„Šeimininkė“ Nr. 10, 2014 m. kovo 7-13 d.

0,75 € 0,38 €

Elektroninis leidinys

Vidas Petkevičius: „Pirmoji meilė – dainavimas“


Gražina Baikštytė

Prieš gerus trisdešimt metų trumpametražiame filme „Mažųjų gulbių šokis“ su Vidu Petkevičiumi teko vaidinti išsiskyrusią sutuoktinių porą, kuri nusprendžia atšvęsti savo vestuvių metines ir patenka į įvairias kurioziškas peripetijas. Po to filmo ir užsimezgė mūsų šeimų draugystė. Dar abu filmavomės seriale „Giminės“, bet jame mūsų personažų likimai neturėjo jokių bendrų susikirtimo taškų, tačiau Vido ir mano šeimų gyvenimai visą laiką ėjo greta.

Plačiau...

Ir pasikeitę, ir tokie patys
Tada ne tik dažnai svečiuodavomės vieni pas kitus, klausydavome muzikos iš milžiniškos Vido kolekcijos ar skanaudavome jo žmonos Violetos gardžius patiekalus, bet ir atostogaudavome su šeimomis prie Baltijos jūros: tai pas Vido draugus Kretingoje ar Palangoje, tai pas mano gimines Liepojoje. Buvo išties nuostabus nerūpestingas metas!
Vėliau ryšiai nejučia netrūko... Kaip ir daugelio, kai bėgant laikui pradedame vis mažiau bendrauti. „Šeimininkės“ dėka su Vidu vėl susitikome pakalbėti, pabendrauti. Interviu, smagi fotosesija – puikus pretekstas susitikti su senais draugais.
Taip, mes pasikeitėme, bet kartu išlikome tokie patys – juk nepraradome savo žmogiškų savybių! Nuoširdumas ir Vėžio bruožas nesipuikuoti savo laimėjimais niekur nedingo, nors mano horoskopo „brolis“ – aktorius Vidas Petkevičius turi kuo didžiuotis.
Anksčiau Auksinių scenos kryžių nebuvo (pradėti dalyti 1992 metais), aktoriams įteikdavo apdovanojimus „Už geriausią sezono vaidmenį“. Aktorius V. Petkevičius tokius yra pelnęs ne kartą už vaidmenis Eimunto Nekrošiaus režisuotuose spektakliuose „Katė už durų“, „Dėdė Vania“, „Pirosmani, Pirosmani...“, kurių prisiekę teatro mėgėjai negali pamiršti lig šiol.
Dabar Vidui kelia juoką, bet 1987 metais kartu su kitais aktoriais jis yra gavęs net TSRS valstybinę premiją už vaidmenis spektakliuose „Dėdė Vania“ ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada Maskvoje viešbutyje, prisisegę medalius prie chalatų atlapų, visą naktį linksmai laistė pergalę!
Paskutinis Vido Petkevičiaus apdovanojimas – „Sidabrinė gervė“ už Gruinio vaidmenį filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Bet gal dar ne paskutinis?..


„Šis spektaklis – requiem artimiesiems“


Turbūt dar esi kupinas emocijų po spektaklio „Pabaigos pradžia“ premjeros. Kokią istoriją žiūrovai pamatė šį kartą?
Jaunimo teatre režisierius Arvydas Lebeliūnas pastatė šiuolaikinę kanadiečių autoriaus pjesę apie Alzheimeriu sergančius žmones. Vaidinu vieną iš pagrindinių vaidmenų duetu su aktore Dalia Brenciūte: slaugos namuose senyvo amžiaus mūsų herojai įsimyli vienas kitą. Labai įdomi istorija!


