„Kaimo laikraštis“ Nr. 7, 2014 m. vasario 15-21 d.

0,50 € 0,25 €

Elektroninis leidinys

„Jonio“ ilgaamžiškumo paslaptis – brolių vienybė


Gintarė Valuckytė
Visi pažįstame ansamblį „Jonis“, bet ar žinome, kad jo siela – keturi broliai. Jaunystėje broliai Trijoniai Žemaitijos kaime, Driežuose, vienas kitą užkrėtė meile muzikai. Nuo jų repeticijų aidėjo daržai, nuo pasirodymų šėlo visas kaimas. Vėliau, Šiauliuose susibūrę į „Jonį“, jie žaibiškai išgarsėjo visoje Lietuvoje. Brangų kaimą perkėlė į savo dainas, įkūrė muzikinį klubą miesto centre ir rengia kantri muzikos festivalius.

Plačiau...

Brolis gelbėjo brolį


Šiaulių centre stovi kaimiška medine tvora apjuosta sodyba – ansamblio „Jonis“ muzikinis klubas smuklė „Juonė pastuogė“. Savaitgaliais čia skamba gyva muzika, kasdien miestiečiai užsuka kaimiškų pietų.
Čia susitinkame su broliais. Ant suolo prie ąžuolinio stalo sėdasi vyresnysis – Pranciškus. Kitapus įsitaiso metais jaunesnis Stasys ir jauniausias iš jų – Romaldas.
Pranciškus pirmas pradeda Trijonių istoriją.
Nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, Šilalės rajoną, Driežų kaimą (žemaičių nuo seno vadinamą Dryžais), kur teka Akmenos upė. Ten 1942-aisiais susituokė Trijonių tėvai, gimė vyriausiasis brolis Juozas. Po ketverių metų tėvuką ištrėmė į lagerį, o mama dvylika metų jo laukė.
„Kai grįžo, pabirom mes visi – aš, pametinukas Stasys, tada Romaldas ir galiausiai Petras. Augome šeimoj vieni vyrai, išdykę buvome, mamai sunku“, – prisimena Pranciškus.
Elegantiškasis Stasys, ką tik grįžęs iš darbo koncertinėje įstaigoje „Saulė“, ryškiausiai prisimena mažąjį broliuką: „Man buvo aštuoneri, o Petras ką tik gimęs. Juozas jau išvykęs. Tėtis po lagerio, be darbo. Mama išvažiuodama į miestą prašydavo tik buteliuką pieno Petrui paduoti, kad neverktų. O man didžiausias džiaugsmas – pats jį pervystydavau, nuprausdavau. Kažkuris iš mūsų net duonos davė.“
Romaldas, brolių vadinamas Romu, net nekalbėdamas išlaiko įgimtą žavesį ir artistiškumą, klausosi vyresniųjų pasakojimų ir vis šypteli: „Įdomus gyvenimas buvo nuo pat mažumės.“ Vaikystėje erzindavosi, kad vyresnieji liepdavo jam futbolo ar ledo ritulio vartuose stovėti, o taip norėjo būti puolėju.
Stasys neužmiršęs mamos gebėjimo susitarti: „Penki berniukai. Tėvo darbas išvažiuojamas. Mamai buvo sunku vienai ir mumis, ir ūkiu pasirūpinti, bet ji sugebėdavo motyvuoti darbui. Pagrindiniai mūsų užsiėmimai – slidinėjimas, ledo ritulys, krepšinis, futbolas, maudynės upėje. Nuravi tris vagas runkelių, leidžia pažaisti futbolą, dar tris – galima pasimaudyti. Ne griežtumas, o motyvacija.“
Broliai surimtėja. Prisimena Romaldo gelbėjimo istoriją. Vaikystėje jie žaisdavo donkichotus. Vieną balandžio mėnesį ant sraunios Akmenos kranto kovėsi Pranciškus su Romaldu. Gindamasis Romaldas vis trau­­kėsi atbulomis upės link. Stasys žiūri, kad brolis tuoj įpuls į vandenį, ir sušunka: „Atsargiai!“ Romaldas, pagalvojęs, kad Stasys ragina sprukti nuo Pranciškaus, šoktelėjo atgal ir įkrito į upę. Galva paniro, vėl iškilo. Broliai greitai sureagavo ir su šaka jį ištraukė.


