„Šeimininkė“ Nr. 21, 2014 gegužės 23-29 d.

0,75 € 0,38 €

Elektroninis leidinys

Menininkų šeima nesilepina meilybėmis


Daiva Budrienė
Kauno kamerinio teatro vadovo, režisieriaus, aktoriaus Aleksandro Rubinovo ir aktorės Daivos Škelevaitės šeimos istorija neatsiejama nuo teatro. Jau tris dešimt­mečius jiedu kartu: 6 metai draugystės, 24 metai santuokos. Susipažino Aleksand­ro tėvo Stanislovo Rubinovo įkurtoje Jaunimo muzikinėje studijoje, kuri vėliau tapo Jaunimo kameriniu teatru. Daiva tada dar mokėsi trečiame Juozo Gruodžio konservatorijos chorinio dirigavimo kurse, o Aleksandras jau buvo grįžęs iš Maskvos, baigęs Valstybinį teatro meno institutą (GITIS). Kelerius metus jiedu nė nekreipė vienas į kitą dėmesio...

Plačiau...

„Vaidiname, kad nematome vienas kito“
Aleksandras: Iki vestuvių mes labai pykomės, įdomūs santykiai buvo. Savaitę bendraujame, o tris nesikalbame. Net nežiūrime vienas į kitą.
Daiva: Kartu repetuojame, bet vaidiname, kad nematome vienas kito.
Aleksandras: Labai ambicingi buvome. Negalėjome vienas kitam nusileisti.
Daiva: Ta trijų savaičių tyla paprastai baigdavosi, kai išsekdavo kantrybė ir nervai. Tada kuris nors paskambindavo telefonu ir šnopuodavo į ragelį. Bet nekalbėdavo.
Aleksandras: Kai Daivą pamačiau studijoje, nekreipiau jokio dėmesio. Man ji atrodė tokia silpna, liesa, rankos iki kelių, viskas jai negerai, ligų maišas, o dar su akiniais.
Daiva: Ne su lęšiais buvau? Jau tik neperdėk.
Aleksandras: O gal kitos meilės labiau rūpėjo...
Daiva: Labai piktas buvo, kaip jis mus visus auklėjo, mes jo bijojome. Ir dabar teatre bijo, kai užmauroja... Bet jau geresnis.


„Pasirodė, kad ji ištverminga“
Aleksandras: Sugalvojau paimti Daivą į rimtą turistinį žygį, į šiaurę. Su baidarėmis. Mes labai mėgome keliauti, kelis kartus prie Baikalo ežero važiavome, į Taimyro pusiasalį, poliarinį Uralą iki Karos jūros. Tai va, nutariau paimti į žygį, o visi buvo labai skeptiškai nusiteikę: „Juk ji subyrės, reikės nešti krovinius, kuprines.“
Daiva: Aš dėl regėjimo buvau nuo kūno kultūros pamokų atleista...
Aleksandras: Nieko jai buvo negalima, nieko, nors man vienas žmogus sakė: „Jei nori patikrinti, ar su mergina galėsi gyventi, pasiimk ją į žygį.“ Kad ir kaip keista, ji nesulūžo.
Daiva: Tai buvo vienas sunkiausių žygių.
Aleksandras: Pasirodė, kad ji ištverminga. Paskui keliaudavome kasmet. Draugavome ir gyvenome nestandartiškai. Kol draugavome, gyvenome atskirai. Ir net susituokę – tris mėnesius atskirai, nes neturėjome savo kampo. Paskui tėvai nupirko butą Šilainiuose. Turėjo gimti pirmasis mūsų vaikelis – Justinas. Daiva buvo ligų maišas, kai ji nuėjo pas gydytoją, ta net į kalbas apie gimdymą nesileido...
Daiva: Gydytoja buvo įsitikinusi, kad per gimdymą gali atšokti akių tinklainė dėl stiprios trumparegystės, todėl parašė kortelėje: „Cezario pjūvis.“ Ir aš, ir Aleksandras paniškai bijojome to pjūvio. Buvau prisiskaičiusi apie gimdymą vandenyje, maniau, kad važiuosiu gimdyti į Juodąją jūrą, su delfinais. Net parašiau į Maskvą daktarui Čerkovskiui laišką ir paklausiau, ar yra galimybių atvykti. Jis man atsakė, kad Lietuvoje taip pat yra galinčiųjų padėti gimdyti vandenyje.