Ar Tavęs netrikdo, kad reikia vaidinti tokį seną ir ligotą personažą?
Mane tai jaudina, nes į gyvenimo galą mano tėvelis sirgo Alzheimeriu, aš visus tuos simptomus mačiau, jis ir manęs nepažindavo... Sirgo ir mano uošvė. Ji visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja, buvo labai švelni, inteligentiška, o pradėjo keiktis kaip paskutinis vežikas. Liga ją pakeitė kardinaliai. Labai žiauru... Šis spektaklis – tarsi requiem artimiesiems.
Įdomu visa tai panagrinėti. Sakoma, kad Alzheimerio liga yra keturių stadijų. Iš pradžių žmogus tik truputį ko nors neprisimena, o paskui ligos požymiai stiprėja ir jis jau praranda kalbą. Nebegali kalbėti, jam absoliučiai viską skauda ir jis rėkia iš skausmo.
O kaip sunku šalia esančiajam! Beprotiškai sunku. Dėl to nereikia smerkti žmonių, kurie atiduoda ligonius į tikras gydymo įstaigas, kur juos moka slaugyti, yra metodika, kaip su tokiais žmonėmis bendrauti. Dauguma mano, kad nehumaniška į slaugos namus atiduoti savo artimą. Bet jeigu dirbi, augini vaikus ir neturi tiek laiko slaugyti net ir artimą žmogų?.. Su tokiais ligoniais reikia neišpasakytos kantrybės! Reikia viską iškęsti, o tai beprotiškai sunku.


Kalbi apie kantrybę, kurios reikia slaugant ligonius. Vėžys pagal horoskopą jos turi pakankamai. Ar tiki horoskopais, įvairiomis pranašystėmis?
Specialiai tuo nesidomiu. Kartais užmetu akį, bet priimu atsargiai, nes horoskopai paprastai būna parašyti bendrais žodžiais, kurie tinka kiekvienam.
O teiginį „Jei aš Dievo nemačiau, tai jo ir nėra“ visiškai atmetu, nes mokslininkai vis labiau gilinasi į tuos dalykus. Ir dabar sukūrė tą dalelių greitintuvą – išnagrinėjo iki pačių menkiausių, bet viena dalelė nepasiduoda jokiam mokslui. Kažkokia „dieviška“ dalelė. Matyt, ta dieviška kibirkštis yra mumyse ir to negali atmesti. Juk mes vis tiek esame gamtos vaikai. Kodėl mus veikia mėnulis?


Gal ne visus jis veikia vienodai?
Taip, bet visi turi skysčio savyje vienodai, o mėnulis tikrai veikia skysčius: du kartus per parą būna potvynis ir du kartus atoslūgis. Tik vieni žmonės yra jautresni, kiti ne. Aš paauglystėje supratau, kad mane veikia mėnulis. Nesuvokdavau, kodėl per pilnatį mes, vaikėzai, negalėdavome nusėdėti vietoje – eidavome 10 km kur nors kaime į šokius net nežinodami, ar jie apskritai bus. Mus stumdavo mėnulis.



„Man kinas taip ir liko pirmoje vietoje“


Vėžys nemėgsta afišuotis – įlindęs į savo kiautą, mieliau renkasi stebėtojo poziciją...
Be abejo, mes žinome savo vertę, tad kam ją demonstruoti.


Bet juk aktorius – matomas žmogus, jis yra ant scenos, kur privalo demonstruoti jausmus.
Tarsi taip... Gal dėl to man iš pradžių buvo labai sunku, nes aš esu uždaras ir nenoriu atsiverti, o dirbant tokį darbą būtinas atsivėrimas. Dėl to man iš pradžių ir neduodavo vaidmenų.


O kodėl nuėjai į aktorystę, jei jautei pasipriešinimą?
Ne, viduje nejaučiau pasipriešinimo. Vaikystėje žiūrėdavau filmus ir man atrodė, kad galiu taip suvaidinti, kaip aktoriai. Visa tai mane labai traukė. Aš peržiūrėdavau visus filmus! O kadangi esu krapštukas, tai visus matytus filmus dar ir užsirašydavau.