jonisTrijoniai drebino Driežus


Su muzika Trijonių gyvenimas buvo susijęs tik tuo, kad tėvas – kaimo smuikininkas, o mama mokėjo daug liaudies dainų ir dažnai jas dainuodavo. Grįžęs iš lagerio tėvas Mask­voje užsisakė smuiką, grodavo šokiuose, su kaimynais rengdavo klojimo teatro spektaklius. Tačiau berniukai tada labiau domėjosi sportu – įveikdavo gretimą kaimą žaisdami ledo ritulį.
Tiesa, mokykloje kultūrinės veiklos broliai ragavo. Stasys lankė šokių būrelį, tik jam nepatiko vadovės paskirta partnerė. Vakarėlyje, kai prasidėjo „kviečia merginos“, jis į partnerės klausimą „Ar galima šokio?“ atšovė: „Negalima!“ Dabar šypsodamasis teisinasi, kad šeimoje – vieni berniukai, etiketo pamokų nebuvo.
Muzikos pasaulis pirmąjį įtraukė Stasį. Maždaug 1976-aisiais buvo madinga brazdinti gitaromis, autoritetas – Vytautas Kernagis. Stasio kambario draugas pasitaikė kietas gitaristas, kuris ir išmokė pirmuosius tris akordus. Parsiveždavo Stasys gitarą į kaimą ir rodydavo broliams: „Žiūrėkit, kaip moku.“ Pranciškus šypsosi: „Mus iš karto paėmė pavydas.“ Jis pats dar negrojo, o Romaldas ėmėsi būgnų ir su Stasiu netrukus šokdino liaudį Obelyno kultūros namuose.
„Gitara už septynis rublius, magnetofonas, prie jo prijungtas mikrofonas, dar kultūros namų būgnai. Repeticija namuose ir grojame šokiuose, visi šaukia: „Trijoniukai gyvai!“ – prisimena Stasys.
Pranciškus, studijuodamas Žemės ūkio universitete, Kaune, įvaldė bosinę gitarą ir prisijungė prie Trijonių dueto. Mažasis Petras stojo prie mikrofono. Į Driežus broliai grįždavo kiekvieną savaitgalį ir šokiuose sukeldavo visą kaimą – leido naujausius hitus, „Smokie“ ir kitus roko muzikos kūrinius, grojo gyvai.
Įsimintiniausios Trijonių re­­­­­­­­pe­­­ticijos vyko klėtyje, o jų klau­sy­tojai – daržuose dirbantys žmonės. Jie reaguodavo: „Gerai skamba. Grokit toliau!“ Skambėjo, nes broliai iš mamos iškaulijo 2000 rublių ir Šiauliuose nusipirko aparatūrą. Gitaras sujungė į radijo imtuvą VEF, buvo ir stiprintuvas su kolonėlėmis. Jau tada Trijonius laikė tikrais muzikantais.