„Jaučiau euforiją nuo patirtų įspūdžių“
GIBRALTARASAleksandras: Važinėjome į konsultacijas Vilniuje, ruošėmės. Ir kai atėjo laikas, aš pats priėmiau kūdikį – Kaune, Šilainiuose, vonioje. Tai buvo pirmas atvejis mieste, kai kūdikis gimė ne ligoninėje. Viskas įvyko sėkmingai. Viską atlikau puikiai. Moteris, kuri žinojo, ką reikia daryti, mums vadovavo telefonu, nes pati laukėsi ir jau negalėjo atvažiuoti. Priėmiau kūdikį, telefonu klausiu, ką daryti, nes jis nerėkia. Ji sako: „Pliaukštelėkit per užpakaliuką.“ „Ar smarkiai?“ – „Smarkiai.“ Pliaukštelėjau, jis pradėjo verkti, moteris kitame laido gale sako: „Girdžiu, viskas gerai.“ Vaikelis pagulėjo ant krūtinės. Jokio siaubo nebuvo, tik didelis emocinis potyris. Toks nepatirtas, stiprus išgyvenimas.
Daiva: Nežinojo nei mano, nei jo tėvai, nes būtų neleidę.
Aleksandras: Kitą rytą nuvažiuoju į ligoninę užregistruoti vaiko. Kabinete sėdi gydytojas, kažką rašo. Sakau: „Aš turiu sūnų.“ – „Sveikinu“, – ištaria ir nepakelia akių. „Bet jis gimė ne ligoninėje.“ Tada gydytojas pakėlė galvą: „Kur?“ – „Namie, vonioje.“ Jis akis išpūtė: „Ką, nespėjot?“ – „Ne, spėjom.“ Jis stvėrė telefoną, pakvietė gydytoją ir liepė važiuoti kartu, mat čia jau kriminalinis atvejis. Ta gydytoja iki pat namų ant manęs rėkė. O aš jaučiau euforiją nuo patirtų įspūdžių. Kai paklausė mūsų adreso, pamiršau namo numerį ir sakau: „Na, tas namas, kai pakyli į kalną, pirmas ir matosi.“
Daiva: Apžiūrėjo kūdikį, mane, viskas buvo idealu. Justiną vežiojau į kūdikių baseiną nuo trijų mėnesių. Jis plaukiojo nuo gimimo, jautėsi kaip žuvytė vandenyje. Ir mankštas darėme, tas, kurios tėvus vedė iš proto. Kai jie pamatė, sakė: „Jūs to vaiko neužauginsite, nugalabysite jį.“ O kai į pasaulį ruošėsi ateiti Joris, Kaune, Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose jau buvo baseinas.
Aleksandras: Turėjome nuojautą, kad antro nereikia gimdyti namie. Kad kažkas gali įvykti ne taip. Ir gerai, kad važiavome į ligoninę, nes gimdymas buvo sunkus, komplikuotas, namie nebūtume susitvarkę.


„Vaikai – kaip dangus ir žemė“
Daiva: Ar skiriasi vaikai? Kaip dangus ir žemė.
Aleksandras: Justinas – jau klasikinės gitaros specialybės bakalauras. Jis darbštus, nuoseklus, tvarkingas, absoliutus teisuolis.
Daiva: Jo spalvų paletėje tik juoda ir balta.
Aleksandras: Esame mirtinai susipykę užsienyje, kai kažkokiame muziejuje pasinaudojau žmonių paliktu pinigėliu daiktų saugojimo spintelėje. Justinas pasakė, kad su tokiu tėvu negali gyventi... Jei vairuodamas viršiju greitį kokiais penkiais kilometrais, jo manymu, tai nusikaltimas. Susitaikome, bet jis man atleidžia labai sunkiai. Jaunesnysis kitoks, pritingi.
Daiva: Bet Joris turi puikią orientaciją, tokį įgimtą intelektą, jis viską sugauna ore labai lengvai. Augdamas Joris nė karto neklausė: „Kodėl?“ O Justinas klausinėjo be perstojo ir iki šiol klausinėja.
Aleksandras: Jis prašydavo: „Papasakok viską, ką apie tai žinai.“ Mano tėvas, jo senelis, pasakodavo visokias istorijas, kurios prasidėdavo vos ne nuo mitologijos ir baigdavosi šiandiena. O Joris tame pačiame kambaryje stumdydavo mašinytes ir tarsi net nesiklausydavo, bet viską jau būdavo užfiksavęs.
Daiva: Joris pritingėjo, kol atrado tai, ką norės veikti. Kai suprato, kad mokysis klasikinio dainavimo, nuolat įkritęs į tas studijas.