Vidai, klausau Tavęs ir girdžiu save (abu juokiamės)! Aš irgi anksčiau užsirašydavau, kokį filmą žiūrėjau, kas režisierius, kokie aktoriai vaidino.
Taip, taip! Visi stebėdavosi, kam man to reikia. Mama norėjo, kad būčiau inžinieriumi, tai aš jos paklausiau – aktorystės nesirinkau. Man patiko konstruoti, tad įstojau į Kauno politechnikos institutą, pasirinkau radijo aparatūros konstravimo specialybę. Turėjau būti konstruktoriumi, bet pasimokęs dvejus metus supratau, kad tai ne man, ir mečiau. O tais laikais, jei nesimokai, iš karto paima į armiją, praradau dar dvejus metus.


Kaip vis dėlto sugalvojai stoti į konservatoriją?
Domėjausi muzika, grojau restorane ir ketinau studijuoti dainavimą. Priėmimo komisijoje buvo legendinis aktorius Juozas Rudzinskas, kuris žiūrėjo ne tik į dainavimą, bet ir į aktorinius gebėjimus. Jis ir pasakė, kad man geriau rinktis aktorinį. Su visais tada nespėjau, bet laikraštyje pamačiau skelbimą, kad rengiamas papildomas priėmimas, ir nuėjau. Mes įstojome keturiese: Eimuntas Nekrošius, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk ir aš. Visus etiudus kurdavome su Eimiu ir nuo tų laikų išlikę geri mūsų santykiai.


Tave galima vadinti Nekrošiaus aktoriumi – vaidinai daugelyje jo spektaklių, bet kinas patinka labiau negu teatras... Kodėl?
Jau sakiau, nuo vaikystės patiko filmai ir man kinas taip ir liko pirmoje vietoje. Nors gyvenime daugiausia mano laimėjimų yra teatre, o ne kine. Esu sukūręs gal daugiau kino vaidmenų negu teatro, tačiau net į kino festivalius niekas nekviečia – buvau tik vieną kartą su Tavimi „Kinošoke“ Anapoje. Matyt, toks mano likimas...
Tarp menininkų vyrauja nuomonė, kad tik teatras yra rimtasis menas, o kinas lyg ir lengvasis žanras.
Daugelis mano, kad kine iš kiekvieno žmogaus galima padaryti artistą, o teatre nepasislėpsi – ten reikia vaidinti. Iš tikrųjų baisu, kai filmavimo aikštelėje teatro aktorius ir vaidina kaip teatre: rėkia, lyg jis būtų teatro scenoje, nors kine to visiškai nereikia. Čia viskas ir taip girdisi, matosi visi pustoniai. Dėl to kinas man ir patinka. Patinka tie pustoniai. Atsimenu, teatre gaudavau pastabų, kad ne taip raiškiai vaidinu, nes žiūrovai paskutinėje eilėje nemato mano vaidybos. Tas man ir nepatikdavo.



„Visas mūsų kursas buvo dainuojantis“


O kaip Tavo meilė muzikai?
Ji liko. Dar prieš studijas Kaišiadorių kultūros namuose buvau įkūręs vokalinį instrumentinį ansamblį, grojau jame ir toliau. Reikėdavo šeštadieniais važinėti – grojau šokiuose, bet kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė liepė rinktis viena arba kita. Teko mesti groti, tad nebegalėdavau finansiškai padėti tėvams, o grodamas tais laikais neblogai uždirbdavau.


Vėliau dainavai Kęstučio Antanėlio roko operose „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Meilė ir mirtis Veronoje“...
Man tai buvo labai didelis malonumas! Įsivaizduok, pirmas kursas, aš dar visiškai niekam nežinomas, staiga į Konservatoriją ateina kompozitorius Kęstutis Antanėlis ir ieško dainuojančio žmogaus roko operai. Jis buvo girdėjęs apie vaikiną, galintį išdainuoti keturias oktavas, paklausė manęs ir jam abejonių neliko, nors pretendentų buvo nemažai – net šviesios atminties Vytautas Kernagis. „Jėzus Kristus superžvaigždė“ man taip ir liko aukštuma!
Visas mūsų kursas buvo dainuojantis, tad Antanėlis suprato, kad galima pastatyti dar daugiau muzikinių spektaklių. Pakalbėjo su Nekrošiumi ir taip užgimė „Meilė ir mirtis Veronoje“ bei kiti miuziklai.