„Jonio“ startas


Mokslai, darbai brolius išbarstė po Lietuvą, repeticijos, diskotekos kaime baigėsi. Tačiau noras muzikuoti neišblėso – netrukus keturi Trijoniai vėl buvo kartu. Sekdami paskui Pranciškų atsikraustė į Šiaulius.
Pranciškus lankė Virgio Sta­kėno dainuojamosios poezijos studiją, kur 1984 metais ir atsirado Trijonių ansamblis „Jonis“. Kolektyve buvo jau ir muzikos profesionalų, nes nė vienas iš brolių neprofesionalas, net natų nepažinojo.
Po kelerių metų „Jonis“ su Virgiu Stakėnu nuskambėjo Palangoje, pramoginės muzikos festivalyje „Baltijos jaunystė“.
Pranciškus pasakoja: „Buvome tokie iš kaimo, su savo atspalviu, originalūs.“ Po festivalio – puikūs atsiliepimai. „Pirmas šienas“, „Lietuva“ ir kitos dainos skambėjo per radiją visai Lietuvai. „Jonį“ išgirdę kolūkių pirmininkai kviesdavosi koncertuoti – prasidėjo turai po Lietuvą, pilnos salės. Pirmoji plokštelė įrašyta su Virgiu Stakėnu, o po metų,1990-aisiais, ir solinė.
Pirmąjį savo, kaip vadybininko, darbą prisimena Stasys: „20 tūkstančių plokštelių – neįsivaizdavau, kas tai yra. Nuvažiavome su autobusu PAZ į Rygą, prigrūdome į jį tiek plokštelių, kad neturėjau, kur atsisėsti,“ – juokiasi prisiminęs. Pirmasis koncertų turas, pirmosios plokštelės leidyba jam buvo pats nuoširdžiausias, įsimintiniausias darbas.
Kas lėmė sėkmę – brolių nuoširdumas, sava ir poetų kūryba, kaimo tema, gyva muzika? Aišku tai, kad neliko Lietuvoje kampelio, kur būtų neskambėjęs „Jonis“.


Muzikos ratą suka vaikai


Trijoniai gyvą muziką apgyvendino savo muzikiniame klube „Juonė pastuogė“, kuriai šiemet jau 20 metų. Netrukus jų iniciatyva pasipylė ir folkloro, ir kantri muzikos festivaliai.
Tris brolius iš penkių muzika vienija iki šiol. Ansamblyje „Jonis“ Pranciškus – vadovas, Romaldas – multiinstrumentalistas, Stasys – renginių vadybininkas. Kartu rengia, dalyvauja muzikos festivaliuose, klubo veikloje. Jaunėlio Petro jau nebėra. Vyriausias brolis Juozas gyvena Ignalinos rajone.
„Nežinia, kas būtų, jei būtume išsilakstę po Lietuvos kampus pagal profesijas. Bandžiau pabėgti, pusantrų metų dirbau Kauno ketaus liejykloje cecho viršininku, bet ji bankrutavo, grįžau į Šiaulius ir nusprendžiau daryti tai, ką geriausiai sugebu“, – sako Stasys. Jis yra baigęs Veterinarijos akademiją, o dirba koncertinėje įstaigoje „Saulė“ vadovo pavaduotoju koncertinei veiklai.
Romaldas juokauja: „Su­vai­kėjau.“ Mat jis turi vaikų studiją „Svirplys“.
„Su mūsų muzika užaugo karta. Dabar laikai kitokie. Anksčiau iš televizijos klausdavo, ar turime naujų dainų, kviesdavo, o dabar ekranuose – jaunos gražios merginos“, – sako Pranciškus.
Jis iki šiol vertina gyvą muziką: „Niekada nenaudojome fonogramų, neturėjome sintezatorių, tik gyvus instrumentus, mūsų kolektyvas beveik nekito. Ratas vis dar sukasi, turime klubo renginių idėjų ir mūsų vaikai įsitraukia į kultūrinę veiklą.“
Visi trys Trijoniai turi po du vaikus, o Pranciškus – jau senelis. Pranciškaus sūnus Andrius – puikus renginių vedėjas, artistas, kitas sūnus Rimvydas – IT specialistas Anglijoje. Romaldo sūnus Paulius muzikuoja grupėje „Colors of Bubbles“, dukra Vaida – dainuoja. Stasio dukra Renata buvo „Dainų dainelės“ laureatė, Dovilė profesionaliai groja gitara, nors talentą atskleidė tik studijuodama.
Giminės artumas Trijoniams – vertybė. Stasys šią mintį išreiškia paprastai: „Gera, kai visi kartu. Išsilakstyti lengva, o vėl krūvon susirinkti sunku.“

Mažiau...