rubinovai„Gėlės? Tai tik išorė“
Daiva: Per 25 metus esame susipykę kokius tris kartus.
Aleksandras: Kai susituokėme, visiškai nustojome pyktis. Išsidraskėme draugaudami: tada atrodė pasaulio pabaiga, jei Daiva su kuo nors susitikusi išgers kavos. Pavydai, scenos.
Daiva: Aš kažkaip žinojau, kad Aleksandras – mano žmogus. Mačiau žiūrėdama į jo akis.
Aleksandras: Pas mus viešėjo pora, kuri visą vakarą glaustėsi, murkė, glostė vienas kitam rankas. Kai jie išėjo, mes net apkalbėjome: „Čia tai šeima, čia tai meilė.“ Mes taip niekada nesielgiame.
Daiva: Juokiamės vienas iš kito, patraukiame per dantį... Po to vizito pagalvojome, kad kažkaip ne taip gyvename.
Aleksandras: Praeina du mėnesiai ir mes sužinome, kad ta pora skiriasi... Paaiškėjo, jog tai buvo bandymas užmaskuoti yrančius santykius. Aš nedovanoju Daivai gėlių.
Daiva: Du kartus esu gavusi. Ne, tris. Vieną kartą į pasimatymą atėjo su gėle ir kai gimė vaikai.
Aleksandras: Mes gauname gėlių po spektaklio...
Daiva: Gėlės? Tai tik išorė. Mes nekalbame vienas kitam gražių dalykų. Ir tekėjau be baltos suknelės. Ketvirtadienį nuėjome ir susirašėme. O paskui į tėvų namus sugriuvo visas kolektyvas sveikinti. Bute stovėjome beveik stati – maža vietos.
Aleksandras: O kai visiems išėjus dar ilgai plovėme indus, tai juokavome: „Štai kokia pirmoji mūsų naktis...“


rubinovas„Teatras yra daugiau negu darbas“
Aleksandras: Kodėl baigęs prestižinį Maskvos teatro meno institutą nepasilikau didesnių galimybių šalyje? Važiavau mokytis, bet tik todėl, kad Vilniuje, Konservatorijoje, tuo metu nerinko kurso. Net minties neturėjau likti Rusijoje. Mokydamasis supratau, kad beviltiškai sergu sunkios formos nostalgija. Tris savaites ištempiu ir nebegaliu kentėti. Turiu grįžti namo. Perku traukinio bilietą ir atlekiu nors vienai dienai į Lietuvą, į namus. Apie patriotizmą mūsų šeimoje niekas garsiai nekalbėjo, tačiau ta nostalgija ir buvo geriausias įrodymas. Baigęs įsidarbinau Kauno dramos teatre, pas režisierių Joną Vaitkų. Turėjau gal dešimt vadinamųjų įvedimų: tai sanitaras, tai koks vaidmuo visai be žodžių. Kiekvieną vakarą scenoje, o pasitenkinimo jokio. Tėvas jau vadovavo studijai. Eidavau padėti, įdomu – tai ne vaidmenys be žodžių. Tada Vaitkus pasikvietė ir liepė rinktis. Buvau karštas, užsiplieskiau, parašiau pareiškimą. Išėjau. Dabar gal taip nedaryčiau... Iš teatro išėjau, o kur nuėjau? Juk studijoje tebuvo keli etatėliai, bet po truputį štai ir užaugome iki teatro.
Daiva: Aš į studiją įstojau ne iš pirmo karto. Visada patiko muzika. Vėliau priėmė, buvau uždara, susikausčiusi, bet ta maišto dvasia, kuri tvyrojo studijoje, masino mus visus. Mes tikriausiai nė vienas nemanėme, kad būsime aktoriai. Beje, Juozo Gruodžio konservatorijoje baigusi chorinį dirigavimą ir padirbėjusi su choru supratau, kad tai ne man. Į studiją rinkosi žmonės, kurie kažko norėjo. Tiesiog buvo užsistovėjęs laikas, o studijoje virė kitas gyvenimas.
Dabar man net liežuvis nesiverčia sakyti, kad einu į darbą. Teatras yra daugiau negu darbas. Kartais nedėkingas, sunkus, kai nesiseka, kai ieškai personažo sprendimo. Štai „Dekamerono“ sprendimas ilgai brendo Aleksandro galvoje.
Aleksandras: Kai kurioms pjesėms reikia subręsti. Tėvas sakydavo, kad yra spektaklių, kurių negali nepastatyti. Tą idėją mes brandinome daug metų. Kalbėjome kalbėjome, vietoj jo pastatėme Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“. O rudenį man atėjo mintis – radau raktą, kaip perteikti Bokačo novelių meilės scenas. Pagalvojau, kad jas reikia kurti choreografiškai. Tada nuėjau pas choreografą Dainių Bervingį, jis yra labai pažangiai mąstantis šokėjas, azartiškas ir mums pavyko. Kai atsirado raktas, toliau jau buvo galima dirbti.


