„Šeimininkė“ Nr. 24, 2014 m. birželio 13-19 d.

0,75 € 0,38 €

Elektroninis leidinys

Virginija ir Kazimieras Mizgiriai – Lietuvos aukso ambasadoriai


Rita Šemelytė
Gintaro muziejaus, meno centro ir galerijų Vilniuje bei Nidoje savininkai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai jau du dešimtmečius pasinėrę į gintaro verslą – rengia edukacines programas, meno parodas, leidžia fotografijų albumus. Įspūdingos Baltijos gintaro ekspozicijos – dar ne riba, K. Mizgiris turi gintaro iš viso pasaulio kolekciją.

Plačiau...

Didžiausias gintaras Lietuvoje
Į Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro muziejų-galeriją Vilniaus senamiestyje pro užsienio turistų būrį tenka brautis tiesiogine žodžio prasme. Kai prasiskirsto vokiečių grupė, ateina japonų, jiems iš paskos – italų. Gyvenimas verda.
Gidė turistams pasakoja apie gintarą: jie nori ne tik sužinoti, bet ir paliesti. Kazimieras atneša į skepetaitę suvyniotą kaip kaimišką sūrį didžiausią Lietuvoje gintarą, vadinamą Perkūno akmeniu, sveriantį 3820 g. Svoriu jis pralenkė net Saulės akmenį.
„Tai didžiausias Lietuvoje gintaras iš Baltijos jūros. Jis ypatingas tuo, kad yra jūros išplukdytas, o ne iškastas iš žemės. Tai unikalus grynuolis, tokį galima rasti tik kartą per kelis šimtus metų“, – sako K. Mizgiris, nenuleisdamas akių nuo Perkūno akmens. Turistams leidžia jį paliesti, bet nekilnoti.
Perkūno akmens kelias į Lietuvą labai ilgas. Iš pradžių jis buvo saugomas Danijoje, Lenkijoje, vėliau išskrido į Kuveitą. Kai Mizgiriai sužinojo apie šį gintarą, užsigeidė įsigyti ir pargabeno į Lietuvą. „Mes esame gintaro fanatikai, tikriausiai ir mūsų gyslomis ne kraujas, o gintariniai syvai teka“, – šypsosi K. Mizgiris.
Perkūno akmuo iš Vilniaus iškeliauja į Nidą ir eksponuojamas nuo birželio pradžios Gintaro galerijoje. „Reikės pagalvoti apie jo apsaugą. Nenorime, kad nutiktų taip, kaip su Saulės akmeniu: buvo du kartus pavogtas iš Palangos gintaro muziejaus, laimei, vėl sugrąžintas. Kita vertus, šio gintaro vertė pakilo vien dėl to, kad tokia jo istorija“, – mano Kazimieras.


mizgiriaiAtvėrė kelią į profesionalųjį meną
Kai jaunystėje K. Mizgiris su fotoaparatu klaidžiojo Neringos kopose, o pakrantėse rasdavo gintarėlių, žavėjosi jais, tik niekada negalvojo, kad jie taip toli nuves. „Dabar suprantu, kas įvyko: mes abu aistringi, į viską labai rimtai žiūrime. Kazimieras – žemaitis, užsispyręs, veiklos imasi su didele energija, neatsilieku ir aš“, – pasakoja Virginija. „Mes vienas kitą papildome. Virginija rengia parodas, o aš labiau domiuosi natūraliu gintaru, išmanau jo grožį, pildau muziejaus kolekciją“, – sako Kazimieras.
Lietuviams gintaras – tarsi antra prigimtis, bet kaip viskas, kas sava ir artima, nelabai vertinamas. „Mūsų indėlis tikriausiai yra tas, kad atvėrėme gintarui kelią į profesionalųjį meną. Menininkai šios medžiagos nevertino. Gintaro darbai skirti parodoms, konceptualių meno kūrinių atsirado pamažu. Atidarėme Menininkų namus Nidoje, rengėme seminarus, simpoziumus, tarptautinius konkursus, įsteigėme premijas. Vėliau atsirado bendraminčių, pasipylė gintaro kūrinių parodos“, – pasakoja Virginija.
Kadangi Lietuvoje mažėja gintaro, Mizgirių užduotis – kuo daugiau jo atsivežti iš kitų kraštų. Iš Meksikos Kazimieras pargabeno milžinišką stalaktito formos gintarą. Nidoje jau turi šio stalaktito dalį, dabar pasisekė gauti trūkstamą pusę. Kazimieras turi ir Dominikos gintaro kolekciją, gabalai po kelis kilogramus. Jau sukaupė pilną lagaminą tokių eksponatų.
K. Mizgiris planuoja važiuoti į Indonezijos kasyklas, kur randamas melsvas gintaras. Domina ir Madagaskare bei Kolumbijoje iškasamas jaunas gintaras, kuriam vos keli tūkstančiai metų. Kazimieras kaip eksponatą saugo maišelį mėlynosios žemės iš Japonijos gintaro kasyklų.