Ar matei dabartinius šių muzikinių veikalų pastatymus?
Ne, neteko. Sąmoningai vengiu žiūrėti, kad nesugadinčiau to pirmapradžio įspūdžio.


Dažnai įrašinėji dainas. Ką naujo dabar esi įrašęs?
Įrašiau dešimt dainų su labai gerais muzikantais – Martynu Kuliavu ir Romu Rainiu. Tos aranžuotės skamba tikrai puikiai.  O šiaip koncertuoju bendradarbiaudamas su įmone „Bardai LT“. Vyksta daug visokių bardų festivalių, kuriuose ir aš dalyvauju.


Tave galima vadinti bardu?
Na, taip. Nors man labai nepatinka žodis „bardas“. Įsivaizduoju, kad bardas yra tas, kuris rašo žodžius ir muziką, o aš rašau tik muziką. Dainuoju pagal kitų poetų eiles – Algimanto Baltakio, Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio, Liutauro Degėsio ir t. t.



„Tikrai ne apie tokią laisvę visi svajojo“


Ar Tu lengvai prisitaikei prie šio – naujojo laiko? Nostalgija seniems laikams nekankina? O gal jaunystės ilgesys?
Kas atsitiko: 1991-aisiais, pačioje nepriklausomybės pradžioje, niekas nėjo į teatrus – visi buvo gatvėse. Gali rodyti patį geriausią spektaklį, vis tiek niekas neateis. Mums buvo šokas!
Atvažiavę teatralai iš Amerikos mums sakydavo, kad esame geriausių pasaulio teatrų penketuke, o gal net trejetuke. Atsimenu, nuvažiavome į Ameriką – ten mus ant rankų nešiojo, o čia tuščia. Žmonėms ne tas rūpėjo. Tiesiog reikėjo išlaukti tą laikotarpį. Mes supratome, kad tai laikina – viskas susitvarkys, žmonės sugrįš, bet teatro valdžia priėmė blogą sprendimą. Pamatę, kad niekas neina, pradėjo atšaukti net pačius geriausius spektaklius, kurie buvo ne tik teatro, bet ir visos Lietuvos aukso fondas! Išėjo Eimuntas Nekrošius ir Vladas Bagdonas išėjo – viskas išsibarstė. Neliko senojo Jaunimo teatro – reikėjo vėl iš naujo lipdyti. Visi bandė išgyventi, kaip kas galėjo.


Kaip išgyvenai Tu?
Tada buvo filmai. Filmavausi Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnyje“, į filmavimą pėsti eidavome, nes benzinui pinigų neturėjome. Ką darysi – buvo toks laikotarpis. Kai supranti, kad jį reikia išgyventi, o paskui vis tiek viskas susitvarkys, tada nejauti pykčio niekam. Buvo viltis, kad viskas bus gerai – būsime laisvi. Na, ir dabar turime išsvajotą laisvę...


Ir kaip jautiesi?
Aš manau, tikrai ne apie tokią laisvę visi svajojo... Tada visi buvo atidūs vienas kitam, o dabar... Per galvas eina. Toks įspūdis, kad dabar yra kažkoks baisus laikotarpis. Aš nežinau...



„Paragavus tokių darbų, manęs jau niekuo neišgąsdinsi“


Laikas mus keičia, o su metais ir patys keičiamės. Kaip Tu pasikeitei?
Aš dabar esu visiškai atlaidus, anksčiau buvau aršesnis. Pavyzdžiui, pakviečia mane į kokią nors komisiją, tai galvoju: o kokią aš turiu teisę tam žmogui ką nors bloga pasakyti? Matau, kad jis netinkamai daro, bet nenoriu jo įžeisti, nugesinti. Nenoriu šito daryti! Visi mes esame žmonės ir darome klaidų, bet dažniausiai mokomės iš savų.


