„Šeimininkė“ Nr. 12, 2014 m. kovo 21-27 d.

0,75 € 0,38 €

Elektroninis leidinys

Niekada nevėlu apversti gyvenimą aukštyn  kojomis


Daiva Budrienė

Pediatrės darbas daugumai atrodo perspektyvus. Tačiau Asta Kavaliauskaitė be širdies graužaties padėjo prestižinį diplomą, įgytą Kauno medicinos institute, į stalčių ir prisijungė prie mamos Dalios Kavaliauskienės verslo, kurį ši pradėjo būdama 49-erių. Jau septynerius metus jiedvi šeimininkauja lino dirbinių salone „Jaukūs namai“. Viena kitą pakeisdamos salone ir gamybinėse patalpose, jos turi ir pragyvenimo šaltinį, ir mielą širdžiai užsiėmimą.

Plačiau...

Verslas – kasdienis iššūkis
Kaune Antano Juozapavičiaus prospektas atrodo kaip iš kitos Europos vietos. Lygutėlė rekonstruota gatvė, kuri kol kas niekur neveda, nes uždarytas Panemunės tiltas. Kai kurių restauruotų buvusių kareivinių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvėlės. Asta svetingai atveria „Jaukių namų“ duris.
Rami, ausų nerėžianti muzika, skliautuotos lubos ir kaip namuose išdėstytos įvairiausios prekės. Ant senovinių baldų galima prisėsti, šeimininkės užėjusiems klientams pasiūlo kavos, pataria ir padeda išsirinkti. Pirkti lino neateina tie, kurie ieško masinės gamybos produktų. Taigi, galima sakyti, salono stilius diktuoja pirkėjų stilių.
„Prieš Kalėdas ateina žmonių, po keturias valandas praleidusių „Akropolyje“, nuo kojų nupuolusių, ieškojusių ir neradusių išskirtinių dovanų“, – pasakoja Asta. Nors verslininkai paprastai skundžiasi, kad sausis ir vasaris yra tušti mėnesiai, Asta tikina, kad tai puikus laikas, nes gali pasikalbėti su užėjusiu žmogumi: „Jie ateina kaip į svečius. Klientai – kauniečiai, bet mažai tapatinami su kauniečiais, nes ne tie prekybos centrų žmonės. Paprastai atėjusieji sako: „Ieškom dovanos žmogui, kuris jau viską turi. Mums reikia stebuklo.“
Lino gaminiai – ne duona. Jei vienais metais žmogus ką nors nupirko dovanų, tai kitais metais to paties nebepirks. Tai ir yra iššūkis. Astos manymu, svarbiausia tokiame versle – kokybiškas, išskirtinis gaminys. Toks, kokio nerasi niekur kitur.


Gerbti liną išmokė užsieniečiai
Iki Nepriklausomybės dirbusi Kauno kailių pramonės gigante mama Dalia Kavaliauskienė pajuto, kad fabrikas bankrutuos, todėl tiesiog išėjo iš darbo. Man įdomu, kaip tarybinio mąstymo suformuotas žmogus, pripratęs turėti darbą ir garantuotą atlyginimą, išėjo į nežinią. Dalia sako, kad viena vertus pasidarė nebeįdomu, o antra – išeidama verkė, nes toje įmonėje išdirbo 35 metus.
Ji pradėjo smarkiai galvoti. Ir sugalvojo, kas Lietuvoje yra vertinga, ką galima eksportuoti. Postūmiu tapo ir moteris, gulėjusi šalia Dalios palatoje po tulžies pašalinimo operacijos. Judri ir gyvybinga moteris sužavėjo Dalią optimizmu, pasakojo, kad dirba linų fabrike, augina rožes, siuva rankines, žodžiu, verčiasi papildomais darbais.
Su tuokart pasirodžiusia neįprastai keista moterimi Dalia susidraugavo. Ji supažindino su į fabriką atvykusiais švedais, kurie ieškojo, kas galėtų siūti rankomis kalėdines staltiesėles. Tuo laiku bankrutavo Radijo gamykla, daug moterų liko be darbo, taip prasidėjo pirmoji kooperatyvinė veikla.
Užsieniečiai plūdo į Lietuvą ieškodami pigesnės darbo jėgos, stojo aukso amžius. Daliai ir Astai staltiesėles siūti padėjo gal 50 žmonių. Laikui bėgant, švedų užsakovų skonis keitėsi. Asta sako, kad būtent skandinavai ir vokiečiai išmokė gerbti liną. „Ilgai galvojau, – sako ji, – ko jie taip alpsta matydami lininius gaminius. Kas čia tokio tas pilkas audinys? O jie vertina, kaip mes, tarkim, deimantus. Jų šalyse jis labai brangus.“