Namai – ir Nidoje, ir Vilniuje
Kazimieras į gintaro pasaulį atėjo iš meninės fotografijos, Virginija irgi dirbo Fotomenininkų sąjungoje, rengė parodas. „Dar sovietiniais laikais su Kazimiero fotografijos paroda nuvažiavome į Vokietijos Federacinę Respubliką, vėliau į Demokratinę. Sovietinėje Lietuvoje net pasvajoti negalėjome apie privačią galeriją, o ten tokių matėme. Dabar turime šešias galerijas Vilniuje ir Nidoje. Kad jos išliktų aukšto lygio, nėra taip paprasta“, – pasakoja Virginija.
Mizgiriai teigia, jog atidaryti galeriją labai lengva, nes matai jos viziją. Kartu su dizaineriais kurti interjerą yra smagu. Bet kai prasideda kasdienis darbas, labai sunku. Gintaro galerijų savininkai neturi laisvo laiko nei šeštadienį, nei sekmadienį.
Mizgiriai vasarą gyvena Nidoje, o žiemą – Vilniuje. „Tenka dažnai važinėti, namai nei ten, nei ten. Bet aš esu namų žmogus, mėgstu jaukumą ir grožį. Patinka gėlynai, turiu didelę kaktusų kolekciją. Daug laiko skiriu aplinkai tvarkyti, tik mūsų požiūriai skiriasi: sodinu spygliuočius, o Kazimieras labiau mėgsta lapuočius“, – sako V. Mizgirienė.


Senu žiguliuku į Hamburgą
Eksponatų gintaro kolekcijai Mizgiriai ieško visame pasaulyje, bet labiausiai juos domina Baltijos gintaras.
„Pradėjome nuo to, kad sėdome į seną žiguliuką ir apvažiavome Baltijos šalis, Skandinaviją, pasižiūrėjome, kaip gintarą vertina Europoje, kaip juo prekiauja“, – pasakoja Kazimieras. „Nežinau, iš kur buvo tiek drąsos nuvažiuoti į Hamburgo universitetą pas žinomą mokslininką, paberti ant stalo gintaro dirbinius, padovanoti lininę staltiesę, saldainių dėžutę ir paprašyti įvertinti mūsų eksponatus“, – juokiasi Virginija. Profesorius stebėjosi atvykėliais iš Nidos kaimo, sovietinės Lietuvos, bet pusdienį tūpčiojo prie lietuvių gintarų. Vieną rado iš tiesų unikalų – gintare buvo įstrigusi kriauklytė, kuri judėjo vandens laše. Buvo ir daugiau nematytų inkliuzų.
Šis vizitas davė rezultatų – vėliau K. Mizgiris tapo į Hamburgo gintarininkų draugiją garbės nariu, tarptautiniu mastu pripažinta Nidos gintaro galerija. „Tas žingsnis buvo Dievo lemtas, nuo to prasidėjo rimti dalykai“, – įsitikinusi Virginija.
Jau dvidešimt metų darbas duoda savo rezultatų. Šiais metais į Gintaro muziejų Nidoje planuoja atvažiuoti 150 turistų grupių. Jiems bus surengta edukacinė programa apie gintarą, turistai susipažins su gintaro apdirbimu, išmoks pasidaryti amuletus. „Pasaulis globalus ir labai mažas, žinia sklinda greitai. Kaip gali daryti ką nors atmestinai?“ – mano Mizgiriai.
Mizgirių gintaro muziejaus sukurta kilnojamoji ekspozicija „Baltijos gintaras: istorija ir dizainas“ apkeliavo ne vieną pasaulio šalį – buvo eksponuojama JAV, Kanadoje, Islandijoje, Belgijoje, kelis kartus Italijos sostinėje. Šiuo metu iškiliausi gintaro juvelyrikos dirbiniai eksponuojami LR Seimo rūmuose.


Dukra seka tėvų pėdomis
Virginija ir Kazimieras per daugiau kaip trisdešimt bendro gyvenimo metų neišbarstė jaunatviško žavesio, energijos ir linksmumo. Kazimieras prarado tik ilgus savo plaukus. „Buvau plačiomis kelnėmis, iš kopų išlindęs menininkas, Virginija mane padarė panašų į žmogų“, – juokiasi Kazimieras, prisiminęs pažinties pradžią su Virginija.
Jų dukrai Kristinai 28-eri, Kazimieras iš pirmos santuokos turi dukrą Moniką ir sūnų Matą, anūkų. Kristina Bolonijoje baigė meno istoriją, magistro laipsnį įgijo Londone. Dabar jau metus dirba Lietuvoje, turi galeriją Vilniaus senamiestyje. Ji rengia konceptualaus meno parodas.
„Nutarėme, kad dukra turi dirbti ne su mumis, o savarankiškai, kad suprastų, koks tai sunkus darbas. Vienu metu buvo labai nusivylusi, bet laikui bėgant atsiranda daugiau pasitikėjimo ir patirties. Per dieną Kristina man skambina gal dešimt kartų, konsultuoju visais klausimais. Natūralu, kad mums lengviau, nes dirbame dviese, o dukros būsimas vyras dirba kitoje srityje, jis – teisininkas. Jei ne būsimas žentas, kažin ar Kristina gyventų Lietuvoje. Grįžusi iš Londono buvo labai liūdna, bet meilė padarė savo“, – pasakoja Virginija.