Kas Tave gali išvesti iš pusiausvyros?
Pasitaiko visko... Net ir menkniekis gali suerzinti, bet tik kokią sekundę. Tada nusikeikiu ir man viskas praeina.
Mano žmona Violeta sako, kad kai aš nusikeikiu, jai prilimpa ir ji kelias valandas su tuo turi būti. Iš manęs išėjo ir man palengvėjo, o kitam žmogui prilimpa. Apie tai nepagalvoji. Aišku, negerai...


O kaip susidoroji su didelėmis bėdomis?
Kai užgriūna didelė nelaimė, puikiai suprantu, kad ji yra didelė, bet nepanikuoju, o ramiai pradedu galvoti, kaip išeiti iš tos padėties. Žinau, kad susierzinęs ir erzindamas kitus nieko nepakeisiu.


Ar Tave kada nors apima neviltis ar depresija?
Ne, depresija manęs neapima. Blogiausia tada, kai nieko nedirbi, o aš visada randu, ką veikti.
Yra buvę: tris mėnesius sėdžiu, nieko nedirbu ir laukiu, gal kas paskambins. Bet niekas neskambina... Tada pradedi galvoti, kad apskritai tu niekam nereikalingas. Negana to, patekau į ligoninę, o neturėjau jokio sveikatos draudimo ir už visas paslaugas reikėjo mokėti, ką jau kalbėti apie vaistus. Paprastai visi dalykai sukrinta vienu metu, tada ir atsiranda baimė, o kaip toliau... Tokių momentų esu išgyvenęs.
Savo sąmoningą gyvenimą pradėjau nuo septintos klasės – visas vasaras eidavau kur nors dirbti. Pirma vasara buvo beprotiškai sunki – geležinkelio stotyje dirbau kroviku. Vaikas būdamas į vagonus kraudavau cemento maišus, sveriančius po 50 kilogramų. Ėjau dirbti, nes labai norėjau nusipirkti dviratį. Kitą vasarą gamykloje dirbau tekintoju, dar kitą – linų priėmimo punkte, melioracijoje griovius kasiau ir t. t.
Paragavus tokių darbų, manęs jau niekuo neišgąsdinsi! Žinoma, būna akimirkų, kas staiga tave supurto, bet į paniką ar depresiją nepuolu. Ekstremalios sąlygos gal net labiau mobilizuoja jėgas.



„Muzikos galiu klausyti vienas, bet dalinuosi su draugais“


Koks Tavo poilsis?
Man nepaprastai patinka muzika! Turiu labai didelę muzikos įrašų kolekciją.


Kokios muzikos mėgsti klausyti? Kas Tavo dievukai?
Į gastroles visada vežuosi kokių nors įrašų. Klausau įvairios muzikos. Džiazrokas man labai patinka: Chick Corea ar Al Di Meola, nors juo po koncerto Kaune gerokai nusivyliau. Pavyzdys, kaip negalima daryti, kad ir kokio lygio muzikantas būtum. Koncertas festivalyje „Kaunas Jazz“ buvo antrą valandą dienos, o jis atvyko pavargęs, tiesiai iš lėktuvo ir grojo lyg repetuodamas. Taip daryti negalima. Tada negrok kelionės dieną ir planuok koncertą iš anksto. Pagarba žiūrovams turi būti.
Daug turiu gitarinės muzikos. Labai laukiu atvažiuojančio savo dievuko Peterio Gabrielio!
Muzikos galiu klausyti vienas, bet dalinuosi su draugais. Mėgstu įrašų atsivežti į sodybą ir mėgstamiausius duodu klausyti draugams. O kartais ir patys pagrojame ar karaokę padainuojame.