„Šalia tėvo baigiau dar vieną teatro meno institutą“
Aleksandras: Mūsų vaikai turėjo visą komplektą kaip pavyzdį: visus keturis senelius ir abu tėvus. Iš mano šeimos paveldėtas suvokimas, kad laikas turi būti leidžiamas su vaikais, nesvarbu, ar teatre, ar po darbo, per atostogas. Santykiai su tėvais visada buvo draugiški. Niekada nelaikiau jų kita karta, seniais. Mes visada turėjome apie ką pasikalbėti.
Gyvos ir tėvo etikos pamokos. Teatro etikos, tos, kuri šiandien baigia išnykti. Jas mačiau ir dėjausi į galvą nuo vaikystės: scena yra šventa vieta, negalima į ją įeiti su viršutiniais drabužiais, lauko batais ar be ypatingo reikalo jos pereiti skersai. Panašiai kaip bažnyčioje, tik joje reikia priklaupti. Prieš metus buvome susitikę su Kauno kunigų seminarijos vadovybe, dvasininkais. Ne tik mums, bet ir jiems buvo įdomu patirti, kad teatras ir bažnyčia turi daugiau panašumų nei skirtumų. Tėvas įpratino, kad prieš vaidinimą būtina ateiti keliomis valandomis anksčiau, susikaupti, nurimti. Dabar dažnas aktorius įpuola į teatrą likus kelioms minutėms iki spektaklio. Tas tėvo požiūris į darbą yra pagrindų pagrindas, man jis labai svarbus ir gaila, kad visai nykstantis. Juk akivaizdu, kas nutiko su Juozo Miltinio teatru, kai maestro neliko...
Tėvas buvo labai užsispyręs. Seniai, dar tik rinkdamas jaunimą į studiją, jis tvirtino, kad bus teatras. Tada niekas juo netikėjo, nes nežinojo, kaip atkakliai jis siekia savo tikslo. Tą užsispyrimą ir aš perėmiau.
Man labai patiko, kad prieš statydami spektaklius išsamiai nagrinėdavome pjesę – plačiai ir intelektualiai. Jis puikiai išmanė ne tik mitologiją, antikinę literatūrą, bet ir naująsias kryptis. Kartu sugalvojome rengti vieno aktoriaus festivalį, kai paaiškėjo, kad nėra pinigų didesniam kamerinių teatrų festivaliui. Man tėvas nepaliko jokių moralinių testamentų, buvome tokie artimi, kad man viskas savaime suprantama ir be žodžių. Ir šiandien manau, kad sprendimus priimame drauge. Kai tėvas buvo gyvas, mane erzino jo minkštumas ir tolerancija. Jis nuolat visiems dėkodavo visai nekalbėdamas apie save, o tik apie tuos, kurie aplinkui. Kartais aplinkiniams po tų padėkų imdavo rodytis, kad tai jie padarė, o ne jis. Šalia tėvo baigiau dar vieną teatro meno institutą, juk jis – pagrindinis mano režisierius.

Mažiau...

Provincijos jaunimas savo lizdo neteršia

Gintarė Valuckytė

Statistika negailestinga: vienintelis didėjantis miestas Lietuvoje – Vilnius. O visa kita – senstanti ir emigruojanti provincija? Ar mažuose, nuo sostinės nutolusiuose miesteliuose galima išauginti gražių asmenybių, norinčių kurti savo krašte? Trys veiklūs jaunuoliai pasakoja apie savo gyvenimą Skaistgiryje, Joniškyje ir Šiauliuose.

norvegasLietuvis Norvegijoje skleidžia gerą žinią apie tautiečius

Giedrė Budvytienė

Dažniau girdime apie lietuvių emigrantų padarytus nusikaltimus negu apie jų laimėjimus. Daugumai rūpi tik kuo daugiau užsidirbti, sutaupyti, susikurti viskuo aprūpintą gyvenimą. Šiuos stereotipus pasiryžęs sugriauti Ernestas Jaloveckas, Pietų Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininkas, pradėjęs netradicinį labdaros projektą „Vilties turas“. Jo tikslas – suvienyti šioje šalyje gyvenančius tautiečius, pagerinti jų įvaizdį norvegų akyse, o svarbiausia – paskatinti dalytis su likimo nuskriaustaisiais.

Dažniausios klaidos virtuvėje

Eglė Leonovienė

Virtuvėje įgyta patirtis ir įgūdžiai – neįkainojami, tačiau kol jų prikaupiame, daug nesėkmių patiriame. Jei kas nors nesiseka, nereiškia, kad neturite kulinarės talento. Gal tiesiog kažką ne taip darote?

Egzaminai – stresas visai šeimai

Dalia Urbonienė

Gegužė ir birželis – egzaminų metas. Įtampą moksleiviams ir studentams dažnai kelia ne pats intensyvus mokymasis, bet baimė, ar pasiseks. Kaip  sumažinti nerimą ir padėti savo vaikams sunkiu laikotarpiu, kalbamės su psichologe Lina Gudaite.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.