Lemtingasis kimono
Tuo tarpu į saloną užeina mergina. Mokinė apžiūrinėja kvapiąsias žvakes – renka mamai dovaną. Kai čia buvo paskutinį kartą užėjusi, jos patikusios. Ne, negyvena arti, bet šį saloną žino: jaukus, kitoks.
Nepriklausomybė Kavaliauskų šeimai nebuvo nei šokas, nei netikėtumas. Tėvai, ypač mama, visada skatino mokytis kalbų, tarsi nujautė, kad netrukus jų prireiks. Rankų darbo lininių gaminių įmonę jos pavadino „Kimono“. Neturėjo galvoje japonų kultūros, tiesiog reikėjo žodžio, kurį lengvai ištartų ir įsimintų užsieniečiai. Mat veiklos pradžioje jos nemanė, kad gamins Lietuvai. Paprastus lininius sujuosiamus chalatus siuntė į Švediją, o švedai ten juos taip ir vadino – kimono. Šis pavadinimas užsienyje labai sėkmingas, tai, ko gero, vienas iš sėkmingiausių įmonės sprendimų.
Siūti ir japonams, ne tik skandinavams pradėjusios prieš aštuonerius metus pastebėjo, kad lininį audinį jie taip pat labai vertina. Dar – kokybę. Japonai negalėjo patikėti, kad įmanoma taip kruopščiai pasiūti. Partneriai iš Osakos atvažiavo patikrinti, pažiūrėti, stebėjo dirbančias moteris, o paskui prisipažino manę, jog taip kokybiškai pagaminti galima tik Japonijoje. Gaila, kad ugnikalnio išsiveržimas pakoregavo jų planus ir verslą. Asta pasakoja, kad tais laikais, kai nebuvo interneto ir kitų šiandienių galimybių, užsieniečiai patys susirasdavo jų įmonę. Vieni per kitus. Krisdavo kaip iš dangaus.


Verslumas – giminės bruožas
Šeimos verslui padėjo abi dukros: devyniolikmetė Asta ir šešiolikmetė Rasa su mama važiuodavo į Švedijos fabrikus ir padėdavo susikalbėti. Dabar anglų kalba nenustebinsi, o tais laikais ne kiekvienam užteko silp­nų vidurinės mokyklos pamokų. Klausiu: kada suprato, kad jau yra verslininkės?
„Mums nekilo toks klausimas. Dabar būdinga klausti savęs: ar tai, ką aš veikiu, yra pomėgis, ar verslas? O mes vykdėme užsakymus, kol lėtai tai, ką darome, peraugo į nuosavą saloną ir gaminius savo rinkai. Dar mums visada sekėsi sutikti gerus ir įdomius žmones“, – sako Asta.
Verta papasakoti ir apie senelę – mamos mamą, ji buvo tokia versli, kad iš jos reikėtų pasimokyti. Tarybiniais metais, kai visi laimingi pareidavo iš darbo namo ir po sunkios dienos ištiesdavo kojas, ji sukosi kaip vijurkas, o išėjusi į pensiją, tada juk išleisdavo anksčiau, pradėjo tikrą verslininkės karjerą. Paveldėtą senelio namą Kazlų Rūdoje perstatė, iš laužo surentė rūmus. Augino gėles – ne tik pardavinėjo po žiedelį, bet jau tais laikais komponavo puokštes, per vasarą augindavo daržoves, kitaip užsidirbdavo.
Asta sako, kad abi su seserimi vaikystę praleido senelės universitetuose: „Ji mokėdavo įtraukti aplinkinius į savo projektus. Yra pastačiusi tris ar keturis namus, vadovavusi statyboms, prasimaniusi iš kažkur pinigų. Aplinkiniai su baiminga pagarba stebėjo jos gyvenimą. Mėnesį būtinai, o kartais ir kelis, mes pas ją gyvendavome, dirbdavome šiltnamiuose, sesė – apskritai prapuolusi, o aš, kadangi buvau linkusi peršalti, dar ir paskaitydavau šalia tų darbų. Baigusi keturias klases, iš didelės šeimos, senelė pati buvo linkusi skaityti, gilintis, žinoti. Ir visą gyvenimą gailėjosi, kad tėvas jos neišleido mokytis.“
Prieškambaryje įrengtoje gėlių parduotuvytėje senelė nespėdavo jų pardavinėti, nes pirkdavo visi miestelio žmonės, visomis progomis. Garsesnių vardinių laiku jai padėdavo visi giminės.
„Nesuprasdavau, kaip žmogus gali neturėti pinigų, – stebisi Asta. – Jei dirbi daug ir sąžiningai, pinigai pas tave atplauks būtinai. Senelės namuose buvo tarsi kita santvarka. Ji jau tada gyveno laisvos rinkos sąlygomis nekreipdama dėmesio į aplinką. Mes vos spėdavome su ja ir paskui ją, ji nemokė gyvenimo išminties, mes tiesiog matėme pavyzdį.“