Vidai, kas Tavo draugai, kurie atvažiuoja į sodybą? Kolegos aktoriai, meno žmonės?
Dažniausiai bendrauju ne su meno žmonėmis, nes su aktoriais aš ir taip susitinku teatre. Pavyzdžiui, tankiai atvažiuoja garso režisierius Vidmantas Blažys. Jis įrašinėja gamtos garsus ir yra išleidęs daug kompaktinių plokštelių, tad jis pas mane kaime atranda vis naujų gamtos ar paukščių garsų. Vidmantas buvęs gitaristas, supranta muziką, mes turime apie ką pakalbėti. Iš aktorių su Kostu Smoriginu daugiau bendrauju, jis irgi yra buvęs sodyboje.
Kadangi Violeta mėgsta bendrauti, tai dažniausiai jos draugai tampa ir mano draugais. Taigi jos dėka tas draugų būrelis gan greitai pasidarė nemažas (juokiasi).


Žinau, kad ir kelionių magija yra Tave užvaldžiusi...
Su gastrolėmis esu daug pasaulio apkeliavęs. Labai mėgstu keliauti! Galiu lengvai pakilti į kelionę ir išbūti kur nors ilgesnį laiką – namo net netraukia. Italijoje mes buvome pusantro mėnesio ir aš jaučiausi visiškai gerai, nes moraliai buvau pasirengęs tokiam ilgam laikotarpiui.


Kokias keliones labiausiai mėgsti – poilsines ar pažintines?
Man labai patikdavo, kaip būdavo anksčiau: atvažiuodavome, pavyzdžiui, į Ameriką ir mums duodavo dar kokią savaitę aklimatizuotis. Ir darbą padarai, ir pailsi, ir ką nors pamatai. Fantastika! Dabar jau taip nėra – atvažiuoji ir jau kitą dieną turi vaidinti. Ir gastrolių vis mažiau, tad su žmona kartais nusiperkame kelionę ir patraukiame į kokius Kanarus.



„Svarbiausia gyvenime yra meilė“


Kiek metų su Violeta esate kartu?
Vasarą bus 34 metai.


Maniau, kad mažiau. Laikas greitai bėga... Man atrodo, turi žmoną, kuri Tau suteikia komfortą atsidėti kūrybai.
Taip, ji tikrai suteikia man komfortą ir tuo labai palengvina mano gyvenimą. Anksčiau Violeta yra dirbusi gide, bet jei dabar ir toliau ja dirbtų, važinėtų ir nebūtų namuose, tai dar neaišku, kaip ta šeima išsilaikytų... Bet ji metė šį darbą, pasišventė šeimai ir dėl to mums yra gerai. Dabar Violeta turi savo įmonę ir dirba kartu su mano sūnėnu.


Matau, Tave tenkina, kad turi žmoną ne menininkę...
Taip, bet širdyje Vilė menininkė. Norėjo būti šokėja, lankė baleto mokyklą ir mūsų teatre dirbo, kad būtų kuo arčiau meno pasaulio. Ji tikrai meniškos sielos ir supranta meną. Aš dažnai su ja pasitariu ir atsižvelgiu į jos pastabas. Man svarbi jos nuomonė.


Įdomu, ką Violeta sako, kai mato Tave, vaidinantį intymiose scenose? Pavyzdžiui, naujoje komedijoje „Valentinas už 2rų“ yra pikantiškų kadrų, kuriuose Tu su 30 metų jaunesne Agne Jagelavičiūte...
Violeta yra dirbusi teatre ir žino, kad gali būti tokių scenų, todėl tikrai nieko nesako. Vaidindamas tokiose scenose, aš absoliučiai nestresuoju – man viskas išeina natūraliai, žiūriu iš profesinio taško. O su Agne mes labai gražiai sutarėme ir viskas buvo padorumo ribose. Ji ir spaudoje negailėjo man pagyrimų, kad padėjau jai tuo savo natūralumu. Jei pats nesi įsitempęs, tai ir partneris atsipalaiduoja, gerai jaučiasi.