Močiučių karoliai – vertybė
Kai lietuviams užsivėrė gintaro rinka Kaliningrade, pakilo žaliavos kaina. Verslininkai važinėja po Lietuvą, iš senų žmonių pusvelčiui supirkinėja gintarinius papuošalus. „Tai katastrofa, išparduosime tautinį paveldą, moterys neturės gintarinių karolių. Ypač vertingi energetiškai įkrauti karoliai, kurie turi savo istoriją, buvo nešioti mamų ir močiučių, jais puošdavosi per šventes, su jais šoko ir dainavo. Užsienyje vienas gramas tokių karolių gali kainuoti iki 70 eurų, o visas vėrinys – apie 12 tūkst. eurų. Jie tokie brangūs, kad jau neįmanoma nusipirkti“, – tvirtina Mizgiriai.
Kartą į galeriją užsuko šveicarė ir paprašė sutrumpinti karolius, kad būtų prigludę prie pat kaklo. Ji ruošėsi eiti į teatrą ir ieškojo papuošalo prie juodos vakarinės suknelės. Po kiek laiko ta šveicarė vėl užsuko į galeriją, šį kartą ieškojo tokių pačių karolių seseriai. Vokietijoje, Šveicarijoje tokie papuošalai buvo labai vertinami jau prieš aštuoniolika metų.
Virginija turi savo mėgstamų autorių, ne tik lietuvių, gintaro papuošalų arba, pasak Kazimiero, puošmenų kolekciją. Žodį „puošmenos“ Mizgiriai perėmė iš italų, kurie moka viską labai subtiliai pateikti. „Ir lietuvės turi puikų skonį“, – teigia Virginija.


Geros energijos pelnas
Mizgiriai dirba duetu: pasak Kazimiero, Virginija turi daugiau polėkio, o jis į viską žvelgia racionaliau, realiai apsvarsto finansines galimybes. Virginija su tuo nesutinka – veiklą jie dalijasi pusiau.
„Kazimieras darbštus ir nuovokus, moka bendrauti su žmonėmis, nuoširdžiai pateikti informaciją. Kai esi atviras, viskas grįžta – geros emocijos, žmonių mintys, todėl ir verslas sekasi. Ir dukrai sakau: kol nuoširdžiai visko neatiduosi, nieko atgal negausi. Pirmiausia reikia mylėti žmones, juos jausti“, – teigia V. Mizgirienė.
Kazimieras Mizgiris įkvėpimo kaip anksčiau, taip ir dabar ieško Nidos kopose. „Kopos mane šaukia: jų vaizdas nuolat keičiasi, pradedi gėrėtis smėlio kūriniais, fotografuoti. Kai po jas vaikštai, braidai, pėdsakus išpusto vėjas, grįždamas atgal nerandi savo praminto tako. Tas pats ir su gintaru. Norint jį pamilti, reikia gyventi pajūryje“, – įsitikinęs K. Mizgiris.

Mažiau...

vaiku kelioneKelionė su mažyliu: be rūpesčių

Eglė Leonovienė

Planuodami atostogas mažų vaikų tėvai pirmiausia sprendžia dilemą: keliauti vieniems ar su mažyliais? Pasirinkimą vis dėlto nusveria noras ilsėtis su visa šeima. Kitas galvosūkis: kaip keliauti? Automobiliu, autobusu, traukiniu, lėktuvu – galimybių daug, o tinkamai pasirengus kelionei galima išvengti nemalonių staigmenų.

braskesŠEIMOS STALUI: braškių mėnuo

Raminta Lisauskienė

Kai tik lietuviškos braškės paguldo ant menčių ispaniškas ir lenkiškas, kai tik jų – svaiginamai kvapių – atsivalgome, iškart apima virpulys: ką skanaus, neįprasto iš jų pagaminti? Braškių mėnuo paverčia mus išradingiausiomis kulinarėmis ir konditerėmis.

eurasEuras Lietuvoje: šiemet arba niekada

Arūnė Jomantienė

Birželio 4 d. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas leido Lietuvai 2015-aisiais įsivesti eurą. Mūsų šaliai, paskutinei iš Baltijos valstybių, atsiveria durys į euro zoną. Šį pusmetį pateiksime ciklą rašinių apie tai, kas svarbu laukiant euro.

?????????Higiena – vasaros sveikata

Dalia Urbonienė

Tai, kas vasarą daro tokią patrauklią, – kaitra, maudynės ir kiti atostogų malonumai, sukelia ir papildomų rūpesčių. Asmens higienai, kuri įprastomis sąlygomis padeda išsaugoti sveikatą, vasarą reikia skirti dar daugiau dėmesio.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.