Konkurentės  taps partnerėmis

Šalies agroverslo kraštovaizdį jau keli dešimtmečiai iš esmės gairiuoja dvi parodos „Ką pasėsi…“ ir „AgroBalt“. Pirmoji skirta daugiau pirminei žemės ūkio gamybai, mechanizacijai (laukui), o antroji – produktų perdirbimui, vartotojams (stalui) ir agropolitikai. Taip pat žemdirbių visuomenėje populiarumą išsikovojo „Agrovizija“ ir Algirdiškio gyvulininkystės parodos. Tačiau, nepaisant visų šių forumų pastangų, šalyje tebesmunka gyvulininkystės sektorius, mažėja gyvulių ir jų augintojų, t.y. agrarinis sektorius praranda didelę pridėtinę savo veiklos vertę. Apie tai, kaip bus vystoma šalies gyvulininkystė ir kaip šiam tikslui ketinama panaudoti Europos Sąjungos ir šalies biudžeto lėšas bei parodas ir jų centrus, su žemės ūkio ministru prof. Vigilijumi JUKNA kalbasi korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

Atitarnavusių padangų perdirbimas – žingsnis energetinės nepriklausomybės link

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Kai Lietuvoje kartkartėmis užsidega koks nors senų padangų sąvartynas ir į orą kartu su juodais dūmais išlekia daug nuodingųjų medžiagų, valdininkai paaimanuoja apie „ekologinę katastrofą“, pataria netoli gaisraviečių gyvenantiems žmonėms užsidangstyti langus, neiti į lauką. Paskui vėl senų padangų stirtos auga. Iki kito dvokiančio gaisro. Nepadeda nei griežti ES aplinkosaugos reglamentai ir direktyvos. Kaunietis inžinierius mechanikas Juozas Bajorinas aiškiai įsivaizduoja, kaip apsisaugoti nuo tokių nelaimių ir pasiekti Lietuvos energetinę nepriklausomybę. „Patogiausias būdas – senas padangas, gumos ir plastiko atliekas neteršiant aplinkos suskaidyti  į dujas, anglis ir naftos produktus. Šis principas, vadinamas pirolize, – ne naujas, pasaulyje žinomas nuo 1936-ųjų. Jo naudą pajustų ir mūsų ūkininkai, dabar daug pinigų išleidžiantys grūdams džiovinti, brangiai mokantys už dyzeliną ir krosnių kurą“, – aiškino J. Bajorinas, su mokslų daktarais ir auksarankiais savamoksliais išradėjais bandantis įgyvendinti šią labai reikalingą Lietuvai idėją, kuri šalies valdžios kol kas nedomina.

Pripažinimas ir populiarumas pelnytas duona

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

jonisŪkininkų Audronės ir Albino Kisielių verslas klesti, nes Radviliškių kaimo (Panevėžio r.) kepykloje jų gaminama išskirtinė produkcija džiugina klientų gomurį. Paklaustas, kaip to pasiekė, Albinas tvirtina, jog be darbo nėra nieko. Susipažinus su Kisielių keliu į sėkmę tampa aišku, jog darbas nebuvo lemiamas veiksnys. Vien daug ir sunkiai dirbantysis nebūtinai sulaukia trokštamo rezultato. Pastangas vainikuoja pasisekimas, kai nestandartiškai mąstoma, subrandinama įdomių idėjų ir nebijoma rizikuoti jas įgyvendinant.
Daugiau nei prieš 10 metų dėl pasikeitusių aplinkybių rinkoje iki tol klestėjusi Kisielių duonos kepykla Radviliškių kaime buvo atsidūrusi ant žlugimo ribos. Supratus, kad su stambiais verslo banginiais nepakonkuruosi, Kisielių gelbėjimo ratu tapo idėja gaminti išskirtinius, šimtametėmis lietuvių tradicijomis pagrįstus duonos ir konditerijos gaminius.
Įgyvendinę savo sumanymą duonos kepėjai sulaukė tiek žinovų, tiek ir duonos valgytojų pripažinimo.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.