Užauginote dvi dukras. Esi apsuptas moterų ir anūkėlę turite.
Vyresnioji dukra Aistė, trisdešimt vienerių, jau turi savo šeimą. Gyvena arti mūsų, tad dažnai lankome vieni kitus. Turiu beveik pusantrų metų anūkėlę Ameliją. Labai smagi, žvitri, įdomi ir energinga mergaitė. Jų šeima neseniai įsikėlė į naujus namus, nori apsistatyti, įsikurti, todėl dažnai palieka anūkėlę mums. Amelija mane labai myli ir visada atidžiai klauso, ką aš jai aiškinu.


O Gabrielė?
Jai 24-eri. Gyvena atskirai nuo mūsų su savo sužadėtiniu. Gabrielė yra baigusi skandinavistiką – danų kalbą. Nenorėjo pasilikti Danijoje, o čia, Lietuvoje, danų kalbos specialistų labai reikia – jie yra paklausūs. Nuo pat pirmo kurso ji jau turėjo darbo pasiūlymų. Supratau, kad ji, turėdama tokią specialybę, tikrai neprapuls.


Dabar likote vieni du?..
Tai Violetą ir apėmė depresija, apie kurią mes kalbėjome. Dukros išėjo, ji pasijuto tokia vieniša... Mergaitės ėmė ir nupirko šuniuką – Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Be galo gero charakterio šuo! Violeta jį vedžioja, vaikščioja su juo – gyvas padaras šalia. Dabar jau apsiprato ir nebedepresuoja.


Kas Tau gyvenime yra svar­biausia?
Svarbiausia gyvenime yra meilė.


Esi labai neoriginalus, daug kas taip galvoja.
Bet tai yra tiesa!

Mažiau...

Sveikatos alėja: Supermodelių mityba – kiekvienam

Dalia URBONIENĖ

Podiumų merginos daugeliui – lieknumo etalonas. Nors gali atrodyti, kad savo tobulas figūras joms pavyksta išsaugoti nebent oru mintant, iš tiesų dauguma modelių laikosi specialios mitybos, neleidžiančios priaugti kilogramų ir išlikti žvalioms, principų. Jie gali praversti kiekvienam mūsų.

Drovumas – kliūtis laimei

Violeta Gustaitytė

Turbūt daugelis pažįstame drovių žmonių, kurie vertinami už kuklumą, paprastumą, tačiau drąsos ir pasitikėjimo savimi stoka gali sugriauti gyvenimą, trukdyti žmogui realizuoti save. Apie tai, ką daryti, kad nelemtas drovumas nekištų kojos siekiant savo tikslų, netrukdytų bendrauti, dirbti, palaikyti santykius, kalbamės su psichologe-psichoterapeute Inesa Balcevič.

meilėŠeimos stalui: Skaniausi žiedai – mums, moterys!

Raminta Lisauskienė

Kovo 8-oji pražysta tulpėmis ir moterų šypsenomis. Jei to negana, spalvingais žiedais papuoškite ir šventinį stalą. Neįprasta, tačiau taip pavasariška… Tokius patiekalus be vargo pagamins ir vyras, ir vyresnieji vaikai.

Jaukūs namai: Lengvumo ir švaros pojūtis

Giedrė Budvytienė

Apartamentai naujos statybos name sostinės senamiestyje – šviesūs ir erdvūs, juose įsikūrusi jauna trijų asmenų šeima. Kaip ir norėjo šeimininkai, namai dvelkia leng­vumu ir švara. Modernaus stiliaus interjerą kūrusi dizainerė Virginija Sabaliauskienė sako, kad jis – funkcionalus, tačiau jaukus ir šiltas. Lakoniškas formas papildo natūralios medžiagos, originalios detalės, išskirtiniai meno kūriniai.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.