠVIRINAS Nuotrauka iš leidinio „Kauno rajono gamta ir kultūros paveldas“