Lemtingi pasirinkimai
2000-aisiais pradėjusi važinėti į tarptautines parodas jau su savo kūriniais, nebe pavydžiais, kuriuos gamino užsieniečiams, Asta suprato, kad pats laikas steigti ir meno dirbinių saloną, tačiau tai padarė vėliau.
Ji nė kiek nesigaili, kad baigė medicinos studijas. Šis mokslas išmokė logiškai mąstyti, atskirti pirminę priežastį nuo antrinės, tai padeda ir įmonėje. Jei kyla problemų, ima mąstyti, nuo ko pradėti taisyti situaciją.
„Jei būčiau likusi medicinoje, niekada nebūčiau supratusi, kad turiu polinkį į meną ir kad jis man patinka“, – įsitikinusi Asta. Dabar ji studijuoja viename Anglijos universitete interjero dizainą.
Drąsa įsiklausyti į save – tarsi giminės bruožas. Dėdė, mamos pusbrolis, būdamas beveik penkiasdešimties, metė darbą deimantų bendrovėje ir ėmė tapyti. Dabar jis Karališkosios britų akademijos narys. Jo tapyba žinoma ir labai vertinama.
Kas svarbiau – gimti gabiam ar lavinti savo gebėjimus? Asta mano, kad lemtingi yra pasirinkimai. Žmogus paprastai žino, kad pataikė į teisingą kelią, ir tada likimas padeda.
Dar mes kalbamės apie žmones, su kuriais Asta tiesiog atsitiktinai susipažįsta. Tarkim, Rygos jaunimo teatro režisierė Karina Šišlo, kuri gavo apdovanojimą už svajonės įgyvendinimą – nutarė gaminti saldainius, panašius į gintaro gabalėlius, arba tapytojas iš Izraelio – jis nupiešė Kauno Laisvės alėją, virš kurios skraido angelai. Kalbamės apie daiktus, kurie patys susiranda Astą, – batus ir drabužius, ji niekada jų neina pirkti specialiai. Apie tai, kad niekada nevėlu imti ir apversti aukštyn kojomis savo gyvenimą, nes tik tada gali patirti tikrų nuotykių.

Mažiau...

Emigrantų vaikai: be tėvų, bet ne našlaičiai

Dalia URBONIENĖ

Lietuva emigracijos mastais pirmauja Europos Sąjungoje. Iš šalies išvyko mažiausiai penktadalis gyventojų, maždaug pusė jų turėjo vaikų, bet tik kas antras emigravo su vaikais. Kiti paliko juos Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais, giminaičiais. Kaip gyvena „euronašlaičiais“ vadinami vaikai, kokią įtaką asmenybės raidai ir būsimam gyvenimui turės ši ugdymo destrukcija, kalbamės su psichologe Marija Giedraityte.

Nuovargis –pavasario palydovas

Violeta Gustaitytė

Pavasaris dažnam tampa nemenku išbandymu. Džiaugtis vis labiau šylančiu oru ir bundančia gamta neretai trukdo nuovargis, energijos stoka. Be to, šiuo laiku puola ir peršalimo ligos. Tiek tradicinės, tiek liaudies medicinos atstovai – gydytojai, žolininkai – ragina stiprinti per žiemą nusilpusį organizmą, daugiau dėmesio skirti savo sveikatai.  

7020339_xxlPažangioje virtuvėje – silikono era

Eglė Leonovienė

Kokios medžiagos reikmenis dažniausiai naudojate gamindamos maistą? Ko gero, dominuoja metalas, plastikas ir medis. O modernios šeimininkės renkasi silikoną – lanksčią, atsparią temperatūros pokyčiams, sveiką ir ergonomišką medžiagą. Juolab kad gamintojai siūlo labai patrauklaus dizaino silikono gaminių.

Patiekalai su svogūnų laiškais

Gamino ir fotografavo Daiva Kovzan

Nors pavasaris jau dosnus saulės ir šilumos pažadų, vis dėlto dar teks palūkėti, kol prekystalius pasieks ar daržuose išaugs šviežios daržovės. Tačiau pirmųjų žalumynų galime užsiauginti ant palangės. Svogūnų laiškai – puikūs vitaminai. Jie tinka ne tik omletui ar salotoms pagardinti. Atraskite naujų ir netikėtų skonių – nenusivilsite.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.